Nors įprasta manyti, kad kaip ir kone visą kino industriją, taip ir siaubo filmų nišą yra užvaldę amerikiečiai, akivaizdu, kad toks mąstymas nėra teisingas. Puikių kūrinių gausu ir europietiško kino padangėje, ne išimtis – ir siaubo filmai. Per pastaruosius keletą dešimtmečių Europoje sukurta ne viena dešimtis kino šedevrų, kurių tarpe puikuojasi ir ne viena siaubo juosta. Kadangi daugelis jų taip ir nepasiekė holivudinės šlovės, tikėtina, kad šiame sąraše pateiktų filmų nebūsite matę. Be jokios abejonės, juos pamatyti verta kiekvienam užkietėjusiam siaubo mėgėjui.
10. Hagazussa (2017)
„Hagazussa“ – ankstyvosios vokiečių kalbos terminas, reiškiantis „ragana“. Jis puikiai tinka šiam filmui – tamsa ir mistika persipynęs siužetas dera su raganavimu. Bendras vokiečių ir austrų kino projektas buvo pristatytas 2017-ųjų Teksaso filmų festivalyje „Fantastic Fest“, o žiūrovai galimybę išvysti šį filmą turėjo nuo 2018-ųjų pavasario. Teigiamai įvertintas kritikų, gerų atsiliepimų „Hagazussa“ sulaukė ir iš žiūrovų.
Filmas yra suskirstytas į keturias dalis: „Šešėlius“, „Ragą“, „Kraują“ ir „Ugnį“, kurie užrašyti senosios futharkų kalbos runomis ir mums įprasta lotynų abėcėle. Pasakojimas pradedamas „Šešėlių“ dalimi, kurioje pasakojama apie vienišą mergaitę vardu Albrun, kartu su savo motina auginančią ožkas ir gyvenančią XV a. Alpėse. Vieną naktį jų namus aplanko ožkų kailiais ir ragais apsitaisę vyrai, kurie pavadina moteris raganomis, ir teigia, kad šios turi būti sudegintos. Po kurio laiko Albrun motina suserga, ir iš netolimo miestelio atvykę daktaras ir vienuolis randa, kad moteriai išsivystę augliai žemiau pažastų, ir nieko nebegali padaryti. Mergaitė lieka viena kartu su savo motina, kurios fizinė ir psichinė būklė sparčiai prastėja iki tol, kol galiausiai užpuola savo dukrą. Šaltą žiemos naktį išėjusi iš namų, kitą rytą savo dukros ji buvo rasta mirusi ir apspista gyvačių. „Rago“ dalyje vaizduojami įvykiai praėjus penkiolikai metų: tame pačiame namelyje gyvenanti Albrun, dabar jau pati tapusi motina. Atsiskyrusi nuo miestelio gyventojų, ji su jais bendrauja tik pardavinėdama ožkų pieną. Po vieno nutikimo jai tenka susipažinti su klebonu, kuris įteikia jai blizgančią jos motinos kaukolę, po ko pradeda dėtis keisti dalykai… „Kraujo“ ir „Ugnies“ dalyse įvykiai įsibėgėja ir Albrun pradeda užmegzti ryšį su savo mirusia motina. Dukros taip pat laukia nelengvas likimas…
9. Frontiere(s) (2007)
Kiek daugiau nei dešimtmetį skaičiuojantis prancūzų siaubo filmas buvo pristatymas 2007-ųjų Agde filmų festivalyje Prancūzijoje, o kitais metais pasirodė ir JAV. Nors ir nesulaukia tokio didžiulio pasisekimo kaip amerikietiškos siaubo istorijos, europiečių kino kūrėjų susuktos siaubo juostos dažnai kritikų ir žiūrovų vertinamos itin teigiamai, ir neretai tai lemia ne tokie banalūs ir arčiau realybės esantys siužetai.
Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų atstovas išrenkamas Prancūzijos prezidentu, taip sukeldamas masinius protestus ir riaušes Paryžiuje. Norėdami pasprukti iš sostinės, tačiau neturėdami pinigų, gauja gatvės chuliganų musulmonų, pasinaudoja kilusia suirute ir planuoja apiplėšimą. Vienas iš narių pašaunamas, ir grupuotei tenka išsiskirstyti: vieni nukentėjusįjį gabena į ligoninę, o kiti paima ir saugiai į sutartą vietą pargabena pinigus. Ligoninėje apie sužeidimą pranešama policijai, ir sužeistasis savo sėbrams liepia bėgti, kol nesusidūrė su pareigūnais. Nėščia jo draugė išgirsta paskutinį mirštančio draugo norą – kad ši nesidarytų aborto. Susisiekę su likusiais sėbrais idant gautų nuorodas, kaip nuvykti į slėptuvę, jie sėkmingai nuvyksta, tačiau nežino, kad ten jų laukia toli gražu ne saugus prieglobstis… Jiedu grandinėmis pririšami kiaulių garde, ir vaikinas nėščiai merginai padeda pasprukti, nutraukdamas ją laikančias grandines. Už šį savo poelgį jam vėliau tenka atsigriebti – nacių šeimos, kurioje esą buvo jų slėptuvė, galva, tėvas, vaikinui perrėžia Achilo sausgysles. Kita grupuotės dalis, prieš tai pabėgusi iš šių siaubo namų, atsiduria kasyklose, kur randa nuo šeimos atskirtus vaikus. Jaunuoliai įsivelia į kruviną kovą už gyvenimą, iš kurios gyvi išeis tik nedaugelis.
8. The Borderlands (2013)
JAV pasirodęs pavadinimu „Final Prayer“, šis filmas – britų bandymas įsilieti į siaubo filmų terpę. Išleistas 2013-aisiais, „The Borderlands“ buvo Ellioto Godlnerio debiutinis kūrinys sėdint režisieriaus kėdėje, taip pat jis pats parašė ir scenarijų. O bandymo būta sėkmingo – filmas įvardijamas kaip „neaštrus, tačiau pamažu šiurpinantis“. Nepelnytai mažai dėmesio sulaukiantys filmai stebina savo kokybe ir išskirtinumu. Ir nors išties nepersunktas kraują stingdančių siaubo elementų, šis filmas gali tapti puikiu pasirinkimu tiems, kurie ne itin žavisi upeliais tekančius krauju ir pulsuojančiomis žaizdomis.
Trys vyrai – religingas, tačiau skeptiškas brolis Diakonas, pasaulietis technologijų ekspertas Grėjus ir kunigas Markas Amidonas – Vatikano yra pasiunčiami ištirti pranešimus apie antgamtinius reiškinius senoje, neseniai vėl duris atvėrusioje tryliktojo amžiaus bažnyčioje Devono grafystėje. Pirmojo jų vizito metu vietinis šventikas papasakoja apie įvykusį stebuklą, o Grėjus paruošia aparatūrą, reikalingą įrašinėjimui. Kunigas parodo vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti ant altoriaus judantys daiktai, tačiau Diakonas lieka skeptiškas. Kitą dieną Markas Amidonas aptinka slaptą nišą, tačiau negali jon patekti, nes yra sutrukdomas nematomų jėgų. Stebintys prietaisai užfiksuoja murmesius ir šnabždesius, lydimus kūdikio verksmo. Kunigas vietinį šventiką aptinka varpinės bokšte, kur šis svarsto, ar tai, kas įvyko – stebuklas ar prakeiksmas, ir miršta. Vietiniai gyventojai pradeda priešiškai elgtis su atvykėliais, o šie savo ruožtu tęsia tyrimus. Diakonas seka paskui šnabždesius, kurie atveda jį prie paslėptų durų, ant kurių randa pagonišką simbolį, matytą paskutiniojo bažnyčios, prieš ją uždarant, klebono užrašuose. Už durų jį pasitinka laiptai, vedantys į tamsą ir apsupti kūdikio verksmo ir rėkiančio ką tik mirusio šventiko. Nuspręsta atlikti egzorcizmo seansą, ir naktį nematomos jėgos ima purtyti bažnyčią, į kurios požemius nusprendžia leistis Grėjus ir Diakonas…
7. Kankiniai (Martyrs, 2008)
Prieš tuziną metų išleistas prancūzų kino šedevras itin nudžiugino siaubo filmų gerbėjus. Pascal Laugier – režisierius, sugebėjęs sukurti šį kūrinį sirgdamas depresija. Nedidelio biudžeto filmas žaibiškai užėmė svarbią vietą siaubo filmų istorijoje. Nuo pat pasirodymo ši išskirtinė kino juosta kėlė itin kontraversiškus įspūdžius, ir buvo siejama su „New French Extremity“ judėjimu.
1971-ieji. Pagrindinė filmo veikėja Lucie (Mylene Jampanoi) – jauna mergina, kuri stebuklingai pabėga iš požeminio kankinimo kambario, kuriame buvo laikoma ir kankinama kiek ilgiau nei metus. Taip ir neaišku, kas ir kodėl užsiėmė merginos kankinimu. Prabėgus metams ją pradeda persekioti moters, kurios ji nesugebėjo išlaisvinti, šmėkla. Po išsilaisvinimo, ji patenka į vaikų namus, kur susibendrauja su kita mergaite, vardu Anna (Morjana Aloui). Su jos pagalba Lucie suseka savo tariamus vaikystės skriaudėjus. Pasirodo, kad kankintojai nėra kažkokie keisti ar baisūs žmonės – tai paprasta priemiesčio šeima, tačiau Lucie, praėjus penkiolikai metų, įsiveržia į jų namus ir visus iki vieno nušauna medžiokliniu šautuvu. Visus įvykius sumaišo moters šmėkla, kuri, pasinaudojusi pačios Lucie rankomis, ją sužaloja, taip sukurdama vaizdą, jog visą laiką pati mergina save ir kankindavo. Nors žino, ką patyrė Lucie, Anna pasibaisi draugės elgesiu, o ši savo ruožtu suvokia, kad šis išprotėjimas niekada jos neapleis, ir nusižudo. Kitą dieną, vis dar būdama išskerstos šeimos namuose, Anna išgirsta iš rūsio sklindančius keistus garsus ir galiausiai suvokia, kad Lucie nemelavo… Kaip režisierius suvokia, ką jaučia kankinimo aukos – niekas nežino, tačiau jam puikiai pavyko sukurti asmenybę, kuri privertė susimąstyti filmo žiūrovus.
6. Goodnight Mommy (2014)
Austrų filmų kūrėjų dueto, Veronikos Franz ir Severino Fialo, debiutinis kūrinys pateko į 88-ųjų „Oskarų“ apdovanojimų sąrašus, tačiau taip ir nebuvo nominuotas. Bet dėl to kūrėjai neturėjo pernelyg nuliūsti – nors ir nesipuikavo šalia prestižinių kūrinių, vis tik sulaukė gana gerų įvertinimų ir net poros dešimčių įvairiausių apdovanojimų. Filmą kino kritikai apibūdino taip: „tamsus, žiaurus ir persmelktas baime – šis filmas puikiai tinka ekstremalaus siaubo mėgėjams arba tiems, kurie mėgsta žiūrėti pro išskėstus pirštus“.
Taigi, ši austriška siaubo juosta pasakoja apie devynmečius dvynius berniukus, Eliją ir Luką, besikeliančius gyventi į naujus namus su savo mama, kuriai atlikta veido keitimo plastinė operacija. Po operacijos moters galva aptvarstyta tvarsčiais, iš po kurių matyti tik akys ir burna. Dvyniai sunerimę dėl pasikeitusios motinos išvaizdos ir lieka dar labiau suglumę, kai pasikeičia ir jos elgesys. Staiga bendraudama su vaikais ji ima ignoruoti Luką ir pokalbiuose dėmesį kreipia tik į Eliją. Nepaisant to, kad veiksmas vyksta vidurvasarį, ji sūnums liepia dieną laikyti užtrauktas užuolaidas, įveda griežtas tylos namie taisykles ir leidžia jiems žaisti tik lauke. Motinos elgesys pasidaro žiaurus, ir ji ima fiziškai išsilieti ant Elijo, kuomet šis išdykauja ar būna nepaklusnus. Broliai tarpusavyje kalbasi, kad jų motina niekada taip nepasielgtų. Jiedu ima įtarinėti, kad galbūt po tvarsčiais – ne visai jų mama. Įtarimai pasitvirtina, kuomet jie randa seną nuotrauką, kurioje motina matyti su nepažįstama moterimi, dėvinčia tokius pat rūbus ir itin panašios išvaizdos. Išsėlinę iš namų, berniukai nuvyksta į bažnyčią, kur paprašo vietinio šventiko pagalbos. Šis parveža vaikus namo ir visiškai pasitenkina moters atsakymu, esą ši tikrai esanti berniukų motina. Įsibaiminę dvyniai tariamą motiną pririša prie lovos ir atsisako paleisti, kol ši nepasakysianti, kur jų tikroji mama, tačiau ši tvirtai laikosi savo. Devynmečiuose staiga užgimsta tikri šėtonai, siekiantys žūtbūt išsiaiškinti, kas nutiko motinai, neperdedant dėl „žūtbūt“ – vaikai praranda ribų suvokimą…
5. Inside (2007)
Prancūzų siaubo filmų kultūra pastaruoju metu išgyvena renesansą ir šis filmas yra puikus to įrodymas. „Inside“ sulaukė puikių atsiliepimų iš siaubo filmų gerbėjų ir kritikų ir buvo apibūdintas kaip „tikras siaubo filmas, turintis tokių epizodų ir detalių, kurie veikiausiai nepaliks nė vieno, kuris iš kino teatro salės išeitų jausdamasis normaliai.“ Kiekvienoje apžvalgoje itin pabrėžiamas sukrečiantis žiaurumas, kuris neabejotinai atspindi naująją prancūziško siaubo bangą.
Kūčių vakarą pagrindinė veikėja Sara, nėščia ketvirtą mėnesį, kartu su vyru patenka į automobilio avariją. Vyras žūsta, o jai pavyksta išgyventi, tačiau po to mergina tampa visiška atsiskyrėle. Netgi per Kalėdas nėščia mergina nenori nieko matyti savo namuose. Viskas pasikeičia, kai grėsminga, juodai apsirengusi moteris pasirodo ir pasiprašo, kad ją įsileistų į vidų. Mergina iškviečia policiją, tačiau jie atvažiavę nieko neįprasto neranda. Neilgai trukus paslaptingoji moteris pasirodo vėl ir aiškiai nurodo savo kėslus – išpjauti dar negimusį vaiką tiesiai iš Saros pilvo. Veikiausiai pamanysite, kad tai yra ganėtinai žiauru, ir dėl to būsite visiškai teisūs. Visi, pasitaikantys paslaptingosios moters kelyje, būna žiauriai nužudomi, ir tai visada įvykdoma su aštriomis žirklėmis. Filmas yra bauginantis, žiaurus ir įtemptas. Viskas, ko reikia šiuolaikiniam, geram siaubo filmui, tačiau daugumai nepavyksta to parodyti. Šią kino juostą privaloma pamatyti visiems, kurie save vadina siaubo filmų mėgėjais.
4. Calvaire (2004)
Prieš beveik du dešimtmečius išleista kino juosta „Calvaire“, dar žinoma „The Ordeal“ pavadinimu, buvo pristatyta 2004-ųjų Kanų kino festivalyje. Šis psichologinis siaubo filmas – pirmasis pilnametražis belgų režisieriaus Fabrice Du Welzo kūrinys. Pirmasis blynas tikrai neprisvilo – kino juosta buvo palankiai įvertinta ir žiūrovų, ir specialistų.
Marcas Stevensas – sunkumų turintis atlikėjas, niekaip „neprasimušantis“ į aukštesnį lygį. Pragyvenimui jis užsidirba atlikdamas pop muzikos balades ir kitą lengvą muziką senelių namuose ir panašiose įstaigose visoje Belgijoje. Vykstant į kalėdinį pasirodymą, jo autobusiukas, kuris atstoja ir namus, sugriūva audros metu, ir jis tarsi įkalinamas vidury miškų. Sušalęs, pasimetęs ir pasiruošęs pasiduoti gamtos stichijai, Marcas išgelbėjamas vietinio jaunuolio Boriso, kuris dainininką nugabena į vietinę užeigą. Jos savininkas – ponas Bartelis, į pensiją išėjęs stand-up komikas, kuris pasisiūlo suremontuoti Marco autobusiuką iš profesinio solidarumo: esą atlikėjai turį palaikyti vienas kitą. Šis pasiūlymą priima, tačiau pernelyg neatvirauja apie savo gyvenimą ir darbą. Kitą rytą Marcas pamato, kad jo automobilis jau partemptas į priekinį užeigos kiemą, ir praneša Barteliui, kad žada eiti šiek tiek pasivaikščioti, tačiau tuomet šis tarsi pašėlsta, įspėdamas kolegą nekelti kojos į kaimelį. Šis patarimo paklauso, tačiau netyčia užklysta į vietinę fermą, kurioje pastebi šeimą, stebinčią paauglio ir kiaulės sueigą, kurią pavadina „švelnia“. Vakare Marcas supranta, kad paslaugusis užeigos savininkas, užuot rūpinęsis jo autobusiuko remontu, knaisiojosi po jo daiktus, ir galiausiai visai pašėlo. Po konflikto Marcas pabunda pririštas prie kėdės, aprengtas sena suknele. Paaiškėja, kad senis jį laiko išėjusia žmona. Tuomet prasideda muzikanto kova už savo gyvybę.
3. Borgman (2013)
Dar vienas vokiečių kino šedevras – Alexo Warmerdamo režisuotas psichologinis trileris „Borgmanas“, išleistas 2013-aisiais. Tų metų Kanų kino festivalyje filmas buvo nominuotas „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimui, sulaukė pripažinimo Toronte vykstančiame tarptautiniame kino festivalyje ir buvo įtrauktas į „Oskarų“ apdovanojimų sąrašus.
Ginkluotas šventikas, padedamas dviejų vyrų, gabena nelegalius imigrantus darbuotojus iš jų požeminių slėptuvių. Vienas jų, save vadinantis Antonu, išdygsta prie laukinių namų durų. Viduje jis randa Ričardą ir Mariną, aukštesniosios klasės sutuoktinius, auginančius tris vaikus. Antonas tvirtina pažįstąs Mariną, kuri esą slaugė jį ligoninėje, ir pareikalauja karštos vonios ir maisto. Dėl tokio agresyvaus elgesio Ričardas be gailesčio jį sumuša, tačiau jo žmoną kankina kaltės jausmas, dėl to ši padeda svečiui ir be vyro žinios apgyvendina jį sode esančiame sandėliuke. Ričardui išvykus, jis susibendrauja su Marina ir jų vaikais. Jis geba valdyti Marinos sapnus, todėl pamažu ji pradeda nekęsti savo vyro ir pamilti Antoną. Vieną dieną šis palieka prieglobstį ir grįžta pas savo sėbrus, kurie prieš šeimą vykdo nuodėmingą planą – nunuodiję sodininką ir pasmaugę jo žmoną, bando grįžti į šeimą. Nusiskutęs ir gražiai apsirengęs, Antonas dabar prisistato kaip Camielis Borgmanas, ir tampa naujuoju sodininku. Jis apsigyvena svečių kambaryje, o jo komanda įsikuria sandėliuke sode. Paaiškėja, kad jie turi gebėjimą valdyti žmones, ir pamažu skverbiasi į šeimos gyvenimą…
2. Raw (2016)
Prancūzų ir belgų kurtas siaubo filmas jau nuo pat savo debiuto Kanų festivalyje susilaukė itin prieštaringos reputacijos, tad nekyla jokių abejonių, kad šis filmas ne jautriesiems. Istorija tyrinėja kas nutinka, kai jauna vegetarė mergina pirmą kartą paragauja mėsos, ir jos nežmoniškas alkis pabunda. Režisierė Julia Ducournau debiutuoja su ypatingai tamsiu ir šoką keliančiu filmu ,,Šviežiena“, kuriame ji demonstruoja nuostabius kūrybinius instinktus ir iškreiptą humoro jausmą. Kūrėja perteikia nusikalstamą istoriją, paremtą krauju, primityviais ir natūraliais žmogiškais poreikiais, vyrų ir moterų instinktais. Filmo siužetas tikrai sukrečiantis ir išsiskiriantis, jo peržiūrai reikia pasiruošti ir nusiteikti išvysti ne pačius maloniausius vaizdelius.
Istorija prasideda paslaptinga mašinos avarija, kurios esmė paaiškėja įpusėjus filmui. Vėliau veiksmas staiga peršoka ir supažindina mus su vegetare Justina (akt. Garance Marillier) , kurios laukia pirmieji metai veterinarijos koledže, kuriame mokėsi ir jos tėvai. Mergina atvyksta į studentų miestelį, kuriame jos laukia pirmakursės pažintis su studentišku gyvenimu. Naujokė atsiduria smagiame vakarėlių pilname gyvenime. Mergina dar nekalta, niekada negėrusi alkoholio ir nežino ką reiškia siautulingas gyvenimas. Justinos vyresnioji sesuo Aleksandra (akt. Ella Rumpf) taip pat mokosi šioje mokykloje. Vietoje to, kad gintų savo seserį per krikštynas, kuomet šiai liepiama suvalgyti mėsos, nors ji ir vegetarė, Aleksandra pati priverčia ją tai padaryti. Visų akivaizdoje mergina išrėžia kelias piktas replikas dėl savo naivios jaunesniosios sesers elgesio. Po pirmojo karto, kai Justina paragauja mėsos, merginos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis.
Garance Marillier tenka pamiršti vaikystę ir persikūnyti į mėsą valgančią kraujasiurbę. Tai pasirodymas, kurio taip lengvai nepamirši bei vaizdai, kurių niekaip negalėsi ištrinti iš savo galvos. ,,Šviežiena“ tikrai nusipelnė būti išvystas tikrų siaubo filmų mėgėjų, nes ši istorija turi kažką tokio savito, ko dar tikrai niekada nematėte.
1. Aftermath (1994)
„Aftermath“ – ganėtinai trumpas filmas, trunkantis tik apie 30 minučių, bet režisierius jame sutalpina tiek daug perversijos, kad net sunku patikėti. Tai yra filmas, neturintis moralinių ribų. Filmo veiksmas vyksta morge, ir kūnai, kurie vaizduojami filmo metu, yra neįtikėtinai tikroviški. Pirmoje filmo pusėje jūs pamatysite ir išgirsite tokios medžiagos, kurios niekur kitur tikrai nebūsite regėję. Kaulų lūžių garsai ir organų taškymaisi gali būti per žiaurūs net ir visko mačiusiam siaubo filmų mėgėjui. Bet vos spėjus priprasti prie visos vaizdinės ir garsinės medžiagos, išaušta naujo siužeto laikas. Patologo anatomas, mirusi moteris ir tuščias morgas prikaustys jūsų dėmesį likusias 15 minučių. Veikiausiai jau numanote, kur visa tai nuves. Filmas sukurtas ispanų kalba, tačiau galite būti dėl to ramūs, nes laiko dialogams režisieriui neprireikė. Panašu, jog jis suprato, kad filmas bus puikus ir be bereikalingų pokalbių. Prodiuseris, norėdamas, kad viskas atrodytų kiek įmanoma realiau, keliavo pas anatomijos studentus ir dėstytojus tam, kad gautų tikslią garsinę medžiagą. Šis filmas yra arčiausiai to, kiek paprastas žmogus gali priartėti prie skrodimo.