Kadangi kriminalai ir smurtas yra vienos labiausiai įtraukiančių kino savybių, nenuostabu, kad abi jos, kartu su žudynėmis, apiplėšimais ir kerštu – kitaip sakant, blogiausiais žmonių poelgiais – pastebimos vienuose iš geriausių visų laikų filmų.

Atsižvelgdami į šias kino tendencijas, sudarėme sąrašą išties įspūdingų, laikui nepavaldžių filmų, tapusių savo žanro klasika. Šiame sąraše rasite visko: tokių šiuolaikinių trilerių, kaip „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, legendinio režisieriaus Martino Skorsezės „Taksi vairuotoją“, ar neonurar kiną, persikėlusį į vidurinės mokyklos suolą, juostoje „Plyta”.

10. „TAKSI VAIRUOTOJAS“ (Taxi Driver, 1976) 

Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas (Robertas De Niro) dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu. Susidūręs su didmiesčio tamsoje tarpstančiais nusikaltimais, smurtu, narkomanija ir prostitucija pažeistos psichikos vyras ryžtasi iškuopti visą šį purvą ir ima kruopščiai rengtis atsakingai misijai.

Kai „Taksi vairuotojas“ Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, Roberto De Noro trofėjų lentynoje jau puikavosi jo pirmasis Oskaras (už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Krikštatėvis 2“).

Martinas Scorsese ir De Niro susidomėjo Paulo Schraderio scenarijumi „Taksi vairuotojas“ gerokai anksčiau. Pradžioje scenaristas norėjo, kad jo veikalą ekranizuotų režisierius Brianas De Palma, bet šiam labiau patiko kita P. Schraderio istoriją, kurią De Palma pavertė siaubo trileriu „Pamišimas“ (angl. Obsession, 1976). Kitiems prodiuseriams, kurie tarsi blynus kepė avantiūrines komedijas „Taksi vairuotojo“ paranoiška istorija nepasirodė tinkama medžiaga, todėl apsukęs nedidelį ratą scenarijus atsidūrė Scorsese‘s ir De Niro rankose.

Kino kritikai pagrindinę filmą temą pavadino „vienatvės kvintesencija“, o pats scenaristas Trevisą Biklą charakterizavo rašytojo Thomas‘o Wolfe‘o žodžiais – „Dievo užmirštas žmogus“. Tiksliau nepasakysi!

Taksi automobilis, kurio Trevisas suka ratus skersgatviais aplink 42-ąją gatvę ir Times Square‘ą Niujorke, yra lyg kosminė kapsulė, judanti nusikaltimų tvaiko persisunkusioje toksiškoje aplinkoje, o pro šios kapsulės langą išorėn abejingai žvelgiantis vyrukas panašus į kitų galaktikų atstovą. Trevisui iš tikrųjų svetimas šis pasaulis, kurį jis ilgai stebi, bet paskui imasi ryžtingų veiksmų, kad ką nors pakeistų.

Trevisas savo kovą su viso pasaulio blogiu taip pat pradeda nuo ketinimo pasikėsinti į senatorių Čarlį Palantainą. Kai Trevis susipažįsta su šio politiko štabe dirbančia mergina Betse (Cybill Shepherd) ir iš arti pamato rinkimų virtuvėje vyraujančius santykius bei cinišką požiūrį į manipuliacijas žmonėmis, vaikino ryžtas tik sustiprėja.

Bet pasikėsinti į Palantainą Trevisui nepavyksta. Tada visa jo sukaupta pykčio energija nukreipiama į dvylikametės mergaitės gelbėjimą iš ciniškų prostitucijos verslo gniaužtų. Nepilnametę Airisę suvaidinusiai Jodie Foster tada buvo trylika, bet TV filmuose bei serialuose ji filmavosi nuo septynerių metų ir net ryškiai pasirodė ankstesniame M. Scorsese‘s filme „Alisa čia nebegyvena“ (angl. Alice Doesn’t Live Here Anymore, 1974). Finalinę mergaitės išlaisvinimo operaciją galima drąsiai vadinti viena kruviniausių scenų pasauliniame kine. Ją žiūrėdami žiūrovai drauge su pamišusiu herojumi panardinami į tikrą pragarą.

Komentuodamas išprotėjusio taksisto portretą režisierius sakė: „Trevisas iš tikrųjų yra apsėstas gerų ketinimų, jis tiki, kad elgiasi teisingai ir jaučiasi esąs panašus į šv. Paulių. Jis nori apsivalyti savo gyvenimą, mintis ir sielą.  Jį net galima pavadinti dvasingu žmogumi, ta prasme, kaip dvasingu galima pavadinti Charlesą Mansoną, nors toks dvasingumas neturi nieko pozityvaus. Panaši dvasios galia tarnauja tik blogiems darbams. Reikia būti ypatingai drąsiam, kad prisipažintum turįs tokių jausmų, o po to duotum jiems valią. Manau, kad tai yra filmo raktas“.

Nors filmo biudžetas buvo nedidelis, tenka pripažinti, kad autoriai labai pasistengė, kad lėšų stygių kompensuotų tokiais atvejais labai svarbi talento bei išradingumo kombinacija. Vienoje scenoje nusifilmavo pats režisierius – jis suvaidino keistą psichą, kuris taksi automobilyje vairuotojui rodo apšviestą miegamojo langą, už kurio jo žmona vakaroja su meilužiu, ir pasakoja kaip norėtų abu sugulovus nubausti. Tai dar vienas „Bremerio tipo“ personažas, kurį stebėdamas aiškiai suvoki, kad su juo naktinėse gatvėse geriau nesusidurti. Ši ir panaši scena dvelkia labai tiksliai pagauta siaubo atmosfera, kurioje murdosi totalios nemigos išvargintas žmogus – psichologai tokią būseną vadina „pelėdos efektu“.

„Taksi vairuotojas“ yra vienas ryškiausių savo laikmečio kino šedevrų. Kuo labiau tolstame nuo filmo sukūrimo aplinkybių, tuo darosi akivaizdžiau, jog filmo autoriams pavyko ne tik užfiksuoti laiką, bet ir užčiuopti jo nervą. Perfrazuojant vienos Tennessee Williamso pjesės pavadinimą, Trevisą Biklą galima pavadinti Orfėjumi, kuris nusileidžia į šiuolaikinio metropolio pragarą. Bet panašių asociacijų, regis, filmo autoriai vengia, todėl baigia savo filmą ne triumfuojančio gėrio pergale: dviprasmiškas finalas visai neprimena tamsos karalystę nugalėjusio šviesos triumfo. (G.J.)

9.  ,,Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994)

Šiam Quentino Tarantino filmui teko Oskaras už originalų scenarijų, pagrindinis Kanų kino festivalio prizas ir kultinio kino reputacija. Trijose novelėse, turinčiose savo pavadinimus („Vincentas Vega ir Marcelo Voleso žmona“, „Auksinis laikrodis“ beir „Bonės situacija“) režisierius iki valios pasityčioja iš kriminalinio kino stereotipų, užtikrintai balansuoja ant kičo estetikos ašmenų ir apgyvendina iš piršto išlaužtą siužetą nepamirštamais personažais.

Čia juodaodis samdomas žudikas Džiulijusas (Samuelis L. Jacksonas) kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai perskaito biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą. Jo porininkas Vincentas Vega (Johnas Travolta) neapdairiai pakliūva į boso žmonos kerų pinkles ir priverstas griebtis radikalios medicinos pagalbos. Nevykėlis boksininkas Bučas (Bruce’as Willisas) patenka į rankas seksualiniams maniakams, bet savotišku būdu atsiteisia skriaudikams už prarastą garbę ir orumą. Pedantiškas mafijos likvidatorių globėjas (Harvey Keitelis) pirmą kartą per visą savo kriminalinę karjerą atsiduria labai komplikuotoje padėtyje. O filmą pradedantys ir baigiantys nevykėliai barų plėšikai (Timas Rothas ir Amanda Plummer) gauna gerą žudikų etikos pamoką.

Bulvarinis skaitalas“ padarė tikrą perversmą kriminaliniame kine, nors šio žanro taisyklės per keletą dešimtmečių buvo tvirtai sustyguotos.

Q. Tarantino leido sau sujaukti net nuoseklaus pasakojimo principus. Pavyzdžiui, antroje novelėje nušautas Johno Travoltos personažas kaip niekur nieko gyvas bei sveikas be jokio paaiškinimo pasirodo trečiojoje. Panaši struktūra labai patiko Q. Tarantino pasekėjams, todėl kuri laiką jaunų režisierių kine buvo populiari.

Filmo pradžioje paaiškinamas kūrinio pavadinimas: „Bulvariniu skaitalu“ (Pulp) Amerikoje vadinami vadinamieji „geltonieji“ žurnalai, leidžiami masiniais tiražais ir nekvaršinantys galvų skaitytojams rimtais probleminiais straipsniais.

Labai lengvabūdiška yra ir paties filmo stilistika, sudaryta iš apiplėšimų ir žmogžudysčių, jaunos merginos (Uma Thurman) išgelbėjimo nuo narkotikų perdozavimo itin ekstremaliu būdu, ir (pseudo)filosofinių pasamprotavimų „apie nieką“ (čia jau negalima nepaminėti sąmojų žaižaruojančių paradoksalių dialogų, o šioje srityje Q. Tarantino, regis, nėra lygių).

O kad Johnui Travoltai nėra lygių improvizuotuose šokiuose, įrodo scena bare „Triušis Džekas“ (Jack Rabbit), kai Johnas su Uma Thurman (kuri tualete dar pauosto kokaino) suskelia ugningą tvistą su originaliais kūno judesėliais pagal Chucko Berry hitą „You Never Can Tell“. (G.J.)

8. „ĮPRASTI ĮTARIAMIEJI“ (The Usual Suspects, 1995)

Šiuo filmu į kinematografinį pasaulį triukšmingai įsiveržė trisdešimtmetis režisierius Bryanas Singeris. Jo debiutas neliko nepastebėtas ir kritikai ėmė jį linksniuoti kartu su trimis metais anksčiau pasirodžiusiais Quentino Tarantino „Pasiutusiais šunimis“ kaip gabių debiutantų vykusius bandymus nauju turiniu praturtinti klasikines kriminalinio kino schemas.

Recenzentai, rašydami apie „Įprastus įtariamuosius“ griebėsi kino klasikos pavyzdžių ar citatų iš auksinių minčių kolekcijos. Vieni priminė „Tvyn Pyksą“ („Pelėdos nėra tai, kas atrodo“), kiti žvalgėsi į teologinį kontekstą („Pats gudriausias velnio triukas yra įtikinti pasaulį, kad jis neegzistuoja“).

Abu šie teiginiai filmui tinka. Ir velnias čia nėra tik graži metafora. Velnio funkcijos patikėtos paslaptingam nusikaltėliui, vardu Kaizeris Soza. Norintiems suprasti, kas jis yra iš tikrųjų, teks gerokai palaužyti galvą. Arba sulaukti filmo pabaigos.

Siužetas čia baisiai painus nuo pirmųjų kadrų. Veiksmas plėtojasi sąmoningai perpintuose keliuose laiko lygmenyse: praėjusią naktį San Pedre, šešiomis savaitėmis anksčiau Niujorke ir dar tarpe tarp šių dviejų įvykių, kai penki nusikaltėliai, nekaltai įtariami dėl sunkvežimio su ginklais pagrobimo, išėję iš policijos nuovados iš tikrųjų susivienija bendriems darbeliams.

Naktį viename įlankos uoste susprogdinamas laivas, kuriame buvo nemažai žmonių ir beveik 100 milijonų dolerių verta kokaino siunta. Per stebuklą lieka gyvi tik du naktinio įvykio dalyviai – vengras Arkošas Kovačas (jis su stipriais kūno nudegimais paguldomas į ligoninę) ir cerebriniu paralyžiumi sergantis menininkas Rodžeris Kintas (Kevinas Spacey).

Pastarasis suteikia policijai vertingos informacijos. Tuoj pat suimami net penki įtariamieji, kuriuos greitai tenka paleisti dėl nepakankamų kaltės įrodymų. o šio momento filmas pavirsta painia šarada, o tiesos paieškos ne kartą atsiduria aklavietėje. Viskas, kaip ir dera geram detektyvui, paaiškės tik finaliniuose kadruose.

Oskarais įvertintas originalus scenarijus (Christopheris McQuarrie) ir aktorius Kevinas Spacey. Be jo dar vaidina darnų ansamblį sudarantys aktoriai Stephenas Baldwinas, Gabrielis Byrne’as, Benicio Del Toro, Kevinas Pollakas, Chazzas Palminteri ir Pete’as Postlethwaite’as. (G.J.)

Se7en

7. „SEPTYNI“ („Se7en“, 1995)

Pastebima ir ryški kryptis link psichologinio kino, kai meistriškai painiojant siužeto linijas, pagrindinis konfliktas tarp rafinuoto nusikaltėlio ir jo kėslus bandančio perprasti detektyvo (policininko, FTB agento, žurnalisto) tampa panašus į metafizinį Gėrio ir Blogio susirėmimą. Kad būtų galima pasiekti tokių beveik filosofinių apibendrinimų, reikalingi neeilinių sugebėjimų antagonistai. Todėl šiuolaikinis žudikas kine jau nė iš tolo neprimena savo tolimojo protėvio Londono siaubo Džeko Skerdiko. Dabartinio maniako charakteristiką „puošia“ sadistiškas šaltakraujiškumas, hipnotizuojantis poveikis savo aukai, patologiška savidestrukcija ir neeilinis intelektas. Kurį laiką tokiam „etalonui“ idealiai tiko Anthony Hopkinso suvaidintas Hanibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“ ir jo tęsiniai). Būtent šiomis savybėmis galima charakterizuoti ilgai liekantį už kadro itin žiaurų filmo „Septyni“ žudiką.

Mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės. Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai „Apsirijimas“, „Godumas“, „Puikybė“. Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (Bradas Pittas) greitai taps aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. Tik kas šis paslaptingas „angelas naikintojas“? Atsakymą padiktuos ne tik dedukcija, bet ir klasikinės literatūros šedevrai – Dantės „Dieviškoji komedija“, Geoffrey Chaucerio „Kenterberio istorijos“ ir Johno Miltono „Prarastasis rojus“.

Pakeliui į šokiruojančią atomazgą žiūrovams primenamos ir septynios didžiosios dorybės. Beje, ne pro šalį būtų priminti, kad magišką skaičių „septyni“ kinematografininkai itin mėgsta. Jis labai prasmingai panaudotas Ingmaro Bergmano šedevre „Septintasis antspaudas“ (1957), Comptono Bennetto „Septintajame šyde“ (1945) ar Umberto Eco viduramžių detektyvo „Rožės vardas“ ekranizacijoje (1987, rež, Jeanas Jacues Annaud). (G.J.)

 

6. „Plyta“ / „Brick“ (2005) 

Rajano Džonsono romanu paremtas ir kritikų pripažintas filmas „Plyta“, kuriame vaidina Džozefas Gordonas-Levitas, Nora Zehetner, Lukas Hasas, Nojus Flaisas, Emilė de Reivin, Nojus Seganas ir Megan Gud, iki šiol laikomas kultiniu filmu su itin įdomiu žanro posūkiu.

Susipažinkite su Brendanu, akiplėšišku šmaikštuoliu atstumtuoju, kuris, sužinojęs jog smulkus narkotikų prekeivis Džaretas pardavinėja jo merginai narkotikus, įskundžia jį. Niekam nepatinka skundikai, įskaitant ir pačią Emilę, tad po šio įvykio Brendanas didžiąją laiko dalį praleidžia vienas, nuolat vengdamas piktų Džareto pirkėjų ir draugų žvilgsnių. Visa tai pasikeičia, kai praėjus keliems mėnesiams, Brendanui paskambina Emilė. Išsigandusi ir beviltiška ji pasako, jog „nežinojo, kad tai blogai“ ir kad „Smeigtukas dabar kėsinasi į Frisko“. Ji pabėga, nespėjusi pasakyti nieko konkretaus, o tai paskatina Brendaną jos ieškoti. Nuolat kartodamas, kad tai ką ji daro ir kas jai vyksta yra jos pačios kaltė, jis vis tiek leidžiasi į jos paieškas, kadangi ji pirmiausia kreipėsi į jį. Brajano nelaimei, naujoji Emilės aplinka (Dodas ir narkomanai jo draugai, karštakošis Mušeika, fatališkoji Laura Doner) yra pavojinga ir dėl to Emilė randama negyva. Vietoj to, kad paskambintų policijai, Brendanas nusprendžia pats surasti merginos žudiką ir pareiškia savo informatoriui Brajanui, kad „švariam iš šios balos išlipti beveik neįmanoma“.

Jei dar nesupratote, „Plyta“ priklauso juodajam kinui. Jo veikėjai atlieka tokius vaidmenis, kurie aktualūs šiam žanrui: Brendanas privatus detektyvas, Laura fatališka moteris, Brajanas informatorius, Dodas visų planų griovėjas, Smeigtukas paslaptingas narkotikų prekeivis/mafijos bosas, Mušeika karštakošis pakalikas. Prekiavimas užkampiuose, šmaikštūs sąmojai, žargonu perpildyti dialogai, lėtas siužeto dėstymas ir slegianti atmosfera, daugiasluoksnė istorija, kuri atsiskleidžia palengva, intriguojančios draugystės ir itin įdomi įvykių grandinė, privedanti prie Emilės mirties, paverčia filmą „Plyta“ juodojo kino atstovu iš pagrindų. Pagrindinis skirtumas tarp „Plytos“ ir kitų juodojo kino filmų yra tai, kad jo veiksmas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, o tiksliau, 2005 metais, neįvardintoje vidurinėje mokykloje. Visi anksčiau paminėti filmo veikėjai, išskyrus Smeigtuką, yra vidurinės mokyklos mokiniai, kai tuo tarpu daugumoje įprastinių juodojo kino filmų veiksmas vyksta 1950-ųjų Čikagoje su daugybe kostiumuotų vyrų, besišaudančių ginklais. „Plytoje“ visos muštynės vyksta į pagalbą pasitelkus kumščius ar peilius, bet susišaudymų nerasite nei vieno. Bet svarbiausia tai, jog šie mokinukai kalba klasikiniu juodojo kino žargonu, pavyzdžiui, policiją vadina „buliais“, ir būtent ši anachronistika filmo kalbą ir įvaizdį paverčia išties unikaliu reginiu.

Tačiau „Plyta“ neleidžia savo savotiškam stiliui užgožti esminių žanro savybių. Geram juodajam kinui reikalinga tvirta, palaipsniui atskleidžiama istorija. Filme išlaikoma klasikinė, sluoksnis po sluoksnio išrutuliojama siužeto linija, o atsižvelgiant į veiksmo vietą ir pagrindinių veikėjų amžių, įvaizdis pritaikytas būtent pagal jį. Vyrukai nevaikšto apsiginklavę, beveik niekas iš jų nerūko, o mafijos bosas Smeigtukas laikomas „itin senu, kokių 25-erių metų“ vyruku. Kaip bebūtų, įvykiai, perteikiami filme, sudaro puikų kontrastą. Kaip ir daugumoje juodojo kino filmų, taip ir „Plytoje“ matoma moters, kurią pagrindinis veikėjas mylėjo ar rado negyvą, mirtis. Be šios mirties yra ir keletas kitų, bet visos jos pateikiamos itin subtiliai. Taip pat juodajame kine dažnai vaizduojamos fatališkos, pavojingos moterys, kurios pagrindiniam veikėjui daro didelę įtaką. „Plytoje“ šios moterys tai Emilė ir Laura Doner. Pirmoji yra beviltiškoje padėtyje atsidūrusi mergina iš praeities, kurią Brendanas iš pradžių bando išgelbėti, o vėliau išsiaiškinti, kas ją nužudė. Kita, Laura, įtraukia Brendaną į pavojingus žaidimus ir itin rizikingą gyvenimo būdą. (S.E.)

5. „Smurto istorija“ (2005) / „A History of Violence“

Smurtas yra baisus, seksualus, neteisingas, o kartais teisėtas. Smurtas yra problema ir sprendimas. Puikiai atitikdamas savo pavadinimą, Deivido Kronenbergo filmas „Smurto istorija“, paremtas to paties pavadinimo Džono Vagnerio grafiniu romanu, apima visus šiuos apibūdinimus ir dar daugiau.

Filmas prasideda dviejų klajoklių išsiregistravimu iš dulkėto pakelės motelio. Oras pritvindytas vangaus ištvirkimo, o vyrukų persimetimas fraze „Su kambarine buvo šiokių tokių keblumų“ sukelia blogą nuojautą. Prieš atskleidžiant, kas šie du vyrukai, niūri filmo pradžia greitai pereina prie idiliško vaizdo: maža mergaitė pabunda susapnavusi košmarą, o ją ramina mylinti šeima. Tėvas užtikrina, kad „nėra tokio dalyko, kaip pabaisos“. Bet mes jau matėme, kad tai ne tiesa ir šeimai netrukus teks patiems tuo įsitikinti.

Vyras, raminantis dukrą, tai Tomas Stolas (Vigo Mortensenas), o be dukros Saros, jis dar turi ir gražią žmoną Edę (Marija Belo) bei švelnų paauglį sūnų Džeką (Eštonas Holmsas). Tomas yra draugiškos Milbruko miesto užkandinės savininkas. Netrukus Tomą aplanko du ginkluoti vyrai ir reikalai pakrypsta netikėta linkme. Problemos prasideda tada, kai du grobuonys tuščiais žvilgsniais, kuriuos matėme filmo pradžioje, vieną naktį įžengia į užkandinę prieš pat jai užsidarant. Tomas pasiūlo jiems visus turimus pinigus, tačiau vyrų apetitas nepasotinamas. Per keletą akimirkų išsitraukiami ginklai, užrakinamos durys, o užkandinę bei likusius lankytojus užvaldo baimė ir panika. Bet tuomet Tomas padaro tai, ką kiekvienas iš mūsų padarytume savo fantazijų pasaulyje, tačiau tikrai nesugebėtume realybėje: jis trenkia vienam iš banditų kavinuku, peršoka prekystalį, kad pagriebtų vyro ginklą ir į abu įsibrovėlius pripumpuoja tiek švino, kad nei vienas iš jų daugiau niekada nebegalėtų pakenkti nekaltiems žmonėms. Ši scena vienu metu ir itin pažįstama, ir visai nauja, o smurto vizija iš meistriškos tampa svaiginančia ir groteskiška. Nėra jokio sulėtinto vaizdo, kuris paverstų susidūrimą, kuris baigiasi vos prasidėjęs, švelnesniu ar gražesniu, jei taip galima kalbėti apie smurtą. Kamera pasilieka prie vieno iš mirusiųjų, kuomet jis springsta ir gargaliuoja su peršautu veidu. Tai tikrai ne koks įprastas filmas apie narsųjį liaudies gelbėtoją.

Žinoma, miestelio laikraščiai šlovina Tomo žygdarbį ir vadina jį „miesto didvyriu“, tačiau tai itin paveikia šeimyninį jo gyvenimą. Kitą dieną užkandinėje apsilanko kiti pavojingi vyrai, tačiau šįkart jų jau trys. Jų lyderis, Karlas Fogartis (Edas Harisas), gargždančiu balsu šnekantis žudikas su pačiu bjauriausiu akies randu. Jis ramiai ir kantriai paaiškina Tomui, jog matė jį per žinias ir atpažino iš senų laikų, kuomet jo vardas buvo kitoks – Džo Kuzakas. Fogartis vėliau pasako Edei, kad būtent jis taip subjaurojo jo akį ir jis siekia atsilyginti. Tomas prisiekinėja Fogarčiui, o taip pat ir savo žmonai, vaikams bei vietinei policijai, kad tai tikrų tikriausia klaida. Jis nėra joks Džo ir niekada nėra apie tokį girdėjęs. Tačiau Forgatis, įsitikęs savo tiesa, persekioja Tomą ir jo šeimą, kol galiausiai vieną dieną atsiduria ant jo namų slenksčio su užtaisytu ginklu.

Kronenbergas filmą režisuoja su gan sumenkinamu subtilumu ir leidžia istorijai atsiskleisti sluoksnis po sluoksnio, su stebėtina galia, taip priversdamas žiūrovus susimąstyti, ar Fogertis klysta dėl Tomo ir yra pasiryžęs nužudyti nekaltą vyrą? O galbūt klysta Edė ir yra ištekėjusi už šaltakraujo žudiko?

4. „ŠIOJE ŠALYJE NĖRA VIETOS SENUKAMS“ (No Country for Old Men, 2007)

Pagal Pulitzerio premiją apdovanotą Cormac’o McCarthy romaną sukurta kriminalinė drama hipnotizuoja nuo pirmųjų kadrų ir neleidžia atsipalaiduoti iki paties finalo.

Filmo pavadinimas paimtas iš Williamo Yateso poemos „Kelionė į Bizantiją”. Tiesa, poezijos klasiko autoritetu, išskyrus vieną eilutę, autoriai daugiau niekaip nesiremia. Ir labai keistai elgiasi su viskuo, kuo tik bando pasinaudoti. Filmo siužetas ne kartą „mėto pėdas“, nuklysdamas į šalutines linijas, kad artėjant atomazgai susietų visas padrikas gijas į tamprų nelogiškų atsitiktinumų kamuolį.

Nuo kai kurių kitų savo filmų, pasižymėjusių ryškiu barokiniu spalvingumu, šis brolių Coenų opusas skiriasi lakonišku minimalizmu. Čia negailestingai „amputuota“ viskas, kas tik gali blaškyti dėmesį. O tai, kas liko, prikausto žiūrovo žvilgsnį prie taikliai pastebėtų detalių, kurios kuria ir bendrą filmo atmosferą, ir ypatingą emocinį klimatą.

Ankstyviesiems brolių Coenų filmams buvo būdingas pesimistiškas požiūris į pasaulį, niūrus humoras ir polinkis savaip estetizuoti prievartą. Žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“). Dar savo karjeros pradžioje į klausimus, kodėl jų filmuose daug kraujo, „kruvinais vaikėzais“ praminti broliukai choru atsakydavo: „Todėl, kad jis spalvotas!“.

Kraujo daug ir filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Jau siužeto ekspozicija nufilmuota taip, kad iš ekrano padvelkia ne tik mirties tvaikas, bet net gali pajusti burnoje salstelėjusį kraujo skonį. O jau šiurpas per nugarą banguos pastoviai.

Kažkur gūdžiuose Teksaso valstijos užkampio prerijose Vietnamo karo veteranas Levelynas Mosas (akt. Joshas Brolinas) aptinka šiurpą keliantį vaizdelį – penkis dykumoje paliktus automobilius, krūvą ginkluotų lavonų, didžiulę partiją meksikietiško heroino, o netoliese lagaminą su dviem milijonais „žaliųjų“. Kadangi numirėliams pinigai nereikalingi, kaubojus nusprendžia šį niekieno turtą priglausti savo namuose. Kad ši netikėta sėkmė žada naujas dideles problemas, herojui aišku iš karto. Neveltui vos grįžęs su radiniu namo jis sako žmonai: „Jei aš negrįšiu gyvas, pasakyk mamai, kad aš ją myliu“. – „Betgi tavo motina mirusi“. – „Tai tada aš jai pats paskysiu“.

Po šių antikine lemtimi dvelkiančių žodžių tampa aišku, kad pražūčiai save pasmerkusio Levelyno kelias dabar neišvengiamai artės prie filmo pradžioje šmėstelėjusio žudiko Antono Čiguro. Rusiškai (o gal čečėniškai?) pavadintas galvažudys, kurį suvaidino ispanų aktorius Javieras Bardemas, yra totalaus blogio įsikūnijimas, negailestingas monstras, nepermaldaujamas ir baisesnis už patį marą. Jis niekad neprašauna pro šalį, bet labiausiai mėgsta darbuotis visai ne šaunamaisiais ginklais, o… balionu su suspaustu oru. Tai nepriekaištingai funkcionuojanti žudymo mašina, kurios pergudrauti neįmanoma. Į fantastinius kiborgus ar komiksų personažus panašų veikėją aktorius apdovanojo tokiais vos pastebimais niuansais, kad šis perdėm amoralus herojus užvaldo mūsų dėmesį (ir netgi simpatiją).

Senukų“ siužetas primena sniego griūtį, kurią išprovokuoja vienas neatsakingas poelgis. Taip brolių Coenų filmuose buvo ne kartą. O kai smurto banga išsilieja plačiai, užkirsti kelią jai nebeįmanoma. Nors baisių nusikaltimų logiką miestelio šerifui Tomui Belui (aktorius Tommy Lee Jonesas) pavyksta perkasti anksčiau už kitus, net šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus nepajėgus pasipriešinti stichijai. Ne todėl, kad būtų per senas šiam reikalui. Juk lemties neįmanoma permaldauti, o įveikti titanus žmogus niekada nepajėgs. Todėl šį brolių Coenų filmą negali vainikuoti tradicinė holivudinė pabaiga arba ryški gėrio pergalė prieš blogį.

Tokią pesimistinę nuotaiką galima vadinti realizmu. O gal ji paprasčiausiai reiškia tai, kad laikas daro savo, ir dar visai neseniai jaunatvišku azartu spinduliavęs originalių kino kūrėjų tandemas palengva pereina į „senukų“ kategoriją. O tokiems pesimistams šiuolaikinėje Holivudo šalyje vietos nebelieka. (G.J.)

 3. „REIKALAI BRIUGĖJE“ (In Bruges, 2008)

Šiame mieste kadaise saugų prieglobstį rado du iš savo šalies ištremti britų monarchai. Dabar į Briugę iš Londono priversti pasprukti du samdomi žudikai. Vykdydamas kriminalinį užsakymą jaunas vyrukas Rėjus (aktorius Colinas Farrellas) nužudė ne tik myriop pasmerktą kunigą, bet ir atsitiktinai po ranka pasipainiojusį berniuką. Nepatenkintas tokia baigtimi bosas liepė susimovusiam žudikui kurį laiką dingti iš akiračio ir atsitokėti nuo šoko ramioje užsienio aplinkoje. O kad karštakošis dar ko nors neprognozuojamo neiškrėstų, kartu su juo į Belgiją keliauja į kriminalinį verslą Rėjų atvedęs jo vyresnis kolega Kenas (aktorius Brendanas Gleesonas).

Jau pirmieji filmo vaizdai įveda mus į viduramžių atmosferą. Atrodo, kad Briugėje laikas sustojo prieš keletą šimtmečių. Aštrūs Renesanso bažnyčių bokštai raižo dangų, o namai ir aikštės atrodo kaip Piterio Breigelio paveiksluose, tapytuose dar šešioliktame šimtmetyje. Ne miestas, o tikras tapybos muziejus po atviru dangumi. Tik Rėjui visos tos grožybės nerūpi. Kol jo partneris džiaugiasi galimybe aplankyti muziejus ir kitas įžymybes, gyvenimo džiaugsmą visai praradęs ir žiaurios depresijos apsėstas Rėjus galvoja tik apie savižudybę. Pagrindiniai filmo konfliktai, nužymėti filmo ekspozicijoje, intriguoja iš karto, o komplikuota tolesnių įvykių pynė ves siužetą į antikine lemtimi nužymėtą finalą. Staigmenų šiame kelyje bus daug.

„Reikalus Briugėje“ sukūrė Martinas McDonaghas. Tai vienas garsiausių naujosios kartos dramaturgų (gim. 1970-aisiais), dukart apdovanotas prestižine Laurence‘o Olivier premija gimtojoje Anglijoje ir nominuotas prestižiškiausioms teatrinio pasaulio premijoms už pastatymus Brodvėjuje. Įdomu, kad pirmąsias pjeses šis airių dramaturgas parašė tuomet, kai gyveno iš bedarbio pašalpos.

Nors M.McDonaghas dabar yra vienas labiausiai statomų teatro dramaturgų, mintys kurti filmus nedavė jam ramybę po to, kai jis pamatė Q.Tarantino „Bulvarinį skaitalą“, įnešusį šviežio gaivalo į tradicinį amerikietišką gangsterinį kiną ir visiškai sujaukusį seniai nusistovėjusias šio žanro taisykles.

Kai tik atsirado galimybė debiutuoti kine, M.McDonaghas ja pasinaudojo ir sukūrė pusvalandžio trukmės juodą ir kruviną airišką kriminalinę komediją „Šešios kulkos“ (2004 m.), o pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė daug kartų gangsterius britų ir airių filmuose vaidinusį B.Gleesoną, kuris dėl kino iškeitė mokytojo profesiją. „Reikaluose Briugėje“ jis persikūnijo į tikrą kriminalinio pasaulio filosofą. Jo Kenui kelių dienų atsitiktinės „atostogos“ tampa rimtu postūmiu revizuoti visą ligšiolinį savo gyvenimą ir padaryti rimtas išvadas. Blaškydamasis tarp įsipareigojimų savo šefui ir tėviškos simpatijos ant savižudybės ribos atsidūrusiam partneriui, Kenas visgi apsisprendžia išpirkti savo kaltes labai kilniu būdu. (G.J.)

2. „BET KOKIA KAINA“ (Hell or High Water, 2016)

Šį režisieriaus Davido Mackenzie filmą pirmą kartą pamatėme „Kino pavasaryje“, kurio kataloge jis buvo pristatytas taip: Vakarų Teksase riba tarp dorų žmonių ir įstatymų laužytojų jau seniai yra išnykusi. Du broliai: Tobis – išsiskyręs tėvas, besistengiantis dėl savo sūnų ateities, ir Taneris – ūmaus charakterio buvęs kalinys, kuriam vieni niekai nuspausti šautuvo gaiduką, susivienija, kad apvogtų vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo nori atimti brolių šeimos žemes. Kai akivaizdu, jog gyvenimas pagal įstatymus nežada šviesios ateities, broliai savo kelią į ateitį skinasi kitaip. Tačiau preciziškas keršto scenarijus sklandžiai pildosi tol, kol bylos imasi neskrupulingas Teksaso reindžeris, prieš išeidamas į pensiją siekiantis įvykdyti paskutinį teisingumą“.

O programų sudarytoja A. Račaitytė filmą palydėjo dar tokiu komentaru: „Tai be galo stilingas filmas, kuriame dera kairuoliškos idėjos su niekada nepavedančiais žanrinio kino tropais. Nicko Cave’o kurtas garso takelis idealiai „susigroja“ su vaizdinga Mackenzie režisūra ir, nepaisant ilogiškumo, kuria labai įtaigų filmo pasaulį, į kurį be galo gera pasinerti.“

Originalus filmo pavadinimas „Hell or High Water“ yra idioma, paprastai vartojama, kai norima pasakyti „Kas beatsitiktų“ arba „Nepaisant nieko“. „Bet kokia kaina“ – irgi tinkamas variantas filme pasakojamai istorijai, kuri prasideda gana tradiciškai – banko apiplėšimu. Nors pats nusikaltimas iš pirmo žvilgsnio atrodo įvykdytas labai mėgėjiškai, bet kai kurios apiplėšimo detalės liudija apie tai, kad vyrukai turi iki detalių apgalvotą planą. Pavyzdžiui neima stambių banknotų, kurias realizuojant labai lengva įkliūti.

Kita vertus – dėl paties apiplėšimo motyvo nesinori brolius vadinti nusikaltėliais: jiems 43 tūkstančiai dolerių reikalingi tam, kad jie galėtų išpirkti šeimai priklausančią žemę, praskolintą bankui (banko atstovai su brolių motina buvo sudarę išties grobikišką sandorį, atvedusį šeimos rančą prie bankroto).

Ne mažiau spalvinga yra ir kita filmo porelė – bankų apiplėšimo istoriją rutuliuojantys Teksaso reindžeriai. Vienam jų – Markusui Hamiltonui (Jeffas Bridgesas) – tai paskutinė byla prieš išeinant į pensiją, todėl vyras savo darbą atlieka ypač kruopščiai. Iš pat pradžių tampa aišku, kad tokį patyrusį pėdsekį suklaidinti labai sunku.

Markuso porininkas Albertas Parkeris (Gilas Birminghamas) yra pusiau indėnas ir pusiau meksikietis, dėl ko dažnai susilaukia aštrialiežuvio boso pašaipų, kurias dabartinių moralinių tendencijų perkainavimo metu galima būtų pavadinti nekorektiškomis. Bet nereikia pamiršti, kad Tayloro Sheridano scenarijus buvo realizuotas tik po šešerių metų.

Beje, filmo režisierius Davidas Mackenzie yra britas, bet, atrodo, kad „Bet kokia kaina“ sukurta Jungtinėse valstijose gimusio ir šalies specifiką gerai žinančio amerikiečio.

Pagyrų verti visi keturi pagrindiniai aktoriai. Jeffas Bridgesas čia, žinoma, dominuoja, bet reikėtų pagirti ir Tanerį suvaidinusį Beną Fosterį, kurio amplua ligi šiol retai išeidavo už sodriai vaidinamų piktadarių bei psichopatų vaidmenų rato.

Tačiau tie, kurie matė filmus „360 laipsnių: Meilės ir nuodėmės ratu“ (360, 2011), „Nužudyk savo mylimuosius“ (Kill Your Darlings, 2013) ar „Nepalik pėdsakų“ (Leave No Trace, 2018), tikrai suprato, kad Benas Fosteris jau įrodė, kad tikrai nusipelnė, jog scenarijai būtų rašomi specialiai jam. (G.J.)

1. „DŽENTELMENAI“ (The Gentlemen, 2020)

Kol kas tai naujausias Guy‘aus Ritchie filmas. Po neatsipirkusio nuotykių filmo „Karalius Artūras: Kalavijo legenda“ (2017, kainavo 175 mln. dolerių, surinko mažiau nei 150 mln.) ir pelningos pasakos „Aladinas“ (2019, biudžetas 183 mln. dolerių, uždirbo milijardą) režisierius sugrįžo ten, kur jaučiasi geriausiai – į banditų ir kitokio kriminalinio gaivalo pasaulį. Net plika akimi matosi, kad „Džentelmenai“ susukti pasinaudojus jau gerai pasiteisinusiais filmų „Lok, stauk arba šauk“ ir „Vagišiai“ receptus. Ingredientai tie patys, bet ir šį kartą pikantiškas bei aštrus „viralas“ tikrai neprisvilo.

Atrodytų, trečią kartą pritaikoma panaši siužetinė schema turėtų duoti „antrinį“ rezultatą, bet taip neįvyksta, nes režisierius elgiasi tarsi šaltakraujis kortų sukčius, kurio rankų judesius gali stebėti kaip nori atidžiai, vis tiek nepamatysi to momento, kada reikiamu metu iš kortų malkos iškris kozirių tūzas.

Galima Guy‘ų Ritchie lyginti ir su patyrusiu žonglieriumi, įsigudrinančiu vienu metu sumaniai žongliruoti reikšmingomis detalėmis ir manipuliuoti begale personažų, sudarančių vienos kriminalinės teritorijos labai margą „fauną“, kurioje tai pasirodo, tai pradingsta Londono banditai, rusų oligarchai, britų piliečiais tapę kinai, Amerikos žydai, lordai ir prastuomenės atstovai (mylimiausi režisieriaus kokniai,  dialektu kalbėjo net Šerlokas Holmsas su daktaru Vatsonu). Ir tai dar toli gražu ne pilnas ekscentriškų veikėjų sąrašas.

Veiksmo vieta – vėl Londonas, kuriame savo orbitom dažnai susidurdami skrieja įvairaus plauko marginalai, o talentingas Oksfordo absolventas amerikietis Mikis Pirsonas (visą filmą galima laikyti aktoriaus Matthew McConaughey‘io benefisu) čia sugebėjo sukurti tikrą marihuanos imperiją.

Mikio sėkmės paslaptis – protingai vystyta strategija ir įžūlumas, sprendžiant netikėtai iškilusias problemas. Jis įsigudrino marihuanos plantacijas įsirengti bunkerių požemiuose, o patikimą „stogą“ rado… aristokratams priklausančiose valdose.

Natūralu, kad sėkmingas verslas gundo daugybę tiek menkesnių, tiek ir stambesnių kriminalinio pasaulio veikėjų. Tačiau nuovokus, atsargus ir ryžtingas Mikis žino, kaip išvengti problemų. Tiksliau, žinojo iki šiol.

Kad ir kaip gerai seksi, Mikis nepraranda sveiko proto ir nepamiršta svarbios kriminalinio verslo taisyklės – reikia pasitraukti anksčiau, negu aplinkybės prispirs taip, kad sausam ištrūkti nepavyks. Mikis jau brandina atsitraukimo planą, o vos tik užuominos apie tai pasklinda, tuoj pat atsiranda norinčių pasišildyti svetimos sėkmės spinduliuose.

Mikiui priklausantį kvaišalų verslą užsimojo nupirkti net kažkokie Oklahomos nusikaltėliai, vadovaujami žiauriojo „Sausaakio“ (Henry Goldingas). Tačiau geras biznis nepigiai kainuoja. Todėl reikia žūtbūt numušti kainą. O tai banditai tikrai moka daryti. Čia jau visos priemonės geros – reketas, apgulė, šantažas, grasinimai ir kitokios teroro formos. Todėl Mikiui su artimiausiais pagalbininkais tenka ginti savo tvirtovę, interesus ir gyvybę. Bet bandoma konfliktus spręsti ir taikiai, pasitelkus ištikimo Mikio parankinio Rėjaus (Charlie‘is Hunnamas) sugebėjimais.

Tuo tarpu, pajutę kraują, į ringą žengia ir kiti nusikalstamo pasaulio veikėjai. Žingsnis po žingsnio, veiksmas po veiksmo, Londone užverda tikras nesusipratimų, smurto, apgavysčių bei absurdo pragaras.

Tolimesnių siužetų peripetijų atskleisti nevalia, tik galiu informuoti, kad netikėtų posūkių, apgaulingų atomazgų ir kitokių siurprizų filme bus tikrai per akis.

Kartais sekti visas peripetijas yra sunku dar ir todėl, kad kai kurie svarbūs įvykiai atgyja ne tiesiogiai, o yra pasakojami apsukraus bulvarinio reporterio Flečerio: jį suvaidino sunkiai atpažįstamas Hugh Grantas. Nelengva atpažinti ir smarkiai išvaizdą pakeitusį Coliną Farrellą. O Charlie Hunnamas (anksčiau suvaidinęs legendinį karalių Artūrą) čia atrodo tarsi iš madingų katalogų nužengęs elegantiškumo įsikūnijimas, nežinia kokių likimo užgaidų nublokštas į kriminalinę kloaką: sceną, kurioje jis bėga Londono gatvėmis skambant devyniasdešimtųjų hitui „Shimmy Shimmy Ya“, galime vadinti geru muzikiniu klipu. Stebėtis tuo nereikia, juk karjerą kine Guy‘us Ritchie pradėjo kaip reklaminių klipų kūrėjas. O talento, kaip sakoma, nei pragersi, nei pamesi… (G.J.)

Gediminas jankauskas, Sarpas Esinas

į

Video rekomendacijos: