Kino industrijoje sėkmė matuojama įvairiais matais – žiūrovų ir kritikų vertinimais, apdovanojimais ir, be abejo, finansiniu pasisekimu. Savaime suprantama, geriausi filmai sėkmės sulaukia visose minėtose srityse, tačiau esama nemažai šedevrų, kurie, nepaisant iš kritikų sulauktų liaupsių, į kino sales nepritraukė tiek žmonių, kiek buvo tikėtasi. Žinoma, apdovanojimai ir specialistų įvertinimai dažniausiai parodo kūrinio vertę ir kokybę, tačiau vis tik ne mažiau svarbus yra finansinis aspektas, lemiantis tolesnę filmo ateitį, ir tai puikiai parodo keletas frančizių, „kepančių“ vieną filmą po kito visai nepaisant to, kad siužetas sulaukia vis daugiau kritikos.

10. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017) Šis mokslinės fantastikos filmas iš pirmo žvilgsnio atrodo taip, tarsi neįmanoma, jog jis nesulauktų sėkmės. Aktorių sąraše – tokios Holivudo žvaigždės kaip Ryanas Goslingas, Harrisonas Fordas ir Jaredas Leto, gausybė teigiamų atsiliepimų iš žymiausių kino kritikų ir mėgėjų bei 2 laimėti „Oskarai“ ir šimtai kitų apdovanojimų, atrodytų, kalba už save. Šis filmas – 1982-aisiais išleisto „Blade Runner“ tęsinys, kuriame vaidmenis atliko ir pirmojoje dalyje vaiidnę H. Fordas ir Edwardas Jamesas. Veikėjai sukurti remiantis amerikiečių rašytojo Philipo K. Dicko mokslinės fantastikos knyga „Do Androids Dream of Electric Sheep?“, parašyta 1968-aisiais. Kino juosta buvo įtraukiama į geriausių metų filmų sąrašus, o įspūdingi specialieji efektai sulaukė galybės papildomo dėmesio.

Veiksmas vyksta 2049-aisiais metais Los Andžele, Kalifornijoje. Pareigūnas K Los Andželo policijos departamente dirba „bėgančiu skustuvo ašmenimis“ – jis ieško ir naikina senosios kartos replikantus, galinčius pakenkti visuomenei. Paieškų metu jis aptinka netikėtą radinį, kuris sukrečia ir iš esmės pakeičia visą situaciją. Atradimas nuveda K pas buvusį „bėgantį skustuvo ašmenimis“, Ricką Dekardą, kuris paslaptingai dingo dar 2019-aisiais. Narpliodamas vis naujus atradimus K savyje randa vis daugiau prisiminimų, kurie susiję su jo vykdomo tyrimo detalėmis. K užsukus veiksmą, kuriam kelio atgal nėra, jam tenka sužinoti daug naujo apie save ir visą pasaulio santvarką. Filmas išsiskiria tuo, kad jis nėra visiškai priklausomas nuo savo pirmtako, jame kone visi veikėjai yra nauji, taip pat ir atskira siužeto linija.

Nepaisant begalės teigiamų įvertinimų ir apdovanojimų, finansine prasme filmas neatsipirko – turėjęs maždaug pusantro šimto milijonų JAV dolerių biudžetą, jis uždirbo viso labo tik 260 mln. dolerių.

9. „Grindhouse” (2007) Kiek kitoks nei šiandien įprasta reiškinys kino padangėje – du filmai viename, perskirti fikcinių filmų anonsais, kuriuos taip režisavo tie patys žmonės. Legendinis Quentinas Taratino, pagalbon pasikvietęs Robertą Rodriguezą, Robą Zombie, Edgarą Wrightą, Elį Roth ir Jasoną Eisenerį sukūrė kūrinį, kurio pavadinimas, „Grindhouse“, vėliau netgi tapo reiškinio pavadinimu. 2007-aisiais, sekdami senojo Holivudo pėdsakais, režisieriai sukūrė filmą, kurį sudaro dvi atskiros juostos: R. Rodriguezo režisuota „Teroro planeta“ ir Q. Tarantino „Mirties įrodymas“. Tiesa, kiek vėliau filmai vis tik buvo atskirti ir pasirodė kaip atskiri kūriniai, tačiau vis tik tai vis dar lieka šiandieniniame kino pasaulyje išskirtiniu reiškiniu.

Pirmojoje filmo dalyje, „Teroro planetoje“, veiksmas vyksta nedideliame Teksaso miestelyje. Go-go šokėja Cherry nusprendžia palikti darbą ir ieškoti geriau apmokamos galimybės realizuoti save. Netikėtai ji susitinka su savo buvusiu El Wray vietiniame restorane. Tuo tarpu grupė karių vykdo verslo sandėrį su mokslininku vardu Abby, kuris parduoda mirtiną biocheminį reagentą. Sandėriui nenusisekus, Abby į orą paleidžia dujas, kurios, pasklidusios po miestelį, visus gyventojus paverčia kraujo ištroškusiais psichopatais. Tuo metu Cherry su El Wray veda grupelę išgyvenusiųjų ieškoti prieglobsčio. Antrasis filmas, „Mirties įrodymas“, sudarytas iš dviejų dalių, kurių pagrindinis veikėjas lieka tas pats – kaskadininkas Maikas. Siužetas prasideda scena bare, kur pagrindinis veikėjas bendrauja su mergina. Tuo pat metu jo žvilgsnis klaidžioja ir ties kitomis merginomis, užėjusiomis į vidų. Vakarui įsibėgėjus, jis pasiūlo merginą pavėžėti namo savo kaskadininko automobiliu. Kelyje norėdamas išgąsdinti merginą, jis netikėtai yra priverstas staiga stabdyti, ir mergina žūva. Tačiau jam to negana – jis užsigeidžia ir kitų bare buvusių merginų mirties. Abi filmo dalys persmelktos smurto.

Nors kuriant filmą didelį indėlį įdėjo garsusis Q. Tarantino, to neužteko, kad filmas taptų itin sėkmingu. šį filmą kritikai bei žiūrovai vertina dvejopai – vieniem tai puiki juosta, kitiems, deja, bet yra vadinimas vienas blogiausių K. Tarantino filmų. Pats režisierius taip pat pripažįsta: ,,Tai galėtų būti vienas blogiausių mano sukurtų filmų, bet iš kitos pusės, juk nebuvo toks ir blogas? Jeigu tai blogiausias įvertinimas kokį galėjau gauti – tai man viskas yra gerai“. Daugmaž 60 mln. JAV dolerių biudžetą turėjęs filmas uždirbo viso labo perpus mažiau – tik 25 mln. dolerių. Tiesa, situaciją kiek sušvelnino DVD pardavimai, kurie buvo sėkmingesni nei pasirodymas kino teatrų salėse, tačiau tai vis tiek nepadėjo filmui sužibėti.

8. „Hugo išradimas” (Hugo, 2011) Amerikiečių nuotykių drama sukurta remiantis rašytojo Briano Selznicko knyga „The Invention of Hugo Cabret“. Režisieriaus Martino Scorsese‘o pirmasis bandymas žengti į 3D kino pasaulį iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip daug žadantis užmojis. Filmas kino teatruose pasirodė 2011-aisiais ir sulaukė išties gerų atsiliepimų iš kino gerbėjų ir kritikų. Taip pat už save kalba ir 5 laimėti „Oskarai“ bei dešimtys kitų apdovanojimų ir nominacijų, kurios byloja apie filmo pasisekimą. Pripažinimo ir įvertinimo sulaukė ir filme skambėjusi muzika, kurią kūrė kanadiečių kompozitorius Howardas Shore‘as. Kino juosta įtraukta į daugelio kritikų sudarinėtus geriausių 2011-ųjų filmų dešimtukus.

1931-ieji, Paryžius. Hugo Cabretas – dvylikametis berniukas, gyvenantis su savo našliu tėvu, kuris gamina laikrodžius ir dirba muziejuje. Iš tėvo ir dėdės jis pramoko įvairių įtaisų remonto ypatybių. Tėvas randa sugedusį automatoną, kurį kartu su sūnumi bando sutaisyti, darbų eigą žymėdamas užrašų knygelėje. Nelaimingo atsitikimo metu žūva Hugo tėvas, ir našlaičiu likęs berniukas apsigyvena su alkoholiku dėde Klaudu, kuris prižiūri traukinių stoties laikrodžius. Kone vienintelis prisiminimas, laikantis Hugo pririštą prie savo tėvo, tai automatonas. Tačiau tam, kad jis veiktų, reikalingas specialus raktas. Raktas reikalingas tam, kad būtų atskleistos paslaptys, kurias, kaip tiki Hugo, laiko mažasis robotukas. Pasileidęs į rakto paieškas berniukas susipažįsta su parduotuvės savininku George‘u Meliesu, kuris dirba traukinių stotyje, ir jo krikšto dukra, kuri taip pat svajoja leistis į nuotykius. Ar šiuos žmones jis sutiko neatsitiktinai? Galbūt jie padės Hugo atskleisti automatono saugomas paslaptis?

Filmo nuopelnų sąrašas kalba pats už save, tačiau finansų skiltis sako ką kita – pusantro šimto mln. dolerių biudžetą turėjęs filmas uždirbo viso labo vos dvidešimt milijonų dolerių daugiau.

7. „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ (Scott Pilgrim vs. the World, 2010) Prieš dešimtmetį pasirodžiusi romantinė veiksmo komedija, kurios režisierius – Edgaras Wrightas. Filmas sukurtas remiantis Bryano Lee O‘Malley išleista iliustruotų knygų serija „Scott Pilgrim“. Filmas sulaukė nemenko pripažinimo – buvo nominuotas apdovanojimams daugelyje kino festivalių, o kino kritikai negailėjo pagyrų šiai nuotaikingai kino juostai. Premjera įvyko 2010-aisiais San Diege vykusiame tarptautiniame Comic-Con festivalyje. Filmas savo auditoriją žavi savo stiliumi – kompiuterinio žaidimo žanras ir komiksų motyvai neabejotinai pritraukia savo žiūrovą, o tai patvirtina ir faktas, kad neilgai trukus po filmo išleidimo susiformavo nemenkas gerbėjų ratas, itin besidomįs filme sukurtu pasauliu ir istorija.

Skotas Pilgrimas – 23-ejų bedarbis, bosine gitara grojantis bandančioje iškilti garažuose koncertuojančioje roko grupėje. Jis susitikinėja su miela septyniolikmete moksleive Knives Chau. Skotas mėgaujasi gyvenimu ir atsipalaidavęs žengia pirmyn savo ritmu, kol vieną dieną Ramona Flowers it skustuvas perkerta jo kelią. Ramona į Torontą atvyko iš Niujorko tam, kad atrastų tylą ir ramybę bei savo praeitį paliktų užnugaryje. Tiesa, niekas taip ir nežino, kas gi slepiasi toje jos praeityje, tačiau netrukus Skotas tai sužinos, pamėginęs su Ramona užmegzti romantiškus santykius – prieš norėdamas tapti pora su ja, jis privalo įrodyti savo vertę. O tai padaryti jam teks kovojant su septynetu buvusiųjų, kurie valdo Ramonos meilės gyvenimą. Jie pasiryžę padaryti bet ką, kad sunaikintų ir atsikratytų galimai naujuoju jos vaikinu. Jei Skotas tikisi savo gyvenimo meilę atrasti santykiuose su Ramona, jis privalės nugalėti visus septynis prieš pasibaigiant žaidimui.

Nepaisant viso sulaukto pripažinimo, 85 mln. dolerių kainavęs filmas uždirbo tik kiek daugiau nei pusę šios sumos – 48 mln. JAV dolerių.

Anomalisa 2

6. „Anomalisa“ (2015) Mėgstantiems ar atsiktinai užkliuvusiems už vieno ar kito režisieriaus Čarlio Kaufmano filmo dažnai atrodo, kad savo filmuose režisierius tarsi sukuria kiekvienam filmui atskirą, savitą pasaulį. Naujausiame filme Č. Kaufmanas grįžta dar labiau artistiškai patobulėjęs su gąsdinančiai tikrovišku animaciniu filmu apie nepakeliamą žmogaus vienatvę, pavadinimu „Anomalisa“. Vizualiai, prie filme naudojamo animacijos stiliaus reikia priprasti, tačiau jis anaiptol nėra vaikiškas ar pernelyg nutolęs nuo realaus pasaulio vaizdavimo. Regimų scenų ir vaizdo prasme filmas sukurtas itin kokybiškai, tarsi įrodydamas, kad animacija kine nėra skirta tik vaikams – ji gali būti kuriama ir šeimoms arba, kaip šiuo atveju, tik suaugusiesiems. Filme nemažai nepatogaus intymumo tarp žiūrovo ir nelaimingo pagrindinio veikėjo, tačiau netrūksta ir gero humoro. JAV filmas susilaukė gan didelio populiarumo ir gavo nemažai nominacijų bei apdovanojimų. Didžiojoje Britanijoje „Anomalisa“ jau pačią pirmą savaitę po pasirodymo kinų ekranuose pateko į žiūrimiausių filmų dešimtuką.

Filmo siužetas pasakoja pagrindinio veikėjo Maiklo Stono istoriją. Maiklas – žmogus, negebantis bendrauti ir emociškai atsiverti kitam žmogui. Jo niekas nedžiugina, jam niekas neįdomu ir jis nuo visko jaučiasi pavargęs. Taip gyvendamas Maiklas pamažu virsta apatišku žmogumi, lėtai skęstančiu neįdomaus ir rutinos perpildyto gyvenimo bedugnėje. Nors yra vedęs ir turi sūnų, Maiklas jaučiasi tuščias ir vienišas. Tada, kelionės darbo reikalais į Ohajo valstiją metu, jis sutinka Lisą. Nors „Anomalisos“ veiksmas atsiskleidžia vos per vieną naktį Maiklo gyvenime, filmo atmosfera spėja pasikeisti nuo gan tamsios, prislėgtos į itin žmogišką ir jausmingą. Sugebėjimas perteikti tokias rimtas ir sudėtingas žmogaus emocijas animacijos pagalba yra ypač stebinantis.

8 mln. JAV dolerių kainavęs filmas, deja, teuždirbo viso labo 5,7 mln. dolerių.

3

5. „Žmogiška silpnybė“ (Inherent Vice, 2014) Pagal Thomaso Pynchono romaną sukurtas filmas baigia neformalią Andersono trilogiją, kurią pats režisierius vadino „Amerikietiškos paranojos“ istorijomis (ankstesni šio ciklo filmai „Čia bus kraujo“ ir „Mokytojas“). Thomas Pynchonas Amerikoje yra, ko gera, paslaptingiausias po Jerome‘o Salingerio rašytojas: abu buvo užslaptinę savo gyvenimus, nesirodė viešumoje ir tuo baisiausiai intrigavo literatūros specialistus bei savo talento gerbėjus. Tiesa, Salingeris neseniai mirė, o Pinchonas dar gyvas, bet niekas nieko apie jį pasakyti negali (net internete galima rasti vos kelias jo nuotraukas, darytas jaunystėje).

Daugiasluoksnę „Žmogiškosios silpnybės“ (ir romano, ir filmo) fabulą atpasakoti labai sudėtinga, nes į talpią kriminalinio romano struktūrą rašytojas sudėjo labai skirtingus elementus, tad šio kūrinio vertintojai net sugalvojo naujadarą „isteriškas realizmas“.

Siužeto centre yra detektyvas Laris Sportelas (Joaquinas Phoenixas), vienu metu tiriantis kelias bylas. Netrukus paaiškės, kad visi tyrimai susiję, o marihuanos apsirūkęs detektyvas, nuolat balansuojantis ties absurdo ir siurrealistinių haliucinacijų riba, pasineria į logikos dėsniams nepaklūstantį verpetą, kuriame persipynė keisti personažai ir nerimą keliančios organizacijos – gangsteriai, , „Juodosios panteros“, kinų sindikatas „Auksinė iltis“, „Arijų brolijos“ neonaciai, psichiatrijos ligoninėje sueigas rengianti sekta, net… kažkokia paslaptinga odontologų profsąjunga.

Išskirtinis ir daug dėmesio sulaukęs filmas vis tik nebuvo sėkmingas finansiniu klausimu – 20 mln. JAV dolerių biudžetą turėjusi kino juosta uždirbo viso labo tik beveik 15 mln. dolerių.

4. „Priešnuodis gyvenimui” (A Cure For Wellness, 2016) Psichologinis siaubo trileris, režisuotas „Karibų piratų“ režisieriaus Gore‘o Verbinskio, žiūrovus pasiekė 2016-aisiais. Filmo siužetas sukurtas remiantis 1924-aisiais vokiečių rašytojo Tomo Mano parašyto romano „Užburtas kalnas“ motyvais. Filmavimai daugiausia vyko Vidurio ir Vakarų Europos šalyse, taip pat Šveicarijos Alpėse. Muzikinis filmo takelis, sukurtas Benjamino Wallfischo, buvo įrašytas garsiojoje „Abbey Roads Studios“ studijoje Londone, Anglijoje. Kino juosta sulaukė gana palankių įvertinimų.

Stambioje finansų firmoje Niujorke vienas iš vykdančiųjų administratorių, vardu Lockhartas, kompanijos vadovų yra siunčiamas į Šveicarijos Alpes su tikslu sugrąžinti Rolandą Pembroką, kompanijos direktorių, nusprendusį užsilikti sveikatingumo centre kalnuose. Vadovams reikia, kad Pembroke‘as atšauktų artėjntį kompanijos susijungimą. Įmonę krečia įtarimai dėl kriminalinės veiklos, ir keletas susitarimo partnerių tikisi galėsią visą kaltę suversti direktoriui. Lockhartas atvyksta į SPA centrą, tačiau jame yra pasitinkamas priešiškai nusiteikusių darbuotojų ir daktaro Heinreicho Volmerio tuomet, kai pareiškia norįs pakalbėti su Pembroke‘u. Jis išvyksta, tačiau patenka į automobilio avariją, po kurios pabunda tik praėjus trims dienoms, ir suvokia esąs tame pačiame centre su koja įtvare. Didelei visų nuostabai, siaubinga avarija Lockhartui ir jo vairuotojui paliko tik nedidelius įbrėžimus. Gydydamasis savo menkus sužalojimus, jis susipažįsta su paslaptinga jauna mergina Hana, kuri vartoja keistą skystį, kurį laiko mažame paslaptingame buteliuke…

Filmas tapo nuostolingu, mat turėjęs 40 mln. biudžetą, uždirbo viso labo tik 26 milijonus.

3. „Mirtingos mašinos“ (Mortal engines, 2018) „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ kūrėjas Peteris Džeksonas su „Oskaro“ laureatu Christianu Riversu ekranizavo Philipo Reeve knygos fantastinį nuotykių pasakojimą „Mirtingos mašinos“ (angl. „Mortal Engines“). Filme pasirodė debiutuojanti aktorė Jihae suvaidinusi viena iš pagrindinių rolių – maištautoją Anna Fang. Sunku pasakyti, kad tai pirmasis nepatyrusios aktorės filmas, nes su vaidmeniu roko dainininkė susitvarkė pakankamai gerai. Aktoriai atskleidė, kad šiam fantastiniam nuotykių filmui suvaidinti prireikė daug fizinių jėgų ir lakios vaizduotės prie žaliojo ekrano. Galima tik įsivaizduoti, kiek „Mirtingos mašinos” aktoriams teko paplušėti prie žaliojo ekrano, tačiau vizualiniai efektai filme įrodo, jog buvo verta. Didžiausią nuostabą žiūrovui sukelia būtent judančių miestų trimatės animacijos, kurios su metalo skambesiu ir dundančios žemės garso takeliais sukuria šiurpuliukus sukeliantį reginį kino ekrane. Gali būti, kad skaičiusiems knygą, filmas bus dar viena nevykusi ekranizacija, tačiau kino ir spragėsių gurmanams tai vienas iš geriausių 2018 metų vizualiniais efektais apipintų kino juostų. Knygos „Mirtingos mašinos” autorius P. Reeve meno kūriniu neliko nusivylęs ir džiaugiasi Christian Rivers pastatytu filmu.

Stimpankinio filmo veiksmas vyksta praėjus tūkstančiams metų po civilizacijos žlugimo – „šešiasdešimties minučių karo”. Didžioji dalis sėslių gyvenviečių yra nušluotos nuo žemės paviršiaus ir pasaulyje pradeda karaliauti ant vikšrų judantys miestai, kurie medžioja ir praryja mažesniuosius. Senoji technika vaizduojama kaip vertingas kuras, kuris padeda sunkioms garo mašinoms judėti arba keliauja į muziejų vitrinas. Tuo tarpu mažesni miestai stengiasi gyventi taikiai ir bendradarbiauja mainydami senkančiais resursais. Europą bandančiame užvaldyti grėsmingame Londono mieste susikerta archeologo Tomu Natsworthy (akt. Robertas Sheehanas) ir pavojingos pabėgėlės Hester Shaw (akt. Hera Hilmar) keliai. Visiškai skirtingos asmenybės atranda bendrą tikslą – sustabdyti Londono mero Thaddeuso Valentine (akt. Hugo Weavingas) ginklo – “Medūzos” veikimą ir pakeisti griūvančią žmonijos ateitį.

Įspūdingų specialiųjų efektų kupinas filmas kainavo beveik pusantro šimto mln. dolerių, ir iš anksto jau buvo prognozuojama, kad jis taps nuostolingu. Specialistų spėjimai pasitvirtino, ir filmas uždirbo tik kiek daugiau nei 83 mln. dolerių.

2. „ŠNIPAS IŠ U.N.C.L.E.“ (The Man from U.N.C.L.E., 2015) Ši veiksmo komedija sukurtą pagal populiarų septintojo dešimtmečio kino ir TV serialą. Pirmasis filmas „Spąstai šnipui“ (To Trap a Spy, rež. Donas Medfordas) pasirodė 1964-aisiais. Jame pirmą kartą ir pasirodė pagrindiniai antagonistai brunetas amerikietis Napoleonas Solo (akt. Robertas Vaughnas) bei blondinas rusas Ilja Kuriakinas (Davidas McCallumas).

Žiūrovai sužinojo apie anksčiau negirdėtą slaptą organizaciją U.N.C.L.E. (United Network Command for Law and Enforcement). Šios tikrovėje neegzistuojančios organizacijos tikslas – sergėti įstatymą ir bausti jam nusižengusius nusikaltėlius. Nesunku numanyti, kad Napoleonas Solo ir Ilja Kuriakinas tada buvo amerikiečių alternatyva britų agentui Džeimsui Bondui, o U.N.C.L.E. – atsakas Bondą persekiojusiai organizacijai SPEKTRAS.

Tuoj po Karibų krizės JAV ekranuose pasirodęs filmas buvo ir aktualus, ir populiarus, todėl netrukus žiūrovai pamatė jo tęsinius –„Šnipas su mano veidu“ (The Spy with My Face, 1965, rež. Johnas Newlandas), „Vienu šnipu per daug“ (One Spy Too Many, 1966, rež. Josephas Sargentas), „Vienas mūsų šnipas dingo“ (One of Our Spies Is Missing, 1966, rež. E. Darrellas Hallenbeckas), „Šnipas žalia skrybėle“ (The Spy in the Green Hat, 1967, rež. Josephas Sargentas) ir kitus filmus, kurie negailestingai išnaudojo originalią idėją ir galutinai ją sukompromitavo.

Kadangi retro stilius visada madingas, o pret-a-porter pasaulyje aiškiai pastebimas septintojo dešimtmečio drabužių ir aksesuarų bumas, netenka stebėtis, kad seniai pamirštus herojus prisiminė kriminalines avantiūras mėgstantis britų kino chuliganas Guy‘us Ritchie.

Pačiame Šaltojo karo įkarštyje CŽV agentas Napoleonas Solo ir KGB agentas Ilja Kuriakinas yra priversti trumpam pamiršti nuolatinę ideologinę priešpriešą. Šiems geriausiems savo šalyse agentams pavesta imtis bendros misijos – neutralizuoti masinio naikinimo ginklų arsenalą turinčią tarptautinę nusikaltėlių organizaciją, siekiančią sugriauti trapią taiką pasaulyje. Vienintelis siūlo galas yra dingusio Vokietijos mokslininko duktė Gaby. Partneriai turi kuo greičiau surasti merginos tėvą, nes tik jam padedant atsirastų galimybė infiltruotis į nusikaltėlių organizaciją ir išgelbėti pasaulį.

Itališka filmo dalis nufilmuota Romoje, o septintojo dešimtmečio Rytų Berlyną „suvaidino“ Londono priemiesčiai.

„Šnipas iš U.N.C.L.E.“ gražiai parodijuoja šaltojo karo laikų kino štampus ir daro tai nepaprastai stilingai. Ši G. Ritchie savybė šį kartą nestokoja elegancijos ir skoningo humoro. Ko verta vien Napoleono ir Iljos pažintis… viešajame tualete arba gaudynės skambant Peppino Gagliardi dainai „Che vuole Questa Musica Stasera!“

Dar viena išskirtinė „Šnipo iš U.N.C.L.E.“ ypatybė taip pat matoma plika akimi. Režisierius atsisako seniai visiems įkyrėjusio rusų karikatūrinimo panašiuose filmuose. Atvirkščiai, rusas ir amerikietis čia yra vienas kito verti partneriai, o kai kuriuose situacijose atletiškas Ilja (Armie Hammeris) net pranoksta bendrininką. Jis geriau už amerikietį nusimano ne tik aukštosios mados subtilybėse („tau netinka ši „peteliškė“), bet ir yra pranašesnis už jį ginklų srityje (kol Napoleonas vargsta kirpdamas metalinį tinklą replių ašmenimis, Ilja šią problemą akimirksniu išsprendžia… lazeriu).

Originali yra ir abiejų antagonistų charakteristika. Napoleonas Solo (Henry Cavillas) yra meno dirbinių vagis virtuozas, priverstas dirbti JAV žvalgybai po to, kai buvo pričiuptas nusikaltimo vietoje ir vos nepateko už grotų penkiolikai metų. O Ilja Kuriakinas yra stalininio teroro neišvengusio komisaro sūnus.

Panašios smulkmenos padeda kai kuriose beveik operetinėse situacijose dirbtinio siužeto štampams suteikti gyvybiškumo. Atskirų liaupsių nusipelnė ir puikus filmo muzikinis takelis, iliustruojantis besikeičiančias nuotaikas ir pabrėžiantis stilistiką. (G.J.)

Nepaisant to, 75 mln. JAV dolerių kainavęs filmas uždirbo tik kiek daugiau nei savikaina – 107 milijonus dolerių.

1. „Lolita” (1997) 1955-ųjų to paties pavadinimo Vladimiro Nabokovo romano motyvais sukurta romantinė drama, pasirodžiusi 1997-aisiais, sulaukė prieštaringų vertinimų. Nors filmas kurtas JAV, savo gimtojoje šalyje sulaukė sunkumų pasirodant kino teatrų salėse, tad nuspręsta pirmiau filmą pristatyti kino gerbėjams Europoje. Tuomet JAV kabelinės televizijos kanalas „Showtime“ filmą žiūrovams parodė anksčiau nei šis spėjo pasirodyti didžiuosiuose ekranuose. Ypač kontraversiškai filmas sutiktas Australijoje, kur savo premjeros laukė net dvejus metus nuo sukūrimo. Dramoje skambėjo muzika, kurta italų kompozitoriaus Ennio Morricone.

1947-ieji. Vidutinio amžiaus anglų kalbos profesorius iš Europos Humbertas Humbertas atvyksta į JAV dėstyti Naujojo Hampšyro valstijoje. Jis išsinuomoja kambarį našlės Šarlotės Haze name. Tai lemia jo romantiški jausmai jos dvylikametei dukrai Dolores. Jos motina – erzinanti ir įkyri moteris, akivaizdžiai trokštanti Humberto dėmesio. Nors jis Šarlotės negali pakęsti, veda ją vien tam, kad galėtų būti arčiau Dolores, kuri neilgai trukus pasirodo esanti pernelyg subrendusi savo amžiui. Šarlotė netikėtai atranda Humberto dienoraštį, kuriame jis prisipažįsta apie savo jausmus Dolores. Įsiutusi Šarlotė išlekia iš namų, ir patenka po automobilio ratais. Tuomet Humbertas ir Dolores iškeliauja į kelionę po šalį, bandydami nuslėpti, kad yra kai kas daugiau nei patėvis ir įdukra, nors netrukus juos pradeda sekti žmogus, kurį Humbertas įtaria esant policininku. Po kurio laiko pora pradeda pyktis ir išsiskiria. Jųdviejų laukia sukrečiantis likimas nepaisant to, kad jų keliams nelemta visą laiką eiti greta…

Kontraversiška istorija vertinama įvairiai – vieniems jie kelia šleikštulį, kiti žavisi puikiai papasakota neįprasta istorija, tačiau rizikingas bandymas perkelti pasakojimą į didžiuosius ekranus tapo itin nesėkmingu. Dėl savo komplikuotos pristatymo istorijos 62 mln. JAV dolerių biudžetą turėjęs filmas uždirbo viso labo kiek daugiau nei milijoną dolerių.

Viktorija Šaulytė, Gediminas Jankauskas

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto