Dažnas kino gerbėjas skundžiasi, kad daugumos filmų anonsai atskleidžia per daug detalių apie filmo siužetą. Tiesą sakant, keletas jų netgi reikalavo visai uždrausti filmų anonsus. Tačiau filmo pavadinimas paskelbiamas dar prieš išleidžiant anonsą. O kas, jeigu būtent pavadinimas atskleidžia visą siužetą?

Yra daugybė tokių filmų, kurių pavadinimai neišvengiamai išduoda filmo istorijos detales, o kartais net pačius svarbiausius siužeto vingius ar baigtį. Žinoma, vienas iš argumentų, pateisinančių tokį pavadinimo pasirinkimą, tai kad filmas sukurtas remiantis jau ir taip žinoma istorija, tikrais istoriniais įvykiais ar tam tikrais romanais ir tiesiog suprantama, kad žiūrovas jau susipažinęs su rezultatu. Tačiau tiems, kas nėra susipažinę su originaliu šaltiniu, filmo pavadinimas gali padaryti didelę įtaką.

Sudarėme jums sąrašą būtent tokių filmų, kurių pavadinimai išduoda, kuo baigsis jų istorijos. Kaip bebūtų, šie filmai tikrai verti dėmesio, net ir žinant, kas laukia pabaigoje.

10. „Gelbstint eilinį Rajaną“ (1998) / „Saving private Ryan“

Stiveno Spilbergo filmas prasideda 1944-ųjų birželio 6 dienos Sąjungininkų įsiveržimu į Normandiją, dar žinomu, kaip „Išsilaipinimas Normandijoje“. Keletas Antrojo reindžerių bataliono narių, kuriems vadovauja kapitonas Mileris, bando išplėšti dalį pakrantės iš priešo nagų ir joje įsitvirtinti. Kovos įkarštyje nužudomi du broliai, o tuo tarpu trečiasis brolis nužudomas kovoje Naujojoje Gvinėjoje. Jų motina, ponia Rajans, telegramas apie trijų sūnų mirtį gauna tą pačią dieną. Jungtinių valstijų kariuomenės štabo viršininkas Džordžas K. Maršalas sužino, jog yra ir ketvirtasis brolis – eilinis Džeimsas Rajanas – todėl, norėdamas bent kiek palengvinti motinos sielvartą, jis nusprendžia pasiųsti aštuonis vyrukus, kad jį surastų ir pargabentų atgal pas motiną.

„Gelbstint eilinį Rajaną“ laikomas vienu geriausių karinės tematikos filmų. Iškart po to, kai pasirodė didžiuosiuose ekranuose, filmas sulaukė visuotinio pripažinimo, o 71-iuose Oskarų apdovanojimuose pelnė vienuolika nominacijų, iš kurių penkias laimėjo. Taip pat filmas sulaukė ir didelės finansinės sėkmės, ir su 70 mln. dolerių biudžetu uždirbo net 480 mln. dolerių.

Dažnai painiojama, jog filmo siužetas paremtas brolių Salivanų gyvenimu – visi penki broliai buvo nužudyti tarnaujant J.V. kariniame laivyne Antrojo pasaulinio karo metu. Bet iš tiesų filmo istorija paremta broliais Nilandais. Šie keturi broliai Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo J.V. armijoje. Buvo manoma, kad trys broliai Robertas, Prestonas ir Edvardas žuvo kovos lauke, todėl ketvirtasis brolis buvo išsiųstas atgal į Ameriką, kad šeima neprarastų visų savo sūnų. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad dar vienas brolis paspruko iš priešų kalėjimo. Ir jeigu jaudinatės dėl to ar sugrįš eilinis Rajanas pas motiną, kaip kad vienas iš brolių Nilandų ar Salivanų, tereikia dar kartą perskaityti filmo pavadinimą ir suprasite, kad nėra ko nerimauti.

9. „Išlikęs gyvas“ (2013) / „Lone survivor“

2005 metų Afganistano karo metu Amerikos karinė žvalgyba išsiaiškina, jog vyriausiasis Talibano narys slepiasi nuošaliame kaimelyje, esančiame giliai Hindukušo kalnuose. Įsitikinę, kad jo sulaikymas ar nužudymas kaip reikiant pagerintų Amerikos padėtį šiame sudėtingame kare, karinio jūrų laivyno specialiosios pajėgos (SEAL) surengė slaptą operaciją „Raudonieji sparnai“. Operacijos tikslas paprastas – nusiųsti rinktinę karių komandą, kad pasislėpę kaimą supančiuose kalnuose stebėtų taikinį ir imtųsi veiksmų, kai ateis tinkamas laikas. Vadovaujant leitenantui Maiklui Murfiui, Markusas Lutrelis, Matas Akselsonas ir Denis Ditsas pasiekia nustatytą sustojimo vietą, tačiau iškart suvokia, jog kitas kalnas, esantis netoliese, būtų žymiai geresnis apžvalgos taškas. Vos atvykus į naująją vietą ir gavus taikinio tapatybės patvirtinimą, prie kareivių prieina trys klaidžiojantys piemenys. Tarp komandos narių užverda rimtas ginčas dėl to, kaip elgtis su piemenimis, ir galiausiai jie nusprendžia vadovautis taisyklėmis – paleisti piemenis ir pasitraukti iš misijos. Tačiau susiruošus traukti link paėmimo vietos ir supratus, jog jie yra apsupti daugybės Talibano karių, prasideda žiaurus susišaudymas, kurį – drąsių kaimo gyventojų pagalbos dėka – išgyvena tik vienas specialiųjų pajėgų komandos narys. Bet stebėtis nėra ko, juk vien perskaitę pavadinimą suprantame, kad kitaip būti ir negali.

Filmo „Išlikęs gyvas“ siužetas buvo paremtas to paties pavadinimo knyga, kurią parašė Markusas Lutrelis (jo vardu pavadintas vienas veikėjas), o kūrybinis procesas užtruko net penkis metus. Filmas buvo puikiai įvertintas ir liaupsinamas dėl aktorių pasirodymų ir karinių scenų, o Oskarų apdovanojimuose už puikius garso takelius ir įgarsinimą pelnė net dvi nominacijas.

Aktorius Markas Valbergas prisipažino, kad šio filmo filmavimas buvo vienas sunkiausių visoje jo karjeroje. Dar prieš pradedant filmavimą aktoriai buvo apmokomi tikrų karinio jūrų laivyno specialiųjų pajėgų karių, o filmuojant Valbergas patyrė ne vieną traumą ir dažnai kentė vienokį ar kitokį skausmą. Kaip bebūtų, jis taip pat dažnai kartoja, kad šiuo filmu jis didžiuojasi labiausiai.

8. „Bus kraujo“ (2007) / „There will be blood“

Filmas „Bus kraujo“, kurio siužetas iš dalies paremtas Eptono Sinklerio romanu „Oil!“ laikomas vienu geriausių 21-ojo amžiaus filmų. 80-iuose Oskarų apdovanojimuose jis buvo nominuotas aštuoniems apdovanojimams ir du iš jų laimėjo: Geriausios kinematografijos ir Geriausio aktoriaus kategorijose.

Filme pasakojama apie dvi, 20-ojo amžiaus Kalifornijoje susikertančias, Danielio Pleinvjų ir Eli Sandėjaus, gyvenimų istorijas. Naftininku tapęs angliakasys Danielis Pleinvjų yra energingas vyras, pasiryžęs padaryti viską, kad tik pasiektų savo tikslus. Jis dirba itin sunkiai, tačiau prireikus lengvai sugeba pasinaudoti aplinkybėmis ir jį supančiais žmonėmis, be abejo, jų sąskaita. Danielis turi verslo partnerį H. V., kuris yra ir jo įsūnis. Tikrasis H. V. tėvas dirbo viename iš Danielio gręžinių, kur darbo metu žuvo. Eli Sandėjus yra vienas iš dvynių, iš kurių Danielis, siekdamas ten įrengti didelį naftos gręžinį, nuperka šeimos ūkį. Vietinis dvasininkas Eli pinigus, gautus pardavus nuosavybę, nori paskirti savo bažnyčiai. Šių dviejų varžovų keliai dažnai susikerta, ir jie abu siekia sukurti savitas imperijas, vienas naftos, kitas religijos. Tačiau nuo pat pradžių žiūrovams aišku, kuo baigsis filmo metu kylanti įtampa tarp dviejų nuožmių vyrų – bus kraujo.

Markas Bridžisas, ilgametis režisieriaus Polo Tomo Andersono kostiumų dizaineris, davė pagrindiniam aktoriui Danieliui Dei-Luisui tris skirtingas skrybėles, iš kurių vieną turėjo pasirinkti vaidmeniui. Kadangi aktorius nuolatos viską daro pasitelkdamas įvairius metodus, tai ir šįkart Danielis parsinešė visas skrybėles namo ir kasdien savo susikurtuose mini pasauliuose vaikščiojo užsidėjęs jas ant galvos, kol galiausiai išsirinko, su kuria jaučiasi patogiausiai. Jis žinojo, kad vos užsidėjęs tą skrybėlę jis iškart įsijaus į savo vaidmenį. Dėl šio pasirinkimo metodo, prakaito dėmės, kurias matome ant skrybėlės yra tikros.

7. „Džekas milžinų nugalėtojas“ (2013) / „Jack the giant slayer“

Visi puikiai žinome istoriją apie stebuklingas pupas, tačiau nors ir remdamiesi klasikine pasaka, filmo režisierius Brajanas Singeris ir scenarijaus autoriai leido sau pasitelkti fantaziją ir sukurti fantastinę, nuotykių kupiną ir į originalą nelabai panašią adaptaciją.

Nuo pat mažumės princesė Izabelė ir jaunas ūkininko samdinys Džekas žavėjosi istorija apie stebuklingas pupas. Vieną dieną, išėjęs parduoti arklio, Džekas turguje sutinka vienuolį, kuris įsiūlo jaunuoliui pupų, sakydamas, jog šios yra šventos ir stebuklingos. Džeko dėdė visai neapsidžiaugia keliomis bevertėmis pupomis ir išmeta jas laukan. Netrukus pupos išleidžia šaknis ir išauga milžiniškas stiebas, atveriantis kelią į mitiniu laikytą milžinų pasaulį. Pirmąja jų auka tampa princesė Izabelė, o jai į pagalbą sukyla visa karalystė, ir Džekas, kartu su karaliaus riteriais, leidžiasi į pavojingą, žmogienos ištroškusių milžinų pasaulį, kad padėtų išgelbėti patinkančią merginą. Tačiau, jeigu atsirado kelias, leidžiantis jiems patekti į slaptą milžinų pasaulį, vadinasi, ir milžinai gali nusileisti į karalystę. Bet nėra ko bijoti, juk Džekas ne be reikalo pavadinime vadinamas milžinų nugalėtoju.

Po išleidimo „Džekas milžinų nugalėtojas“ sulaukė įvairių atsiliepimų, tačiau nebuvo itin sėkmingas finansiniu atžvilgiu. Jis buvo nominuotas keturiems apdovanojimas ir vieną iš jų laimėjo. Bet nepaisant to, kad į geriausiųjų filmų gretas nepateko, ši visai kitokia pasakos adaptacija, kurioje matysite ne tik nuotykius, bet ir meilę bei pasiaukojimą, tikrai verta jūsų dėmesio.

6. „Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas“ (2003) / „The lord of the rings: The return of the king“

Filmas „Žiedų valdovas. Karaliaus sugrįžimas“ yra trečioji trilogijos pagal Dž. R. R. Tolkino knygą „Žiedų valdovas“ dalis. Filmą režisavo režisierius iš Naujosios Zelandijos Piteris Džeksonas. Siužetas aprėpia dalį antrojo ir daugumą trečiojo knygos tomo įvykių. Taip pat jis laikomas ne tik pačiu sėkmingiausiu visų laikų fantastiniu filmu, tačiau ir vienu geriausiai kritikų įvertintu, ir komerciškai sėkmingiausiu visų laikų filmu. Po išleidimo filmas uždirbo daugiau nei vieną bilijoną dolerių ir buvo nominuotas vienuolikai Oskarų apdovanojimų, iš kurių visus vienuolika, įskaitant ir Geriausio filmo apdovanojimą, laimėjo.

Saurono pajėgos, norėdamos išnaikinti žmonių rasę, apgula Minas Tirtą, Gondoro sostinę. Kadaise buvusiai puikiai karalystei, dabar kaip niekad reikia karaliaus. Bet ar Aragornas sureaguos į pagalbos šauksmą ir taps tuo, kuo jam lemta tapti? Visas karalystės likimas guli ant jo plačių pečių. Prasidėjus paskutinei kovai ir susibūrus tamsos legionams, Gandalfas bando skubiai suvienyti išsibarsčiusią Gondoro kariuomenę. Jam į pagalbą atskuba Rohano karalius Teodenas, kursi suvienija savo karius didžiausiam išbandymui visoje istorijoje. Tačiau, net ir su neišblėstančia drąsa bei ištikimybe, žmonių pajėgos, tarp kurių slapta kaunasi Eovyna ir Meris, neprilygsta į Gondorą plūstančių priešininkų galybei. Kaip bebūtų, suvienyti bendro tikslo – nukreipti Saurono dėmesį ir suteikti Frodui galimybę užbaigti savo užduotį – jie neria tiesiai į žūtbūtinės kovos sūkurį. Visos viltys sutelktos į mažą, bet itin ryžtingą Hobitą Frodą, kuris skinasi kelią per pavojingą priešo teritoriją, kad įmestų Pirmąjį Žiedą į Lemties kalno ugnį. Artėjant link kelionės tikslo, Frodui darosi vis sunkiau nešti Žiedą, todėl jam tenka pasikliauti Semu Gemdžiu. Golumas ir Žiedas tikras išbandymas Frodo ištikimybei, o galiausiai, ir žmogiškumui. Tačiau istorijos baigtis atrodo aiški nuo pat pradžių. Tiksliau, net nepradėjus žiūrėti filmo, mes jau žinome, kad Karalius sugrįš, juk pavadinimas aiškiai tai pasako.

Filmo scenai, kurioje vyksta kova prie Juodųjų Vartų, reikėjo tiek daug papildomų foninių veikėjų, jog papildomos vietos užpildymui buvo pasamdyta Naujosios Zelandijos armija. Armija taip įsijautė į savo vaidmenis, jog vis sulaužydavo jiems duotus butaforinius ginklus.

5. „Žvaigždžių karai: imperija kontratakuoja“ / „The empire strikes back” (1980)

Luko Skaivokerio, Hano Solo, Princesės Lėjos ir kitų veikėjų istorijos nesibaigė su Mirties žvaigždės sunaikinimu, jos toliau tęsiasi filme „Žvaigždžių karai: imperija kontratakuoja“. Galaktinė Imperija seka iš paskos Sukilėliams. Šie priversti įkurti bazę ledo sukaustytoje Hoto planetoje. Tačiau net ir tokiame atšiauriame pasaulio užkampyje, jiems nepavyksta ilgam pasislėpti iš Darto Veiderio akiračio, ir jis sunaikina Sukilėlių bazę, pasiųsdamas į ją droidus. Lukas pabėga į Dagobą, kur kartu su Joda pradeda treniruotes, padėsiančias tapti džedajumi. O tuo tarpu Hanas Solas, Čiubaka, princesė Lėja ir C-3PO suranda „Tūkstantmečio sakalą“ ir, stipriai rizikuodami, tačiau tikėdamiesi atsikratyti persekiotojų, neria tarp asteroidų. Imperija vaikosi juos per visą galaktiką ir galiausiai pasiveja. Jie tampa Darto Veiderio kaliniais, o šis panaudoja juos, jog priviliotų Luką Skaivokerį. Šis, nebaigęs mokymų, leidžiasi į draugų gelbėjimo misiją, o susirėmęs su Tamsos lordu Lukas išsiaiškina siaubingą šeimos paslaptį.

Tokia filmo eiga yra gan tikėtina tiems, kas matė ir ankstesnę dalį. Juk nėra ko tikėtis sausam išlipti iš balos, sunaikinus Juodąją žvaigždę, o ypač tada, kai tai nutinka pirmoje trilogijos dalyje. Tačiau, jei prieš žiūrint filmą vis dar kyla abejonių ar antroje dalyje pamatysite žiaurų blogiukų kerštą, tiesiog perskaitykite pavadinimą ir nesukdami sau galvos toliau žiūrėkite filmą.

Po pirmosios dalies „Žvaigždžių karai: nauja viltis“ jau buvo aišku, kad filmas yra tikras pasisekimas, todėl 1980 metais buvo sukurta ir antra dalis „Žvaigždžių karai: imperija kontratakuoja“. Šis filmas laikomas vienu geriausių ir inovatyviausių filmų. O kadangi, priešingai nei pirmai daliai, šiai biudžetas buvo neribotas, šis filmas taip pat laikomas geriausiu ir iš vizualinės savo pusės, nuo pat pradžios iki pabaigos. Tais šlovingaisiais mokslinės fantastikos laikais, kai buvo išleistas šis filmas, kino kritikai kalbėjo, jog ši dalis mumyse sukuria kažkokį nenusakomą nuostabos jausmą. Jų nuomone, žiūrint filmą publika tiesiog susilieja su veikėjais, viską mato jų akimis. „Mes vykdome užduotį, mes keliaujame galaktikoje, mes leidžiamės į mitologinę ekspediciją“, teigia jie. O dauguma „Žvaigždžių karų“ gerbėjų laiko „Imperiją“ stipriausius iš visų sagos filmų ir teigia, kad jame daug geresnė vaidyba, režisūra, o filmas vizualiai ekspresyvesnis (galimai dėl finansinių aplinkybių).

DF-02290FD.psd

4. „12 vergovės metų“ (2013) / „Twelve years a slave“

Filmas „12 vergovės metų“ paremtas paties Salomono Nortupo parašyta autobiografija tokiu pačiu pavadinimu. Režisierius Stivas Makvynas ilgai norėjo sukurti filmą vergovės tematika, tačiau niekaip nerado tam tinkamos istorijos. Tiesą sakant, Solomono knygą jam davė režisieriaus žmona ir liepė būtinai perskaityti. Makvynas nustebo, kad niekada anksčiau nebuvo girdėjęs nei apie šią istoriją, nei apie patį rašytoją, tačiau net nedvejodamas suprato, kad būtent šią istoriją jis nori perteikti filmo pavidalu.

Filmo siužetas vyksta 1841 metais. Afroamerikietis violončelininkas Solomonas Nortupas yra laisvas žmogus, kartu su žmona ir vaikais gyvenantis Saratogos Springso miestelyje, Niujorko valstijoje. Du vyrai pasamdo jį dvi savaites padirbėti keliaujančiame cirke. Tačiau Solomonas pagrobiamas ir parduodamas į vergiją Naujajame Orleane, kur jam suteikiama Plato pravardė. Jis ilgus metus sunkiai dirba plantacijose ir kenčia nuolatinį šeimininko smurtą bei pažeminimus, tuo pačiu bandydamas neprarasti orumo, kurio liko jau visai nebedaug. Tačiau vieną dieną Solomonas susipažįsta su vergovei nepritariančiu Basu, kuris pažada nusiųsti laišką jo šeimai. Tokiu būdu vyro širdyje užsidega vilties kibirkštėlė, tačiau klausimas kada pagaliau jis bus laisvas ir galės sugrįžti pas savo šeimą niekaip neduoda ramybės. Bet nėra ko nerimauti, juk pavadinime aiškiai parašyta, kad vergovė truks lygiai dvylika metų.

Filmas sulaukė daugybės palankių atsiliepimų iš kritikų, o taip pat ir finansinės sėkmės. Jis laimėjo tris Oskarų apdovanojimus: Geriausio filmo, Geriausio antraeilio aktoriaus ir Geriausio adaptuoto scenarijaus kategorijose. Maiklas Fasbenderis įkūnijo alkoholiko Edvino Epso veikėją todėl paprašė savo vizažisto, jog šis pateptų jo ūsus tikru alkoholio, tam kad kiti aktoriai galėtų į jo kvapą sureaguoti taip, kaip reaguotų į tikrą alkoholiką. Atsižvelgiant į kruopštų aktoriaus pasiruošimą vaidmeniui, nieko nuostabaus, jog būtent jis pelnė Geriausio antraeilio aktoriaus apdovanojimą.

3. „Anglas, kuris užlipo ant kalvos, bet nusileido nuo kalno (1995) / „The englishman who went up a hill but came down a mountain“

Jau paties filmo pavadinimas gali būti laikomas sutrumpintu filmo siužeto aprašymu. Anglas, minimas pavadinime, tai britų kartografas Redžinaldas Ansonas, kurį įkūnija Hju Grantas, o kalvos arba kalno pavadinimas „Flynnon Garw“. Ši kalva yra beveik 300 metrų aukščio iškilimas, esantis Velso teritorijoje. 1917 metais, kai Pirmasis pasaulinis karas artėja prie pabaigos, Ansonas, kartu su vadovaujančiu pareigūnu Džordžu Garadu, atvyksta į Velsą, jog išmatuotų „Flynnon Graw“ aukštį. Kai pamatavus kalną, nustatoma, jog jo aukštis siekia mažiau nei 300 metrų (tik tokio aukščio kauburys gali būti laikomas kažkuo daugiau, nei kalva), iniciatyvos imasi vietiniai kaimo gyventojai, kurie labai didžiuojasi savo kalnu. Bijodami, jog „pirmasis Velso kalnas“ gali būti nebelaikomas kalnu, jie nusprendė kalno viršukalnėje sukrauti šešių metrų aukščio pylimą iš purvo ir iš naujo išmatuoti kalno aukštį. Bet kad tai pavyktų, jiems reikia įkalbėta anglus, jog šie pasiliktų, kol bus baigtas vietinių sumanymas. Šiam reikalui paskiriama jauna moteris Betė, kuri, pasitelkdama visus savo kerus, privalo kuriam laikui užlaikyti vyrus. O jei Betės metodai nepasiteisintų, vietiniai dar sugadina ir atvykėlių automobilį. Filmo baigtis, kurią nulėmė ryžtingi kaimo gyventojai buvo aiški nuo pat pradžių – juk vyras užlipo tik ant kalvos, o nusileido jau nuo šešiais metrais aukštesnio kalno.

Nedažnai nutinka taip, jog filmo sėkmę nulemia režisierius ir aktoriai. Tačiau šiuo atveju būtent taip ir yra. Pati siužeto linija nėra itin spalvinga, tačiau panaudojus talentingų aktorių gabumus ir natūralią Hju Granto, Taros Fitzgerald ir Kolmo Meinio charizmą, režisierius Kristoferis Mongeris sukūrė nuostabiai juokingą komediją. Tačiau tas juokingumas ne toks, kuris verčia juoktis balsu ar iki ašarų, bet toks, kuris dažnai priverčia šyptelėti ir padeda išlaikyti subtilų šypsnį veide viso filmo metu.

2.DŽESIO DŽEIMSO NUŽUDYMAS, KURĮ ĮVYKDĖ BAILYS ROBERTAS FORDAS“ (The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford, 2007)

Amerikos mitologijoje, kurios seniausi laikai siekia laukinių vakarų užkariavimo epochą, ypatingą vietą užima Džesis Džeimsas ir jo brolis Frenkas. Jų kriminalinė karjera prasidėjo brolžudiško pilietinio karo metu, kai broliai papildė Pietinėse valstijose liūdnai pagarsėjusios Anderseno gaujos gretas.

Būdamas vos septyniolikos Džesis jau galėjo pasigirti devyniomis žmogžudystėmis. Kai karas baigėsi, broliai subūrė savo gaują ir ilgai terorizavo apylinkes traukinių, diližanų ir bankų apiplėšimais. Karą laimėję šiauriečiai šiuos gaujos veiklą vadino banditizmu, o pietiečiai, atvirkščiai, įžūlius išpuolius romantizavo ir vadino juos narsuolių saujelės rezistencine kova.

Galiausiai Misurio valstijos valdžiai teko imtis radikalių priemonių prieš įsisiautėjusius brolius. 1882-aisiais gaujos lyderis Džesis Džeimsas buvo klastingai nužudytas saviškio Bobo Fordo, o Frenkas, anot jo paties, „pavargęs nuo nuolatinio gyvenimo už įstatymų ribų“, pats pasidavė valdžios atstovams.

Tokie akivaizdūs Amerikos istorijos faktai. Bet jie nesuskaičiuojamą daugybę kartų kino ekrane buvo revizuojami, romantizuojami ir net parodijuojami. Naujojo filmo režisierius Andrew Dominikas pasiryžęs atskirti tikrus įvykius nuo gražių legendų, todėl savo kūrinį pavadina ilga sauso protokolo eilute „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“.

Veiksmas koncentruojasi aplink paskutiniuosius Džesio Džeimso gyvenimo metus. 1881-ųjų rudenį legendinis „razbaininkas“ susipažino su savo žudiku. Džesis – toks, kokį jį vaidina Bradas Pittas – jau nebeprimena romantiškos aureolės apgaubtą „svieto lygintoją“. Greičiau tai – savo pasmerktumą vis ryškiau jaučiantis tragiškas antiherojus. Jis norėtų visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Deja, kruvinų nusikaltimų šleifas jau neleidžia tikėtis laimingo finalo.

„Bailiu“ pavadintas Robertas Fordas (jį suvaidino Casey Affleckas) – ne tokia jau vienspalvė figūra. Prie gaujos jis prisidėjo todėl, kad nuoširdžiai simpatizavo Džesiui, tačiau netrukus nusivylė lyderiu ir pats užsimanė užimti jo vietą. O ir valdžios pasiūlymas sumokėti 10 tūkstančių dolerių atlygį suvaidino ne paskutinį vaidmenį.

Tačiau, kaip ir bibliniam Judui, išdavystė ir už ją sumokėti pinigai laimės neatnešė. Judas, kaip žinia, pasikorė, o broliui Bobui talkinęs Čarlis po dviejų metų nusižudė. 1882 m. viename Kolorado salūne buvo nušautas ir pats Robertas. (Gediminas Jankauskas)

1.

1. „Žmogus, kuris nužudė Hitlerį, o tada sniego žmogų“ („The Man Who Killed Hitler and Then the Bigfoot“, 2018)

Filmo pavadinimas sufleruoja, kad kino juostoje galimai bus istorinių ir fantastinių motyvų, ir šie spėjimai pasiteisina. Kiek netikėtai tarpusavyje puikiai derantys iš pažiūros skirtingi žanrai šį kino filmą daro išskirtiniu kūriniu šiandieniniame kino pasaulyje.

Ši mistinė drama pasakoja apie amerikietį karo veteraną, Kalviną Barrą (akt. Sam Elliot). Veiksmas vyksta 1987-aisiais. Kalvinas savo gyvenimo saulėlydį pasitinka gyvendamas gimtajame miestelyje kartu su savo šunimi. Jį nuolat kankina prisiminimai iš Antrojo pasaulio karo, kurio metu jam buvo patikėta speciali užduotis, kuri liko neatskleista visuomenei.

Viso siužeto metu persipina dabartis ir praeities motyvai – Kalviną kankina prisiminimai apie atliktą jam patikėtą užduotį, ir jį slegia kaltė, nepaisant to, kad veikiausiai išgelbėjo milijonus nekaltų gyvybių. Taip pat jis kankinasi prisimindamas savo mylimąją, Maxine. Siužetinė linija tarsi šokinėja, atidžiam žiūrovui pavyksta susidėlioti bendrą vaizdą, kuriam labai daug įtakos turi būtent prisiminimai iš praeities.
Filmas neabejotinai išsiskiria iš gausybės įvairiausių kino juostų, kasmet pasirodančių kino salėse. Netikėtai pasirinktas sprendimas perpinti fantastikos ir istorijos motyvus yra ganėtinai vykęs, tad kino kūrinys sau lygių neturi ne tik dėl gana savotiško pavadinimo, kuris žiūrovui tarsi iš anksto papasakoja visą būsimą istoriją, ir minimalistinio siužeto, bet ir dėl iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje niekaip nesuderinamų akcentų panaudojimo istorijoje. Ši kino juosta gali tapti puikiu atradimu ieškantiems ko nors naujo ir nematyto. (Viktorija Šaulytė)

Video rekomendacijos: