Seniai laukiau, kada ekranuose pasirodys koks nors filmas primenantis kultinį kriminalinį trilerį „Išbandymų diena“ (angl. „Training Day“) su Denzeliu Washingtonu priešaky bei įtampos nestokojančią 2011 metų veiksmo dramą „Patruliai“ (angl. „End of Watch“). Ir va, praeitais metais prancūzai nustebino šiuo „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje nominuotu režisieriaus Ladj Ly hitu „Vargdieniai“ (angl. „Les Miserables“).
Filmo istorija rutuliojasi pavojingame Paryžiaus priemiestyje Monfermėjuje, kuriame gyvena didžiausios atmatos – prostitutės, narkotikų prekeiviai, vagys. Vieną dieną šioje vietoje patruliuojantys pareigūnai užsirauna ant vietinės reikšmės nemalonumų, kurie galiausiai perauga į tikras riaušes.
Nors šio „Oskarui“ nominuoto filmo veiksmas ir jo istorija skiriasi kaip diena ir naktis nuo nemirtingo Victoro Hugo romano, tai visgi ne mažai sąsajų su šiuo literatūriniu šedevru turintis pasakojimas, kurio pagrindiniu principu tampa atstumtieji visuomenės Paryžiaus gyventojai. Ir apie tai kelis kartus yra puikiausiu būdu užsimenama visos juostos eigos metu. Bet, aišku, tokios mintys čia buvo tam, kad režisierius turėtų kuom pateisinti filmo pavadinimą ir tuo pačiu galėtų išreikšti savo pagarbą rašytojui, kurio parašytas kūrinis yra aktualus ir šiai dienai.
Kas man labiausiai patiko šiame filme, jog jame puikiai buvo nustatytos ribos tarp dažnai savo įgaliojimus viršijančių policijos pareigūnų ir gete gyvenančių žmonių, kurie ne visuomet yra kalti dėl to, kuom juos kaltina. Tad kam galima simpatizuoti šioje juostoje, nežinau, nes tiek viena pusė, tiek ir kita nesukelia didesnių simpatijų, o tuo labiau noro juos gerbti. Tik vienas ar kitas filme pasirodęs personažas pasitaikė adekvatus dėl požiūrio į šioje tikroviškoje istorijoje pateiktas situacijas.
Ypatingai dėl moralinės dalies, su kuria tenka jiems susidurti.
Kalbant apie pagrindinius veikėjus, tai filmo eigoje mes su jais pakankamai neblogai susipažįstame ir tuo pačiu pamatome jų vidinį pasaulį iš kelių perspektyvų. Tai yra puiku, nes vien elementarių ekspozicijų čia nepakaktų suprasti, kodėl jie yra tokiais, kokiais yra.
Brutalumo bei tikro „vyriško“ konteksto kaip ir daugumoje filmų apie juodaodžių getus, jų gyventojus ir policijos kovą su jais netrūksta. Žinoma, kai kurios scenos buvo pernelyg teatralizuotos, o dauguma nulaižytos iš amerikietiškų filmų, bet tai man nesutrukdė gauti didelį malonumą nuo peržiūros.
Puikiai šiame filme atrodo tiek kameros darbas, tiek gerai į įtampos nestokojančias scenas įterpta muzika, tiek vaizdo montažas ir aišku bendras meninis apipavidalinimas. Tad visumoje – toks tikroviškai ir įtraukiančiai į siužetą atrodantis techninis saldainis akims, kuris džiugina nuo pat pirmo iki paskutinio šio filmo kadro.
Kas dėl aktorių, tai aišku verta paminėti įtikinamą vaidybą pademonstravusius Damieną Bonnardą, Alexisą Manentį ir Djebrilį Zongą, kurie suvaidino policininkų trijulę. Be to, antraplaniai aktoriai irgi pasidarbavo iš peties, dėl ko peržiūra neužkliuvo dėl nenatūralaus kažkieno pasirodymo.
Bendrai – labai žiūroviškas ir įdomias temas gvildenantis filmas, kuris nukelia mus į pavojingą Paryžiaus rajoną su jo taisyklėmis ir ne itin draugiškai nusiteikusiais gyventojais. Tad, jeigu Jums patiko pačioje šio atsiliepimo pradžioje mano paminėti du amerikietiški filmai, būtinai pasižiūrėkite ir šį. Bet ar šį juosta buvo verta „Oskaro“ nominacijos? Didelis klausimas…