Vasario mėnesį keliaudamas Lenkijoje po Adolfo Hitlerio ir nacių bunkerius, beveik kas antrame reklaminiame Olštino miesto stende mačiau įkyrią vieno filmo reklamą. Kalbu aišku apie Šv. Valentino dienai taikytą premjerą – „365 dienos“ (lenk. „365 dni“). Pagalvojau tada, kad gal ir reikėtų įvertinti kine šį lenkišką „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ (angl. „Fifty Shades of Grey“) atsaką, kurio pamatu tapo to paties pavadinimo rašytojos Blankos Lipinskos 2018 išleista knyga.
Bet, pamačius apgailėtinus filmo reitingus ir itin triuškinančias recenzijas, susilaikiau nuo tokio sumanymo ir palaukiau, kol filmas bus išleistas DVD formate. Ir, žinote, tai buvo bene blogiausiai filmo licencijai per daugelį metų išleisti 7 eurai (30 zlotų).
Filmo istorija sukasi aplink gražų bei pavojingą vienos Sicilijos mafijos šeimos bosą Masimą Toričelį, kuris vieną dieną pagrobia atostogauti į jo miestą atvykusią dėl santykių su savo mylimuoju ištikusios krizės Laurą. Masimas turi tikslą – jis duoda savo aukai 365 dienas, kad per jas ji sugebėtų jam pajausti meilę. Tačiau ar meilė per prievartą yra galima? Apie tai greitai ir sužinos Laura, kuriai pagrobėjas su kiekviena diena tampa vis labiau patrauklesnis.
Daug aišku rašyti apie šį niekingą niekalą nenoriu, nes tiek knyga, kurią man paskolino viena draugė, tiek ir pats kino projektas yra tiesiog puikiais prasto meninio produkto pavyzdžiais. Atsiprašau, jeigu kažką įžeidžiau pavartodamas žodį menas prie šių šiukšlių. Kas įdomiausia, jog tai yra antrasis Barbaros Bialowas pilno metro projektas, kurio tema – seksas, geismas ir iškreiptas požiūris į romantiką. Tik, jeigu jos debiutinis filmas „Didelė meilė“ (angl. „Big Love“) buvo tikrai žiūrimas bei netgi sakyčiau, rekomenduotinas peržiūrai dėl pakankamai neblogai išvystytos paauglės ir suaugusio vyro santykių temos, tai čia mes gauname visiškai kitokį vaizdą, kuris jau po pirmųjų 30 minučių priverčia jaustis nekaip dėl visų tų neveikiančių ir seniai nuvalkiotų klišių.
Aišku, nereikia pamiršti, jog ši juosta tai prastos knygos ekranizacija, tačiau mano nuomone, buvo tikrai galima iš to išspausti tikrai kai ką daugiau, o ne tik atkartoti tai, kas buvo juoda ant balto parašyta knygų puslapiuose. Na, nes kinas taip ir veikia, jog gali pridėti kažką savo ekranizuojant vieną ar kitą literatūrinį kūrinį, kas pridėtų bent jau kokios nors dramaturgijos filmui ir jis bent jau būtų žiūrimas. Bet ne, mes gauname prastą scenarijų ir dar prastesnę režisūrą, kuri bado akis kiekviename epizode.
Kalbant apie veikėjus, tai jie yra tiesiog juokingi. Ypatingai juoktis norėjosi žiūrint į tokį mafijozą, kuriuo buvo Masimo. Aš įsivaizduoju, kaip juoktųsi Sicilijos mafijozai, turėdami tokį bosą. Ir kalbu ne vien apie išvaizdą, o apie visus tuos sprendimus, kuriuos jis padaro. Akivaizdžiai, moterys, kurios yra atsakingos už knygos ir filmo sukūrimą, net nežino, kaip veikia nusikalstomos italų organizacijos. O žiūrėti į kažkokį šlapių fantazijų kratinį, kuriame lyg ir kalbama apie mafiją, yra tiesiog nepriimtina racionaliai mąstančiam ir tuos visus niuansus žinančiam žmogui. Ką jau kalbėti apie Lauros paveikslą, kuris yra toks seksistinis ir žeminantis moterišką lytį, jog tuo žavėtis gali tik visiškai žemos moralės ir gyvenime nieko gražaus nematę žmonės. Na, bet kai neturi pernelyg daug aštrių seksualinių pojūčių, o tavo lytinis gyvenimas yra nykus, kas belieka.
Taip, sekso čia yra ir jis tikrai geriau pateiktas už tas blevyzgas ir vaikiškus pliaukštelėjimus mano jau paminėtoje E.L. James knygomis paremtoje trilogijoje. Tik ar tas seksas čia buvo deramai suderintas su pačiu siužetu, kad žiūrovas bent jau galėtų pasinerti į tą pagundų pasaulį, kuriame atsidūrė pagrindinė filmo veikėja Laura? Ne. Kodėl? Nes tiesiog režisierė neturi tokio talento kaip koks Larsas Von Trieras ar Gasparas Noe, kurie meistriškai suderina tuos du dalykus savo juostose, dėl ko ir poveikis nuo tokių scenų yra žymiai aštresnis. Ai, ir dar… Tie personažų akcentai… Vien dėl to irgi yra pakankamai sunku žiūrėti šį filmą, kuris atrodo kaip kokia pigi kažkokios geros juostos parodija.
Viskas, daugiau nenoriu čia kalbėti apie siužetą, kurį galima būtų parašyti per vieną valandą ant A4 lapo. Tad geriau pakalbėsiu apie techninius niuansus. Prastai čia yra su montažu, garso montažu, kameros darbu ir meniniu apipavidalinimu, kuris atrodo tiesiog pigiai ir neskoningai. Va, dėl ko galima būtų pagirti, tai dėl muzikos. Ji vienintelė visame filme padarė gerą įspūdį.
Aktoriai juostoje perspjovė savo vaidinamus personažus pasirodydami kaip tikri vaidybos medžiai. Michelle Morrone ir Anna Maria Sieklucka – nuostabūs prastos vaidybos asai, kurie turėtų dar ir tapti puikiu pavyzdžiu visiems pradedantiesiems aktoriams, kaip nereikia vaidinti. Apie kitus „aktorius“ net nešnekėsiu, nes su jų pasirodymais yra dar blogiau.
Visumoje, net nenorėjau rašyti apie šį projektą atsiliepimo, bet kažkaip nesusilaikiau. Geriau praleiskite šį brudą ir pasižiūrėkite kažką vertingesnio, nes kam švaistyti savo brangų laiką niekalams. Tiesa, tokie niekalai būna gana populiarūs tam tikroje auditorijoje, kurios neįvardinsiu, nes nenoriu nieko įžeidinėti, todėl jau 2021 metais sulauksime pratęsimo. Visgi rašytoja pamalonino mus dar vienu šedevru – „Sekančios 365 dienos“ (lenk. „Kolejne 365 dni“), kuris knygynų lentynas pasiekė 2019 metais.