Ikoniškas britų komikas ir aktorius Sacha Baronas Cohenas prieš kelias savaites pateikė tikrą staigmeną – jis kartu su savo bičiuliais slapčia nufilmavo antrąją 2006 metais pasirodžiusio ir daug diskusijų sukėlusio kino hito „Boratas“ (angl. „Borat: Cultural Learnings of America for Make Benefit Glorious Nation of Kazakhstan“) dalį, kuri galiausiai dienos šviesą išvydo „Amazon Prime“ platformoje.
Antrosios dalies režisieriumi tapo žinomas iš puikių serialų „Parkai ir poilsio zonos“ (angl. „Parks and Recreation“), „Naujokė“ (angl. „New Girl“), „Paskutinis žmogus žemėje“ (angl. „The Last Man on Earth“) ir „Ką mes darome šešėliuose?“ (angl. „What We Do in the Shadows“) Jasonas Wolineris, kuriam ši juosta tapo debiutu pilnametražiame kine.
Filmo istorija sukasi aplink sugniuždytą Boratą Sagdijevą, kurio prieš keturiolika metų išleistas filmas atnešė nacionalinę gėdą visam Kazachstanui. Ir, kad galėtų atstatyti savo ir savo šalies gerą vardą, Boratas ir vėl nusprendžia keliauti į JAV, kad sužinotų daugiau apie visame pasaulyje iškilusią Covid-19 pandemiją, artėjančius prezidento rinkimus bei madas diktuojančią amerikiečių kultūrą.
Tai ką, sulaukėme antrosios „Borato“ dalies, kurią galima apibūdinti vienu sakiniu – politiniu manifestu prieš Donaldą Trumpą ir jo prezidentavimą. Taip, tai labai politinis filmas, kuriame yra pašiepiama ne tik JAV politika bei žmogus, kuris nurodinėja iš Baltųjų rūmų, bet ir patys žmonės, kurie ir balsuoja už tokius žmones kaip mano paminėtas asmuo. Ar tai yra objektyvi kritika? Nemanau, nes šio filmo tikslas ir buvo pasityčioti iš amerikiečių, kurie daro keistus sprendimus renkantis savo šalies lyderį. Nors, kaip sakoma, žmogus turi laisvę rinktis, ką nori.
Tačiau atmetus visus politinius aspektus, kuriais yra prisodrinta ši juosta, žiūrovai gauna tai, dėl ko mes ir mylime Borato Sagdijevo personažą – absurdišką ir daug satyros turintį humorą. O taip, pasijuokti čia ir visokiausių nesąmonių tikrai galima. Ir kas svarbiausia – visos tos nesąmonės yra pakankamai aktualios ne tik amerikiečiams, bet ir žmonėms, gyvenantiems visame pasaulyje. Aišku, kalbu apie Covid-19 pandemiją, kuri irgi tapo šio pasakojimo dalimi. Todėl šį filmą rodyčiau visiems tiems, kurie galvoja, kad tai yra vyriausybių išgalvotas melas, nes jie pamatytų iš šono save pačius.
Taip pat, kaip ir pridera Boratui, pasišaipoma čia ir iš visokiausių tendencijų bei šiuo metu populiarių dalykų, kuriuos daro milijonai žmonių. Neatskleisiu, apie ką eina kalba, bet patikėkite, kritika ir pajuoka iš tų kultūrinių bei madai priklausančių elementų yra tikrai vietoje ir laiku.
Kalbant apie personažus, o tiksliau, apie vieną – Boratą, tai jis nors ir paseno vizualiai, bet vis dar yra toks pat juokingai naivus bei sugebantis prisibelsti į žiūrovo širdį, todėl jam vis dar galima jausti didžiulę simpatiją. Kitų veikėjų neminėsiu, nes nenoriu gadinti Jums peržiūros išpasakodamas, kas jie tokie. Čia yra tikrai nemažai staigmenų, o ir keli iš jų yra tokie „pagerinti“, jog galima iš juoko pridaryti į kelnes. Na, arba bent jau pirstelti.
Vizualiai juosta visiškai neatsilieka nuo savo pirmtako, todėl mes gauname savotišką pseudodokumentinį variantą, kuriame netrūksta ir drebančios kameros, labai buitiškai įgyvendinto meninio apipavidalinimo bei aišku specifinės muzikos. Garso ir vaizdo montažas tvarkingi.
Visai neseniai aktorius Sacha Baronas Cohenas pasirodė būsimame „Oskarams“ pritaikytame filme „Čikagos septyneto teismas“ (angl. „The Trial of the Chicago 7“), kuriame atliko labai rimtą vaidmenį, o dabar jis ir vėl durniuoja Borato amplua. Ir jis jame jaučiausi kaip žuvis vandenyje, todėl iš mano pusės jam tik didžiausi komplimentai.
Bendrai – ne toks lengvas kaip 2006 metais pasirodęs filmas, bet vis dar labai juokingas ir kartu itin geras temas išnagrinėjęs tęsinys, kuriame buvo iš labai vaizdingos pusės pabrėžti visi šiai dienai Amerikai aktualūs klausimai.