Holivudas kiekvieną mėnesį lepina mus naujais filmais, tačiau ne viskas kas yra verta dėmesio sukurta šiomis dienomis. Tokie grandai kaip Alfredas Hičkokas ar Francis Ford Coppola sukūrė tikrus šedevrus XX amažiuje, ir tikram kino mylėtojui ir būtų nuodėmė praleisti juos pro akis. Štai 10 puikių klasiinių kino filmų, kuriuos tiesiog būtina pamatyti.

 „Žmogus su randu“ (Scarface, rež. Brianas de Palma, 1983 m.)

Pasisveikinkite su Toniu Montana – vienu nepamirštamiausių ir epinių personažų kino istorijoje. Al Pacino, kuris per visą savo karjerą suvaidino tiek daug atpažįstamų personažų, atliko galbūt didžiausią savo karjeros vaidmenį – suvaidino Tonį Montaną, dėl kurio jį visi prisimins. Taip pat verta paminėti puikias Steveno Bauerio ir Michelle Pfeiffer personažų interpretacijas, tačiau labiausiai visų dėmesį prikausto Al Pacino.

Tonis Montana – iš Kubos atvykęs imigrantas, galintis patekti į Majamį. Jis taip pat yra nekantrus bei impulsyvus ir šios savybės nulems jo pakilimus ir nuosmukius prekybos narkotikais pasaulyje.

Šis filmas, sukurtas 1932 m. filmo pagrindu, tapo pripažintos kokybės kūriniu ir kultiniu filmu ne tik gangsterių žanre. Tai – neabejotinai vienas geriausių visų laikų gangsterių filmų ne tik dėl subtilumo ir žavesio, kur kiekvienas turi savo stipriąsias puses, bet ir dėl pranašesnių dalykų lyginant su kitais to žanro filmais – šis filmas žiaurus, šiurkštus, grynai pramoginis ir jį tikrai malonu žiūrėti.

„12 įtūžusių vyrukų” (12 Angry men, rež. Sidney Lumet, 1957 m.)

12-Angry-men

Filmas „12 įtūžusių vyrukų” sukurtas daugiau nei prieš pusę amžiaus.  Šis filmas yra geriausias pavyzdys, kad norint sukurti puikų filmą nebūtinos įspūdingos dekoracijos, įmantrūs drabužiai ar specialieji efektai.  Geram filmui užtenka geros idėjos ir puikaus scenarijaus. Filmas įtraukia puikiai atskleidžiamais veikėjų charakteriais per jų  konfliktinius dialogus. Ši teismo salės drama pasakoja istoriją apie 12 prisiekusiųjų, kuriems yra pavesta nuspręsti ar jaunuolis, kaltinamas nužudęs savo tėvą, iš tikrųjų yra kaltas. Nors filmo pradžioje šiek tiek prisnūdęs teisėjo balsas sufleruoja, jog byla yra itin paprasta, ir viskas joje yra aišku, tačiau aštuntasis prisiekusysis nėra įsitikinęs, kad byla yra itin aiški.  Aštuntasis prisiekusysis išsako savo abejones, jog rimtoje byloje  (jaunuoliui gresia bausmė dėl pirmo laipsnio žmogžudystės) remiamasi tik dviem liudininkais, jog ginklas, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, nėra išskirtinis (identišką kišeninį peilį turi ir jis). Tolimesnėje filmo eigoje prisiekusieji stengiasi priimti vieningą sprendimą, ar jaunuolis yra kaltas, ar nusikaltėlis yra kitas asmuo.

Kiekvienas iš dvylikos prisiekusiųjų yra visiškai skirtingos asmenybė. Iš dalies tai primena eksperimentą, ar visiškai skirtingi žmonės gali vieningai apsispręsti jiems pateiktu klausimu. Nors 12 veikėjų, kurie visi yra svarbūs, yra daug tokiam filmui, tačiau Reginald’as Rose’as sugeba dialogų pagalba atskleisti visų veikėjų  esminius biografijos faktus, charakterio savybės. Atskleidžiant charakterius nėra gilinamasi į bereikalingas detales, tik į esminius faktus, kurie daro įtaką konkretaus prisiekusiojo mąstymo eigai, sprendimo priėmimui.

Genialumas slypi paprastume: beveik visas filmo veiksmas vyksta viename kambaryje. Jokių įmantrių kambarių, įmantrių rūbų, tiesiog 12 kostiumais apsirengusių vyrų, 12 kėdžių ir vienas stalas. Iš tikrųjų jeigu pasižiūrėtume, kiek laiko veiksmas vyksta prisiekusiųjų kambaryje, ir kiek laiko kitur, rasime didžiulę disproporciją – iš 96 filmo minučių, vos 3 minutės veiksmo vyksta kažkur kitur. Nors galbūt tai atrodo nuobodu – kaip įmanoma filmą sukurti apie buvimą viename kambaryje – tačiau  visa  filmo esmė yra, stiprūs charakteriai, dialogai, diskusijos, o ne filmavimo aikštelės dekoracijos.

„Langas į kiemą” (Rear Window, rež. Alfred Hitchcock, 1954 m.)

Rear Window

Filmas pripažintas daugelio kino kritikų kaip vienas geriausių režisieriaus Alfredo Hičkoko kūrinių. Filmas buvo įvertintas net keturiomis „Oskarų“ nominacijomis. Fotografas Džefas (Jame Stewart) patenka į avariją ir yra įkalintas savo mažame bute dėl kojos traumos. Prižiūrėti jo kartas nuo karto ateina slaugė Stela, kuri nuolat su juo šnekučiuojasi asmeninėmis temomis. Dar viena veikėja – Džefo sužadėtinė Liza (Grace Kelly), kuri be galo jį įsimylėjusi ir stengiasi daryti viską, kad tik mylimasis pasijaustų geriau. Džefas dažnai būna vienas ir nuobodžiauja, bet ilgainiui suranda jam pasitenkinimą keliančią veiklą: stebėti kaimynus pro savo buto langą. O kaimynystėje tikrai yra kur paganyti akis: viename lange matoma grakšti ir seksuali balerina, virš jos buto jaukiai įsitaisiusi balkone guli porelė,o jeigu nepatingėsime žvilgtelėti į kitą pusę, pamatysime kompozitorių, vienišą pagyvenusią moterį ir daugelį kitų, kasdiene veikla užsiimančių kaimynų. Džefo akis užkliūna už kaimyno, kuris slaugo sergančią žmoną. Vieną vakarą, Džefas išgirsta dūžtančio stiklo garsą ir moters šauksmą, o vidury nakties pastebi, kad gretimo namo gyventojas, slaugantis savo sergančią žmoną, palieka namus su dideliu lagaminu. Kitą rytą Džefas su Stela pastebi, kad šis kaimynas (Torvaldas) įtariai žiūri pro langą, o jo žmonos nebėra. Džefui kyla įtarimas dėl galimos žmogžudystes, o jam į pagalba surasti įkalčius stoja Stela ir Liza.

Šioje juostoje aktorius Jame Stewart atskleidžia savo gan šaltą ir sarkazmo prieskonį turintį charakterį. Jo herojaus sužadėtinė Liza atrodo apgalvojusi kiekvieną savo įvaizdžio detalę, norėdama įtikti Džefui, tačiau jis į ją žvelgia gan atsainiai, net prižiūrėtojai Stelai prasitaria apie abejones dėl vedybų. Kita vertus, Džefas yra įkalintas ant sofos, kas jam trukdo gyventi visavertį gyvenimą ir verčia jaustis priklausomu nuo kitų. Žinoma, vadovaujantis stereotipais, tokia padėtis neneša pasitikėjimo savimi ir varžo vyriškumą. Sulaužomas stereotipas, kad vyras vaizduojamas kaip tvirtas, galingesnis už moterį personažas ir, priešingai, jam filme suteikiama “silpnojo“ rolė.

„Langas į kiemą”- intriguojanti ir įtraukianti kriminalinė drama, kurioje Hitchcock‘as profesionaliai įrodo, jog jo pravardė “Nežinomybės meistras” yra ne iš piršto laužta. Spalvingos ir savitos veikėjų charakteristikos leidžia įsijausti ne tik į nagrinėjamą nusikaltimą, bet tuo pat metu suteikia žiūrovui galimybę įsijausti į kiekvieno iš veikėjų būdą ir padėti suprasti jų išgyvenimus, jausmus ir elgesį.

„Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (Cat on a Hot Tin Roof, rež. Richard Brooks. 1958 m.)

Cat-on-a-Hot-Tin-Roof-6

Neleiskite pavadinimui jūsų suklaidinti, šis filmas tikrai nėra apie kates, toli gražu. Tačiau galima sutikti, jog pagrindinis šios juostos personažas Maggie būtent taip ir jaučiasi – tarytum stovėtų ant įkaitusio skardinio stogo, kai aplink verda emocijos, nuoskaudos, nusivylimai, o šeimos krizė baigia palaužti net stipriausius. „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ didžiuosius ekranus pasiekė po šimtus kartų atliktų pjesių teatro scenose. Jos autoriui Tennessee Williams šis kūrinys pelnė prestižinę Pulitzerio premiją. Tačiau režisierius Richard Brooks pritaikė pjesę didžiųjų ekranų žiūrovui ir leido į visą istoriją pažvelgti kiek kitu kampu. Filmas buvo nominuotas šešioms Oskaro statulėlėms, tačiau manoma, jog ši juosta buvo pernelyg kontraversiška to meto kritikams, tad filmas liko be apdovanojimo. Tačiau tai tikrai nesutrugdė jam atrasti savojo žiūrovo, o ir vertinamas jis kaip vienas geriausių visų laikų filmų.

Istorija mus nukelia į negandų blaškomą šeimą. Artimų santykių troškimas, aistra, svajonių sudužimas, alkoholizmas, vienatvė ir depresija. Pagrindiniai filmo herojai Maggie ir jos vyras Brick išgyvena sunkius laikus. Brick yra buvęs garsus futbolo žaidėjęs, gavęs traumą ir turėjęs pasitraukti iš žaidimo bei pamiršti sportą. Sugniuždytas nutikusios nelaimės jis tampa šaltas, melanholiškas, nebekreipia dėmesio į žmoną, tėvus ir nebesistengia gyventi pilnavertiško gyvenimo. Viso to pasekoje vyras skandina savo nuoskaudas alkoholio liūne.

Tuo tarpu Maggie tampa šeimos galva ir stengiasi nepasiduoti neigimoms emocijoms. Energinga, gyvybės kupina moteris turi svajonių susilaukti vaikelio ir galbūt taip bandyti sutvirtinti byrančius šeimos pamatus. Tačiau visos idėjos lieka neįgyvendintos ir žlugdomos abejingo vyro. Negana to šeima sužino apie Brick tėčio ligą ir jam gyventi likusius metus. Tačiau tai nesuartina visos šeimos, kol vieni liūdi dėl susiklosčiusios situacijos, kiti jau skaičiuoja pinigus ir dalinasi atkeliausiantį palikimą.

 „Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo’s Nest, Milos Forman , 1975)

One Flew Over the Cuckoo’s nest

Veiksmas vyksta 1963 m. Oregane, JAV. McMurphy (Džekas Nikolsenas), vyras turintis kelis kaltinimus dėl užpuolimų, vėl atsiduria kalėjime. Šį kartą – už išprievartavimą, kai paaiškėja, kad jo mergina melavo apie savo amžių (ji 15-os, o ne 18-os; arba, kaip teigė pats Murphy, „penkiolikmetė, atrodanti kaip 35 m.“). Tačiau vietoje to, kad atsėdėtų jam skirtą laiką kalėjime, jis įtikina sargus, kad yra pakankamai pakvaišęs, kad būtų perkeltas į psichiatrinę ligoninę. Čia jis tikisi išvengti kalėjimo disciplinos, pagyventi komfortabiliai ir prabangiai.

Ligoninės skyriui, kuriame yra McMurphy, vadovauja seselė Ratched – nepasiduodanti tironė, kuri tampa vyro asmeniniu kryžiumi, nes jo priešinimasis ligoninės rutinai veda seselę iš proto. Jie nuolat neakivaizdžiai kovoja tarpusavyje dėl pacientų simpatijų. Savo viešnagės metuMcMurphy labai susidraugauja su dviem pacientais: Billy Bibbit’u, linkusiu į savižudybę, mikčiojančiu suagusiu vaiku, kuri seselė Ratched pažemino ir pavertė nemąstančia mase; ir „Šefu“ Bromden’u, dviejų metrų ūgio raumeningu indėnu, kuris serga šizofrenija. Pastarasis yra McMurphy artimas draugas, nes jie abu puikiai supranta visiško pasidavimo jausmą, o Billy vyras mato kaip jaunesnįjį brolį, kurį reikia išmokyti linksmintis.

Šalčiausias ir grėsmingiausias institucinio brutalumo paveikslas koks tik kada buvo sukurtas. Režisieriaus Roberto Altmano numylėtinė Louise Fletcher turėjo pasirodyti „Nešvilyje,“ bet kai tai neįvyko ji tapo laisva filmui „Skrydis virš gegutės lizdo.“ Ir ten ji visam laikui įėjo į kino istoriją. Tapant monstrės portretą aktorei pavyko parodyti neapykantą paslėptą po paslaugia šypsena. Savo viešnagės psichiatrinėje įstaigoje metu McMurphy pritampa prie ligonių siaubingai gerai, o jo skleidžiamas požiūris į gyvenimą netgi padeda kai kurių ligonių sveikimui. Juostoje matome širdį veriančią, tačiau tuo pačiu ir cinišką dramą apie žmones, kurie be vienas kito palaikymo daugiau nieko neturi – net savęs pačių.

 „Nuopuolis“ (Falling Down, rež. Joel Schumacher, 1993 m.)

Falling Down

„Auksinei palmės šakelei“ Kanų kino festivalyje nominuota drama su „Oskaro“ savininkais Michael‘u Douglas‘u ir Robert‘u Duvall‘u. Beje, pats M. Douglas‘as yra prisipažinęs, kad tai mėgstamiausias vaidmuo jo karjeroje.

Istorija pasakoja apie Williamą, kuris, užstrigęs automobilių kamštyje palieka mašiną ir nusprendžia kulniuoti pėsčiomis. Tačiau šis nesklandumas tik menka smulkmena. Atleistas iš darbo, išsiskyręs ir teismo sprendimu netekęs teisės matytis su dukra, vyras griebiasi desperatiško keršto akto – pakeliui šluote nušluoja visus, pasipainiojusius jo kelyje. Kokias pasekmes turės toks agresijos priepuolis?

Ir nors sistemos spaudžiamos pagrindinis veikėjas galų gale palūžta, jis nepasiduoda, nors kaip ir daugumos kitų šio filmų sąrašo vekėjų, veiksmai buvo dvejotini. Įdomų paminėti ir tai, kad juostos filmavimui trukdė 1992 m. Los Andžele vykę protestai.

„Kasablanka“ (Casablanca, rež. Michael Curtiz, 1942

FILE – NOVEMBER 23, 2012: The American romantic movie drama Casablanca celebrated its world premiere on November 26, 1942. Starring Humphrey Bogart and Ingrid Bergman the film was a solid success in its initial run, winning three Academy Awards, and its characters, dialogue, and music have become iconic. It now consistently ranks near the top of lists of the greatest films of all time. Please refer to the following profile on Getty Images Archival for further imagery: http://www.gettyimages.co.uk/Search/Search.aspx?EventId=113854183&EditorialProduct=Archival&esource=maplinARC_uki_12nov Humphrey Bogart (1899 - 1957) and Ingrid Bergman (1915 - 1982) star in the Warner Brothers film 'Casablanca', 1942. (Photo by Popperfoto/Getty Images)

Juosta, kuri neabejotinai sužavės jus savo režisūra, istorija bei puikiais aktoriais. Tai tikras ikoniškas kino šedevras, be kurio neįsivaizduojamas joks save gerbiantis kino klasikos sąrašas. Filmas nukels į Antrojo pasaulinio karo metus, Kasablankos miestą Maroke, kuriame renkasi šimtai emigrantų iš visos Europos. Vienas jų amerikietis, buvęs laisvės kovotojas Rikas (Humphrey Bogart).

Kasablankoje vyriškis populiausios naktinės kavinės savininkas. Vieną dieną Rikas gauna du labai vertingus leidimus išvykti į Lisaboną. Kai nacis majoras Štraseris (Conrad Veidt) atvyksta į Kasablanką, jam pataikaujantis policijos kapitonas daro viską, kad jam įtiktų, todėl sulaiko čekų pogrindžio lyderį Viktorą Laszlo (Paul Henreid). Rikas labai nustemba kai Viktoras atvyksta su Ilsa (Ingrid Bergman), buvusia Riko meile, kuri jį paliko Paryžiuje.Vyriškiui sužinojus, kad Ilsa tam turėjo rimtą priežastį, jie planuoja kartu pabėgti į Lisaboną pasinaudodami leidimais. Ar jiems pavyks išsaugoti Paryžiuje išsiplieskusią meilę? Rikui tenka pasirinkti tarp meilės moteriai ir pagalbos jai bei jos vyrui, Rezistencijos lyderiui, pabėgti iš Viši kontroliuojamo Maroko miesto Kasablankos, kad galėtų kovoti prieš nacius.

Kasablanka laimėjo tris Oskarus, įskaitant Geriausią metų filmą. Filmo veikėjai, dialogas ir muzika tapo pasaulinės kultūros dalimi, o Kasablanka pasiekė tokį populiarumą, kad pastoviai laikosi geriausių visų laikų filmų sąrašo viršūnėje.

Šių dienų apokalipsė (Apocalypse Now, rež. Francis Ford Coppola, 1979 m.)

Apocalypse Now

Dėl daugelio priežasčių filmą „Šių dienų apokalipsė“ galima vadinti filmu-katastrofa. Jo istorijoje – daug keistų įvykių ir, žinoma, sunkumų. Apie tai 1991-aisiais pasirodė dokumentinis filmas. Kadangi filmas buvo apie karo Vietname nepalaikančius, JAV Gynybos departamentas atsisakė padėti kūrybinei komandai. Tad nors F. F. Coppola filmą norėjo filmuoti Vietname, jis buvo priverstas rinktis Filipinus.

Antrasis sunkumas – nukelti filmavimai. Pastarieji turėjo trukti 14 savaičių, tačiau dėl taifūno padarytos įrangos ir aplinkos žalos darbai sustojo 8 savaitėms. Josepho Conrado romano „Tamsos širdis“ adaptacija vos per plauką nepražudė filmo režisieriaus ir aktoriaus Martino Sheeno. Jis patyrė širdies smūgį. Negana to, filmavimo aikštelėje pasirodęs aktorius M. Brando buvo priaugęs svorio ir nepasiruošęs.

Trilogijos „Krikštatėvis“ autorius į filmą investavo įspūdingą sumą – 30 mln. dolerių. savo asmeninių lėšų. Taip pat dėl filmo jis užstatė savo namą ir vynuogyną. Apskritai šis kūrinys jo paties taip pat vos nenuvarė į kapus – jį ne kartą ištiko epilepsijos priepuolis, patyrė nervinį išsekimą ir 3 kartus grasino nusižudysiantis.

Filme „Šių dienų apokalipsė“ leitenantas Vilardas (M. Sheenas) gauna įsakymą rasti pabėgėlių stovyklą, kuriai vadovauja paslaptingasis pulkininkas Kercas (Marlonas Brando). Jauno karininko užduotis paprasta – sunaikinti maištininką kuo mažiau nusižengiant teisingumui. Tačiau velniškai sunkios kelionės metu jo komanda po truputį retėja ir pats Vilardas pradeda jausti, kad darosi vis labiau panašus į tą žmogų, kurį jam įsakyta nužudyti.

„Ozo šalies burtininkas“ (The Wizard Of Oz, rež. Victor Fleming, George Cukor, 1939 m.)

the-wizard-of-oz

Visiems žinoma klasikinė istorija apie drąsią mergaitę Dorotę ir Geltonų plytų kelią, kuriuo ji keliavo į Smaragdo miestą susitikti su Ozo šalies burtininku, ir pakeliui sutiko draugus – Kaliausę, Geležinį Medkirtį ir Bailųjį liūtą.

Mergaitė, kuri svajoja ištrūkti iš nuobodžios kasdienybės. Ir tik kai patenka į spalvingą fantazijų pasaulį supranta, kad namuose – geriausia. Didelės išpūstos akys pilnos noro žinoti. Mes visi tai patyrėme ar ne? Jaunutė aktorė Judy Garland buvo antras „Ozo šalies burtininko“ kūrėjų pasirinkimas, bet būtent ši rolė ir pastūmėjo ją į ankstyvą mirtį. Prie Judy Garland buvo seksualiai priekabiaujama filmavimo aikštelėje, anot aktorės vyro Sido Lufto, aktorė patyrė seksualinį priekabiavimą iš kitų aktorių – nykštukus vaidinusių liliputų.

Nors tai tikra kino klasika, net užmerkus akis ir susidaužus kulniukais tris kartus, faktas nepasikeis, jog 1939 metais išleistas filmas „Ozo šalies burtininkas “ buvo itin nepelningas. Filmo seansų kino teatruose metu kūrėjai uždirbo vos 3 mln. dolerių iš bilietų pardavimo, tuo metu biudžetas siekė 2,7 mln. dolerių. Praėjus daugybei metų, šis filmas uždirbo 23 mln. dolerių. Filmas būtų turėjęs daugiau tęsinių, jei ne pirminė filmo gerbėjų abejinga reakcija.

 „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver, rež. Paul Schrader, 1976 m.)

Taxi Driver

Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu. Susidūręs su didmiesčio tamsoje tarpstančiais nusikaltimais, smurtu, narkomanija ir prostitucija pažeistos psichikos vyras ryžtasi iškuopti visą šį purvą ir ima kruopščiai rengtis atsakingai misijai.

Tai vienas ryškiausių savo laikmečio kino šedevrų. Kuo labiau tolstame nuo filmo sukūrimo aplinkybių, tuo darosi akivaizdžiau, jog filmo autoriams pavyko ne tik užfiksuoti laiką, bet ir užčiuopti jo nervą. Perfrazuojant vienos Tennessee Williamso pjesės pavadinimą, Trevisą Biklą galima pavadinti Orfėjumi, kuris nusileidžia į šiuolaikinio metropolio pragarą.

Vieną siužetinę liniją savo scenarijui P. Schraderis pasiskolino iš JAV politinio gyvenimo. 1972-ųjų metų prezidentinės kampanijos metu Merilendo valstijoje buvo brutaliai pašalintas vienas Richardo Nixono konkurentų – Demokratų partijos kandidatas, Alabamos gubernatorius George‘as Wallace‘as. Į jį vos pasibaigus vienam politiniam mitingui keturias kulkas paleido 22 metų jaunuolis Arthuras Bremeris (dar trys kulkos pataikė į apsauginius). Politikas nežuvo, bet buvo paralyžiuotas, o žudikas buvo nuteistas kalėti 63 metus. Amerikiečiai psichologai dabar net turi specifinį terminą „Bremerio tipas“ – taip „sielų inžinieriai“ charakterizuoja psichopatologišką žmogų, kuris gali ryžtis viešai atliktai žmogžudystei.

Trevisas (Robert De Niro) savo kovą su viso pasaulio blogiu taip pat pradeda nuo ketinimo pasikėsinti į senatorių Čarlį Palantainą. Kai Trevis susipažino su šio politiko štabe dirbančia mergina Betse (Cybill Shepherd) ir iš arti pamatė rinkimų virtuvėje vyraujančius santykius bei cinišką požiūrį į manipuliacijas žmonėmis, vaikino ryžtas tik sustiprėjo.

Bet pasikėsinti į Palantainą Trevisui nepavyksta. Tada visa jo sukaupta pykčio energija nukreipiama į dvylikametės mergaitės gelbėjimą iš ciniškų prostitucijos verslo gniaužtų.

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto