Kiekvienam įtempto siužeto filmui reikalingas geras piktadarys. Kaip kad protagonisto tikslas yra pradžiuginti žiūrovus imantis tam tikrų iššūkių, gero antagonisto tikslas priversti tuos pačius žiūrovus tikėtis šio nesėkmių, kai jis vieną po kitos sudaro įvairias kliūtis bei sukelia problemas.
Kiekvienas filmo žanras turi savitą antagonistą. Jų tikslai gali svyruoti nuo šeimos išspyrimo iš jų pačių namų iki pasaulio užvaldymo planų. Tačiau kad ir koks bebūtų tikslas, svarbu, kad rašytojai (taip pat režisierius ir aktorius) sukurtų realistišką, trimatį piktadario veikėją su įtikinamomis veikimo priežastimis bei veiksmais.
Žinoma, taip jau lemta, kad galiausiai filmo piktadariui visgi nepasiseka. Visuotinė auditorija priklausoma nuo laimingų pabaigų ir jie nori matyti kaip filmo herojus ar herojė įveikia kiekvieną kliūtį savo kelyje ir nugali piktadarį. Per daugelį metų matėme įvairių priežasčių nulėmusių piktadario pralaimėjimą protagonistui. Dažnai jie pralaimi dėl savo pačių kaltės, o ne dėl to, kad protagonistas stipresnis ar sumanesnis.
Galiausiai, panašu, kad šiems žmogeliams tikrai reikėtų pasimokyti iš savo bendražygių klaidų. Turint tai omenyje – dėmesio visiems filmų piktadariams! – pateikiame jums 14 klaidingų sprendimų, kuriuos antagonistai visada priima, ir kurie galiausiai atsisuka prieš juos pačius.
Įkvepianti kalba netinkamu laiku
Artėja pabaiga. Herojus/herojė pagaliau atsiduria piktadario gniaužtuose. Pergalė atrodo neišvengiama. Ir būtent šią akimirką piktadarys nebesugeba pasilaikyti savo minčių sau. Ištęsto monologo metu piktadarys neskubėdamas išdėsto visą savo piktavališką planą.
Būtent ši monologo akimirka gana dažnai tampa piktadario nesėkme. Kaip kad filme „Geras, blogas ir bjaurus“, kai kerštingasis užpuolikas priremia Tuko (tą bjaurųjį) prie sienos ir pradeda murmėti apie tai kaip jis savaičių savaites jį sekė. Tai suteikia Tuko pakankamai laiko, kad nušautų užpuoliką ir dar pasakytų, kad „Kai reikia šauti… šauk, neplepėk!“ Viename iš naujesnių filmų „Godzila prieš kongą“ piktavalis generalinis direktorius Volteris Simonsas (Demianas Bichiras) buvo per daug užsiėmęs kalbomis apie savo planus, kad pastebėtų godzilą sėlinančią jam už nugaros ir ketinančią jį suryti. Supranti, kad per daug įsijautei į savo monologą, kai nebepastebi milžiniško mechaninio siaubūno stovinčio už nugaros.
Apskritai būtų nebloga mintis filmo piktadariui tiesiog tyliai vykdyti savo darbus, kol iš tikrųjų pavyks sėkmingai įgyvendinti savo planus, o monologą pasilikti autobiografijai. Žinoma, sukurpti gudrų planą ir negalėti juo su niekuo pasidalinti gali būti įgrisu. Bet tiesiog prisiminkite, kad piktadarių klasta yra maratonas, o ne sprintas, todėl nereikėtų bandyti skubėti link finišo tiesiosios.
Dėl tam tikrų priežasčių nenužudomas herojus
Herojus ir piktadarys pagaliau susitinka akis į akį. Tačiau herojus to dar nesupranta. Arba prieš piktadarį yra paprasčiausiai bejėgis. Vietoj to, kad pasirinktų čia ir dabar užbaigti herojaus gyvenimą, piktadarys jį paleidžia, nes „turi kitų planų“ (piktavališkas juokas).
Blokbasteriuose taip nutinka gana dažnai, todėl, kad juose norima iš herojaus-piktadario susidūrimo išspausti kiek galima daugiau dramos, o tai dažnai reikalauja daugiau nei vieno jų susitikimo. Filme „Tamsos riterio sugrįžimas“ pateikiamas vienas keisčiausių to pavyzdžių. Kaip reikiant sužalojus Betmeno (Kristiano Bleiko) nugarą , Beinas (Tomas Hardis) nuskraidina savo priešą į atokų kalėjimą. Koks Beino planas? Prieš jį nužudant, priversti Betmeną per televizorių stebėti kaip Gotamas pavirsta pelenais.
Bet… kodėl? Beinas jau įveikė Betmeną. Kalėjimas tik suteikia Betmenui progą atsigauti ir sugrįžti į Gotamą, kad sustabdytų Beiną. Kalbant apie Nolano trilogijos meniškumą ir apsimetinėjimą, kuo tai skiriasi nuo kiekvienos 1960-ųjų „Betmeno“ serialo serijos, kuomet piktadarys pririša Betmeną ir Robiną prie įmantraus mirties aparato ir išeina iš patalpos manydamas, kad jie niekaip nepaspruks?
Filme „Šerlokas Holmsas. Šešėlių žaidimas“ matoma panaši scena, kurioje profesorius Moriartis (Džaredas Haris) filmo pradžioje akis į akį susipažįsta su Šerloku Holmsu (Robertas Daunis jaunesnysis) ir švelniai jam pagrasina vietoje to, kad, na žinote, iškart jį nužudytų. Piktieji vyrukai, apsispręskite. Jūs negalite būti ir „kriminaliniai gudruoliai“, ir garbingi vyrai, pasiryžę perspėti savo priešus bei suteikti galimybę išgyventi be jokios priežasties.
Savo plano išdėstymas visam pasauliui
Mes jau kalbėjome apie nevykusį piktadarių įprotį prieš herojų rėžti ilgus monologus, suteikiančius jiems laiko perimti situaciją į savo rankas. Bet dažnai piktadariai net nelaukia, kol herojus bus sučiuptas, kad visiems, kurie klausosi pradėtų aiškinti savo planą.
Vienas klasikinių tokio nutikimo būdų, tai kai piktadariai nenumano, jog jų pagyros yra slapčia įrašinėjamos. „Apgaulės meistrai 2“ pateikia vieną naujausių šio triuko pavyzdžių, kuomet Raiteliai priverčia piktadarius prisipažinti savo nusikaltimus ir transliuoja šį įrašą ant Tauerio tilto esančio milžiniško ekrano bei tiesiogiai visame pasaulyje.
Kartais neprireikia nei įrašo, jei piktadarys priverčiamas atskleisti savo ketinimus priešais publiką. Būtent taip nutiko Kriso Evanso veikėjui filme „Ištraukti peiliai“, kuris galbūt ir būtų galėjęs išsisukti nuo nusikaltimų, jei nebūtų paskatintas pasikėsinti į Martos (Ana de Armas) gyvybę. Yra daugybė filmų, kuriuose piktadariai būtų nugalėję, jei paprasčiausiai būtų gebėję susidoroti su savo emocijomis ir nepostringauti apie savo planus bei jausmus taip lyg kalbėtų su savo psichologu.
Manymas, jog herojus jau miręs
Vienas puikiausių „Džeimso Bondo“ filmų pokštų matomas filme „Ostinas Pauersas – tarptautinis šnipas“, kai kriminalinis gudruolis Daktaras Blogis (Maikas Majersas) nusiunčia protagonistus myriop, bet neįsitikina ar jie iš tiesų mirė. Iš sūnaus sulaukęs dvejonių dėl tokio veiksmo logikos Daktaras Blogis atsako: „Paliksiu juos vienus ir iš tikrųjų nežiūrėsiu kaip jie miršta, tiesiog darysiu prielaidą, kad planas pavyko sklandžiai. Ką?“
Dialogas skamba absurdiškai, nes taip ir turi būti, tačiau jis taip pat nurodo, kiek daug filmų remiasi šiuo kvailu įvaizdžiu. Manymas, kad herojus miršta nemačius to savo akimis leidžia herojui vienam asmeniškai sukurpti pabėgimo planą ir nustebinti piktadarį bei jo sėbrus pasirodant paskutinio filmo veiksmo metu.
Atrodo, kad vos tik piktadarys sučiumpa herojų, jis iškart nustoja žiūrėti į jį kaip į grėsmę. Arba piktadariai per stipriai ir nepagrįstai pasitiki susitarimais dėl herojų mirties. Blogiečiai, kitą kartą kai siųsite žmogų pasitikti savo likimo, gal pasilikite pakankamai ilgai, jog įsitikintumėt, kad tas likimas visgi buvo sutiktas?
Perdėtai sudėtingi planai
Kiek kartų piktadarys pralaimėjo dėl to, nes jo planas buvo per daug sudėtingas? Filme „Kapitonas Amerika: Žiemos karys“ „HYDRA“ nori nužudyti Niką Farį (Samuelis L. Džeksonas). Į šį planą įtraukiama komanda netikrų policininkų besivaikančių Farį judrioje gatvėje bei taranuojančių jo automobilį. Ar nebūtų buvę paprasčiau tiesiog nuo pat pradžių pasiųsti Žiemos karį, kad sučiuptų Farį?
Žiemos karys būtų galėjęs panaudoti savo ginklą, kuris tikrąja to žodžio prasme šaudo bombomis, kad per kelias sekundes susprogdintų Fario automobilį, vietoj užsitęsusių automobilių gaudynių. Tačiau labiausiai be reikalo komplikuotų planų apdovanojimas atitenka „Džeimso Bondo“ piktadariams. Vietoj to, kad nušautų pagrindinį šnipą vos jį sučiupę, Bondo piktadariai visada sugalvoja bereikalingai ilgų egzekucijos metodų, pradedant jo pririšimu prie stalo priešais judantį lazerį ir baigiant palikimo viduryje aligatorių fermos.
Dauguma piktadarių taip pat parodo šią meilę sudėtingumui planuojant didžiąsias savo blogybių užmačias. Ypač Betmeno priešai. Filme „Tamsos riteris“ Džokeris turi apgalvoti tiek daug galimų nukrypimų nuo plano, kurie daugiausiai priklauso nuo aklos sėkmės, jog tai, kad jis išvis sugebėjo įvykdyti bent vieną nusikaltimą yra tikras stebuklas. Supaprastinkite, vyručiai. Supaprastinkite. Žinome, jog esate gudrūs, jums nereikia vis bandyti to įrodyti.
Savo pačių šalininkų žudymas
Filmų piktadariai dažnai parodo nenorą žudyti herojų dar prieš prasidedant trečiajam istorijos veiksmui. Tačiau dėl bjauraus elgesio su savo pačių šalininkais ar net jų nužudymo jų sąžinė negraužia. Rimtai, kiek kartų Džeimso Bondo piktadariai, Dartas Veideris ar Lordas Voldemortas nužudė vieną iš savo bevardžių pakalikų vien dėl to, kad jiems nepavyko įvykdyti paskirtų misijų?
Istorijos pasakojimo dėstyme vaizdas, kaip piktadarys žudo saviškius, skirtas parodyti žiūrovams, jog į šį piktadarį reikia žiūrėti kaip į rimtą grėsmę. Tai vyrukas, kuris net nesusimąstęs gali atimti vieno iš savo darbuotojų gyvybę, tai kokį šansą prieš tokį negailestingą žmogų turi herojus?
Tačiau šis piktadario prigimties parodymo metodas tapo taip dažnai naudojamu, jog verčia susimąstyti, kodėl bet koks šalininkas norėtų dirbti kažkam, kam jo gyvybė yra nieko verta? Būtų daug suprantamiau tapti padavėju, o ne pakaliku. Žinoma, atlygis būtų mažesnis, bet bent jau nereikėtų nuolatos baimintis dėl savo gyvybės, jei bosas netyčia atsibustų paniuręs ir ieškotų menko žmogelio, ant kurio galėtų išlieti savo susierzinimą.
Nenumaldomas galios troškimas
Godumas tikriausiai yra viena svarbiausių filmų piktadarius apibūdinančių savybių. Nesvarbu, kiek kažko gero gautų piktadarys, jis vis tiek norės daugiau. Net ir pasiekus neišvengiamą pergalę, jis nusprendžia viskuo dar kartą rizikuoti, lyg koks beviltiškas lošėjas Los Andžele. Būtent toks mąstymo pobūdis ir leidžia herojui apgaulės būdu priversti piktadarį pralaimėti.
Filme „Aladinas“ piktasis burtininkas Džafaras įsigyja stebuklingą žibintą ir dėl to tampa pačiu galingiausiu visos žemės burtininku. Tačiau Aladinas primena jam, kad nesvarbu, kiek galios jis turės, Džafaras pagal jėgą visada bus antras po Džino. Tai paskatina Džafarą pareikalauti Džino, jog šis atiduotų jam visas savo galias. Tačiau su visa papildoma galia Džafaras tampa surištas ir su Džino kodeksu bei yra priverstas gyventi žibinto viduje kaip naujasis Džinas.
Iš esmės, filmų piktadariai yra kaip tas vienas vaikas restorane, kuris visada nori papildomos deserto porcijos, nors tėvai perspėja, kad jam nuo to bus tik blogiau ir galiausiai neišvengiamai kenčia pilvo skausmą. Pabaigoje herojui tereikia savavališkai paaiškinti kritusiam piktadariui kaip godumas tapo jo nuosmukiu.
Herojaus nuvertinimas
Žiūrovams patinka nelaimėlis herojus, kuris vis tiek sugeba laimėti, nepaisant mažos tikimybės. Vienas įprasčiausių būdų parodyti šią herojaus kelionės pusę, tai priversti piktadarį ir jo šalininkus pakankamai neįvertinti herojaus, nepaisant akivaizdžių ženklų, jog jo grasinimai pagrįsti ir į juos turėtų būti žiūrima rimtai.
Filme „Haris Poteris ir Ugnies taurė“ po to, kai lordas Voldemortas pagaliau sugrįžta pilnu pajėgumu, jis turi galimybę nužudyti Harį čia ir dabar. Vietoj to Voldemortas atiduoda Hariui jo lazdelę ir priverčia jaunąjį herojų stoti su juo į dvikovą. Net ir tuomet Voldemortas tik žaidžia su Hariu, kol Išgyvenęs berniukas randa galimybę susigrąžinti teleportuotis leidžiantį prietaisą ir pasprunka.
Superdidvyrių filmuose taip pat gausu pavyzdžių, kai piktadariai paleidžia herojus ar jų šalininkus vien dėl to, nes jie nepanašūs į tokius, kurie „iš tikrųjų“ keltų grėsmę. Klausykit, piktadariai, yra pasitikėjimas ir yra perdėtas pasitikėjimas. Vienas yra gerai, kitas blogai. Jei jūsų priešininkas vadinamas „Išgyvenusiuoju berniuku“ arba „Išrinktuoju“, arba turi aiškių super galių, kuo greičiau jį pašalinkite ir tada tęskite savo pasaulio užkariavimo planų vykdymą.
Vizitinės kortelės palikimas
Piktadariai mėgsta nuvertinti ne tik herojus, bet ir policiją. Būtent todėl matysite daugybę piktadarių, tokių kaip Džokeris ir Mįslius, kurie nusikaltimo vietose palieka specializuotas savo pačių vizitines korteles, lyg norėtų kaip per garsiakalbį pasauliui pranešti: „TAI MANO NUSIKALTIMAS. AŠ JĮ ĮVYKDŽIAU. AŠ, DŽOKERIS. AR DABAR MYLI MANE, TĖTI?“
Bet kuris tikro gyvenimo nusikaltėlis pasakytų, kad sėkmingo nusikaltimo paslaptis yra slaptumas. Tačiau filmų piktadariams patinka mintis prisiimti nuopelnus už savo darbelius. Taigi, dauguma jų buvo sučiupti būtent dėl šio egoistiško nusikaltimų vykdymo būdo – o patys garsiausi tikriausiai Šlapieji banditai.
Bet kad būtų sąžininga nusikaltėlių atžvilgiu reikia paminėti, kad policijai beveik niekada nepavyksta susekti jų nepaisant to, jog atpažįsta vizitines korteles, žino jų nusikaltimų vykdymo metodus ir įprastinę piktadarių veikimo teritoriją. Tada herojui belieka padaryti keletą visiškai akivaizdžių išvadų, kad išaiškintų tikrąją piktadario tapatybę ir slaptą buveinę iki trečiojo filmo veiksmo.
Bandymas privilioti herojų į Tamsiąją pusę
Scena paruošta didžiajam herojaus ir piktadario pasirodymui. Publika tikisi epinės kovos. Herojus ruošiasi žiauriam užpuolimui. Tačiau vietoj to, kad bandytų nužudyti, piktadarys pasiūlo herojui sujungti jėgas ir valdyti kartu.
Dartas Veideris taip pasielgė su Luku. Voldemortas taip elgėsi su Hariu Poteriu. Praktiškai visi superdidvyriai bent kartą sulaukė tokio pasiūlymo iš savo priešininkų. Ir tai. Niekada. Nesuveikia.
Herojus niekada nesako „O taip, tai išties puikus pasiūlymas. Aš už!“ Piktadarys turėtų žinoti, kad herojus niekada nepereis į tamsiąją pusę. Tačiau pasirodo, kad mintis dirbti kartu yra tiesiog tokia pikantiška, jog sunku atsispirti ir piktadarys vis tiek pateikia pasiūlymą.
Džokeris šiuo aspektu yra tikriausiai pats blogiausias nusikaltėlis. Jis galėtų būti pačiu sėkmingiausiu nusikaltėliu istorijoje, jei nebūtų užvaldytas noro paversti Betmeną tokiu pat niekšu, koks yra pats, palaužiant jo dvasią. Tai niekada nesuveikia, tačiau Džokeris niekada nenustoja bandyti paversti Betmeną blogiuku. Štai jums užuomina, blogiukai. Geriečiams jūs ir jūsų pasiūlymai visai nepatinka. Susitelkti į pergalę, o vėliau bus daugybė laiko tinkamo statytinio vilionėms, apklausoms ir patikroms.
Per daug asmeniškas požiūris
Kova tarp herojaus ir piktadario yra kaip verslas. Piktadarys bando įvykdyti nusikaltimą, herojus stengiasi jį sustabdyti. Visiškai profesionalu. Jokių asmeniškų jausmų. Bet tuomet piktadarys padidina riziką grasindamas herojaus mylimiesiems.
Žmogus voras tikriausiai yra didvyris, kuris šiuo atžvilgiu kenčia daugiausiai. Visi jo priešai, pradedant Žaliuoju goblinu ir Daktaru aštuonkoju bei baigiant Venomu, tiesia linija taikosi į tetą Mei arba Merę Džeinę. Yra visa atskira veiksmo filmų subkategorija, kuriuose herojai bando susigrąžinti savo mylimuosius iš priešų landynių ir tai bedarydami sužlugdo visą jų operaciją.
Įsivaizduokite kaip greitai būtų pasibaigęs filmas „Pagrobimas“, jei pagrindinis piktadarys būtų paprasčiausiai pasakęs: „Atsiprašau, kad pagrobiau jūsų dukterį. Siunčiame ją atgal į Ameriką pirmuoju skrydžiu“. Vietoj to, piktadariai padvigubina savo prasižengimus nepalikdami herojui kito pasirinkimo kaip tik išlaisvinti siaubingą kiekį smurto.
Savo galių užmiršimas
Norėdami, kad piktadariai atrodytų dar grėsmingesni, rašytojai dažnai persistengia. Dėl to tam tikri piktadariai tampa tokiais absurdiškai galingais, jog vienintelis būdas priversti juos pralaimėti, tai padaryti taip, kad jie užmirštų savo galias. Nenuostabu, kad superdidvyrių filmuose tai nutinka itin dažnai.
Filme „Keršytojai. Begalybės karas“ matome kaip Tanosas panaudoja realybės akmenį, kad tučtuojau neutralizuotų Visatos sergėtojus. Vėliau, Tanosui sunkiai sekasi kovoti su Geležiniu žmogumi ir jo komanda Titano planetoje, nors jis galėjo vienu akies mirksniu juos pašalinti. Filme „Iksmenai: apokalipsė“ matome kaip pradžioje pagrindinis piktadarys savomis rankomis sukelta banga priešus paverčia dulkėmis, tačiau jis užmiršta padaryti tą patį filmo pabaigoje, kai jį užpuola mutantų super komanda.
Tai problema, kamuojanti visus filmus, kuriuose labiau domimasi ne šauniomis veiksmo scenomis, o logika. Pilna piktadario jėga naudojama ne tik filmo pradžioje. Kai siužetas priartėja prie trečiojo veiksmo kulminacijos, o herojus vis labiau dengiasi šarvais, piktadarys atranda savo beribes galias, ir tampa herojaus bokso kriauše.
Vieno po kito šalininkų siuntimas sučiupti herojų
Meto Deimono slaptojo agento „alter ego“ Džeisonas Bornas yra vienas šauniausių visų laikų personažų. Bet reikia pripažinti, kad daugumą jo pergalių daugiausiai lėmė tai, kad valdžia primyktinai reikalavo siųsti tik po vieną agentą jam sučiupti, o ne visus kartu.
Rimtai, kodėl tiek daug filmų piktadarių patenkinti siųsdami tik po vieną pasiuntinį, jog šis sučiuptų herojų net ir tuomet, kai itin akivaizdžiai parodoma, jog jų padėjėjai netinkami tokiai užduočiai? Ar nebūtų logiškiau vaikytis herojų visiems kartu? Per daugiau nei 20 „MCU“ filmų mes matėme kaip Tanosas vieną po kito į Žemę siunčia piktus pakalikus, jog šie kovotų su Keršytojais. Nei vienam iš pakalikų nepavyko, tačiau kai į tai įsitraukė pats Tanosas, jis sugebėjo asmeniškai pašalinti Keršytojus vieno filmo metu.
Tai reiškia, kad jei esi toks piktadarys, kurio pagalbininkai nuolat gauna į kaulus, siųsk visas savo pajėgas vienu metu, kad susidorotų su herojumi arba atlik šį darbą asmeniškai. Tavo šalininkai tau padėkos, o tu priartėsi prie savo plano įgyvendinimo.
Mirtis dėl pramogos
Per paskutinius du dešimtmečius atsirado naujo pobūdžio filmų piktadariai. Tokie, kurie džiugiai sutinka mirti dėl svarbesnio tikslo – net jei tas tikslas išties kvailas. Pavyzdžiui, Džokeris pilnai pasiruošęs mirti, jei tik tai pavers Betmeną žudiku.
Bet Džokeriui lemta būti išprotėjusiam, todėl šiuo atveju viskas gerai.
Tokio pobūdžio mąstymas visai netinka tokiam žmogui kaip Moriartis, tariamas gudruolis, kuris nusišauna, kad paerzintų Šerloką. Karo berniukai filme „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ panašiai stipriai yra pasiruošę mirti ir leidžiasi į savižudišką misiją, nes mano, kad mirtis nugabens juos į Valhalą.
Lengviausia su tokiais personažais kovoti dėl to, nes jie patys save pražudo. Tačiau žiūrovams tai nėra taip malonu, kadangi jie priversti susimąstyti ar herojui išvis reikėjo vargintis kovojant su piktadariu ir ar tie piktadariai būtų savanoriškai nukeliavę į atvirą minų lauką, jei būtų turėję pasirinkimo laisvę.