Holivudas mums pateikė daugybę legendinių kino romanų, tokių kaip: Skarlet Ohara ir Retas Butleris filme „Vėjo nublokšti“, Džekas ir Rouzė „Titanike“, Džoelis Barišas ir Klementinė Krucinska „Jausmų galioje“ ir daugybė kitų. Tačiau ne visi aktoriai sugeba pavaizduoti tikrus, stiprius jausmus ir priversti mus patikėti, kad jie myli savo partnerį ekrane visa širdimi. Tam yra kelios priežastys: aktoriai gali nekęsti vienas kito realybėje, jie gali laikyti savo partnerį nepakankamai patraukliu, arba – paprasčiausiai tiesiog nemoka vaidinti.
Nesvarbu kas, bet panašumų trūkumas tarp pagrindinių veikėjų gali sugadinti bendrą filmo įspūdį. Mes patyrinėjome žiūrovų ir kritikų nuomones ir išrinkome mažiausiai įtikinančias kino poras.
Deneris ir Džonas („Sostų karai“ 2011-2019)
Serialas ,,Sostų karai“ po aštunto sezono tapo bene labiausiai aptarinėjamas ir analizuojamas TV šou pasaulyje. Serialo kūrėjai bei aktoriai paliko ryškų pėdsaką kinematografijos istorijoje. Šiame seriale buvo vaizduojami žiaurūs mūšiai ir išsamūs smurto aktai (įskaitant smurtą prieš vaikus ir moteris), taip pat daugybė nuogybių ir seksualinio gyvenimo be tabu. Pastarasis vaizduojamas ypač keistai, aiškiai aptariant ir vaizduojant kraujomaišą, neištikimybę ir prievartavimus ir žinoma meilės saitus. Vienas iš „Sostų karų“ gerbėjų nusprendė įrodyti, parašydamas ilgą komentarą, kodėl Džonas Snou ir Deneris paskutiniame sezone visiškai nedera. Jis skatina palyginti santykius tarp Snou ir Drakonų Motinos su stipria meile, kuri buvo tarp Džono ir Igritės.
Žinoma, svarbu paminėti, kad filmavimo aikštelėje Kitas Haringtonas (Džonas Snou) ir Rouzė Leslie (Igritė) įsimylėjo vienas kitą. Žiūrovai rašė, kad sunku įveikti ryšį tarp Heringtono ir Leslie, ypač žinant, kad tai buvo nesuvaidinta. Tuo pat metu, aktorius jautė brolišką meilę Emilijai Klark. Kai jie repetavo pirmąjį Džono ir Denerės būčinį, jis susiraukė – kokia neįprasta mintis pabučiuoti savo seną draugę.
Karlas ir Alison („Jis sako Taip!“ 2008)
Tai komedija su bene talentingiausiu Holivudo komiku Jimu Carrey. Istorija pagal pasaulinį Danny Wallace bestselerį, apie žmogų, kuris nutaria vieną dieną visiems ir visada sakyti „taip“ ir nustoja bėgti nuo gyvenimo ir žmonių, o visa širdimi jiems atsiduoda… tam tikrai beprotybei…
Džimas Keris ir Zoja Dešanel kartu šioje juostoje atrodė gražiai, bet to neužteko įtikinti, kad jų personažai iš tikrųjų vienas kitą myli. Vienas nuliūdintas kino žiūrovas rašė: „Kalbant apie intymius žvilgsnius, tiesiog jaučiau, kad jie abu nori kuo greičiau išeiti kai tik kameros nustoja filmuoti.“
Ana ir Aleksėjus („Ana Karenina“ 2012)
„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip“, – taip grafas Levas Tolstojus pradėjo vieną garsiausių savo romanų „Ana Karenina“. Istorija apie XIX a. Rusijos aukštuomenės moterį, kuri vardan staiga įsiplieskusios aistros gražuoliui karininkui ryžosi palikti šeimą ir metė iššūkį ją pasmerkusiai visuomenei.
Kino kritikai pabrėžia, kad filme Keirai Naitli ir Aronui Teilorui-Džonsonui akivaizdžiai trūko aistros. Jų jausmai turėjo būti tokie stiprūs, kad visi esantys aplink juos (žiūrovai ir filmo komanda) tiesiog kaistų nuo jų meilės, tačiau tai nenutiko. Pavyzdžiui, filmų kritikas Pyteris Hovelas citavo sceną iš pobūvio, kai Karenina ir Vrosnkis kartu šoko, o juos supantys žmonės tiesiog sustingo be jokios priežasties.
Kai kurie žiūrovai taip pat netylėjo ir pareiškė šiems įsimylėjėliams griežtą verdiktą: „Niekada nemačiau blogesnio susitikimo, kuriame taip būtų vaizduota meilė iš pirmo žvilgsnio. Kaip jis gali taip abejingai į ją žiūrėti? O ir Keiros žvilgsnis lygiai toks pat abejingas kaip ir jo.“
Deizė ir Džėjus („Didysis Getsbis“, 2013)
Trečiojo dešimtmečio atmosfera, papildyta šiuolaikiniais Lanos Del Ray, will.i.am ar Jay-Z ritmais įdomus bandymas sujungti klasiką su modernybe. Tačiau bene labiausiai „Didysis Getsbis“ išsiskiria vizualumu. Iki smulkmenų suderintas prabangus personažų įvaizdis – namai, vakarėliai, drabužiai, automobiliai – kino ekrane paverčiamas tikra fiesta. Tačiau yra vienas dalykas kas šiame filme nedera.
Elegantiškas Leonardas Dikaprijas ir rafinuota Kerė Muligan kartu atrodo puikiai. Tačiau šiame filme, pora neturi nė vienos bendros įsimintinos scenos, kurią norėtume peržiūrėti dar tūkstantį kartų (kaip tai darėme su Dikapriju ir Keite Vinslet). Iš solidžiu biudžetu pasižymėjusio „Didžiojo Getsbio“ buvo tikėtasi labai daug, galbūt būtent dėl šios priežasties filmas sulaukė dviprasmiškų vertinimų.
Tinity ir Neo („Matrica“, 1999-2003)
įsiutęs specialiųjų efektų uraganas, kurio idėja kilo lakią vaizduotę turinčioms transseksualioms seserims Lilly (anksčiau žinomam kaip Endis) ir Lanai (anksčiau buvo žinomas kaip Laris) Wačovski. Tiesiogiai skiriant savo filmą kartai, kuri užaugo su komiksais ir kompiuteriais, Wachowski stilingai atskleidžia kibernetinio atitrūkimo nuo tikrovės pasiektą aukščiausią ribą, sukurdami filmą, kuris užfiksuoja gyvenimo dvilypumą.
Kad ir kokie naujoviški ir filosofiniai būtų Vačovskių filmai, meilės istorijos juose yra dažnai gana silpnos. Dauguma gerbėjų pastebėjo, kad tarp Ryvso ir Mos nėra jokio artumo. Net „Matricos“ temos forumuose vyko karštos diskusijos. Vienas iš žiūrovų rašė: „ar aš vienas nepastebiu jokio artumo tarp Neo ir Trinity? Aš buvau priblokštas kai ji prisipažino jį mylinti. Jie nepasitikėjo vienas kitu, jie net nesielgė kaip draugai.“ Kiti komentatoriai atsakė: „Jie buvo panašesni į brolį ir sesę.“ ir „Neo geriau atrodytų net su Morfėjumi.“
Merė Džein ir Pyteris („Žmogus-voras“ 2002-2007)
Žmogus-voras yra vienas iš tų superherojų, kuris yra arčiausiai žmonių. Turėdamas super galių ir gelbėdamas žmones, jis vis vien susiduria su labai gyvenimiškomis ir kasdieninėmis problemomis – meilė, pinigai, mokslai ir darbas.
Parkerio ir Vatson meilės istorija yra viena iš stipriausių ir gražiausių visuose komiksuose. Jie kartu išgyvena daugybe sunkumų, kad tik galėtų būti kartu. Tačiau Tobis Magvairas ir Kirsten Dunst filmo „Žmogus-voras“ trilogijoje nesugebėjo perduoti šių stiprių ir komplikuotų emocijų. Aktoriai neatrodo kaip pora, jie labiau primena gerus draugus. Vienintelė scena, kuri pasirodė nuoširdi, tai kai Pyteris kabo aukštyn kojomis ir pabučiuoja Merę Džein, tačiau jiems trūksta kitų įsimintinų momentų.
Kai kurie fanai mano, kad „Žmogaus-voro“ versija su Endriu Garfieldu ir Ema Stoun kaip pora pasirodė kur kas geresnė. Pyteris ir Gven Steicy atrodo darniau. Galbūt dėl to, kad filmavimo metu Ema ir Endriu turėjo labai artimus santykius.
Ovenas ir Klerė („Juros periodo pasaulis“ 2015)
1993 m. kino ekranuose pasirodžius Stiveno Spilbergo „Juros periodo parkui“, pasaulis tiesiog pakvaišo dėl dinozaurų. Tiems laikams nematyti ir revoliuciniai specialieji efektai padarė perversmą kino pramonėje, o pats filmas vis dar įsitvirtinęs pelningiausių visų laikų kino juostų penkioliktuke.
Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, izoliuotoje ir itin gerai saugomoje Nublar saloje šalia Kosta Rikos veikia turistus iš viso pasaulio viliojantis „Juros periodo pasaulis“. Šiame pramogų parkas žmonės gali pasigrožėti prieš milijonus metų išnykusiais Žemės valdovais, iš nebūties sugrąžintais genetikų pastangomis. Deja, metams bėgant, susidomėjimas įspūdinguoju reginiu mažėja. Pramogų parko savininkai, ieškodami būdų, kaip sugrąžinti parko populiarumą, mokslininkams paveda užduotį sukurti naują dinozaurų rūšį.
Nepaisant to, kad personažai, kurios vaidino Krisas Pratas ir Breisė Dalas Hovard, iš pradžių nesutarė, galiausiai, pabaigoje, jie įsimylėjo ir tapo pora. Tačiau filmo kūrėjams nepavyko įtikinti žiūrovų. Vienas „Reddit“ vartotojas parašė: „Bučinys negalėjo būti labiau nemalonesnis ir bejausmis.“
Akvamenas ir Mera („Akvamenas“ 2018)
Juosta pasakojanti pusiau žmogaus-pusiau Atlantidos palikuonio Artūro Kario istoriją. Apie po vandeniu kažkada panirusią jo gimtinę, apie dievams prilygstančias stebuklingas Artūro galias ir apie jam skirtą karaliaus likimą.
Artūrą (aktorius Jason‘as Momoa), gimusį iš Atlantidos karalienės Atlanos ir paprasto švyturio prižiūrėtojo meilės, aplanko Atlantidos princesė Mera (akt. Amber Heard). Daugelis žmonių liko nusivylę šiuo „DC“ filmu. „Forbes“ žurnalo kritikas įvardijo 5 priežastis dėl jo nusivylimo šiuo filmu. Vienas iš jų – nuoširdžių jausmų nebuvimas tarp pagrindinių veikėjų. „Aš norėjau pajusti Meros ir Akvameno meilę, bet net jų povandeninis kompiuteriu sugeneruotas bučinys manęs neįtikino.“ Žiūrovai taip pat rašė, kad stebėti Džeisono Momoa ir Amber Herd santykius buvo nuobodžiau nei spoksoti į džiūstančius dažus.
Ketnė ir Pytas („Bado žaidynės“ 2012-2015)
Šioje istorijoje Ketnis Everdyn savanoriškai užima savo jaunesniosios sesers vietą „Bado žaidynėse“: televizijos varžybose, kuriose atsitiktinai pasirenkami du paaugliai iš kiekvieno dvylikos Panemo rajonų ir kovoja iki mirties. Filmas vaizduoja distopinį pasaulį, kuriame griežtai suskirstyti socialiniai sluoksniai.
Nepaisant to, kad filme vaidina labai talentingi aktoriai (Dženifer Lavrens yra tiesiog nepakartojama), kažkodėl jiems nepavyko parodyti ekrane matomos poros artumo. Viename žurnale, rubrikos autorė pasidalino savo nuomone apie Ketnės ir Pytos santykių kūrimą: „Atsiprašau, bet nematau kaip šie pagrindiniai personažai gali derėti. Ketnė žiūri į jį lyg į pasimetusį šuniuką, o ne potencialų mylimąjį.“
Ronas ir Hermijona („Haris Poteris ir Mirties relikvijos“ 2010)
Kas gali būti geriau nei magiška kelionei į stebuklų šalį, kurioje karaliauja pikti burtininkai, profesoriai, raganos, ilganosiai ir ilgaausiai išsigimėliai, pelėdos, šikšnosparniai ir kitokie keisčiausi padarai. Tačiau vienoje žymiausių pasaulyje istorijų yra vienas trūkumas…
Vienas „Reddit“ vartotojas iškėlė gana pagrįstą klausimą, apie kurį pagalvojo dauguma šios magiškos istorijos gerbėjų,: „Ar tik aš taip manau, bet ar Hario ir Hermijonos šokis turėjo daugiau jausmų nei visos Hermijonos ir Ronio scenos kartu?“ Ar jūs pritartumėte, kad Rupertas Grintas turėjo daugiau artumo su mergina, kuri vaidino Levandą Rudę nei su panele Įkyrėle?