Pavasarį prasidėjęs karantinas atėmė iš mūsų galimybę pasimėgauti kine išskirtiniais festivalio „Kino Pavasaris“ filmais, o atėjus rudeniui, mes netekome progos įvertinti puikių „Scanoramos“ festivalio aukso grynuolių, kuriuos turėjo rodyti didžiuosiuose kino ekranuose, nes buvo paskelbtas antrasis karantinas.
Aišku, gyvenant XXI amžiuje, festivalius galima perkelti ir į virtualią erdvę, ką ir padarė mano paminėtų kino festivalių organizatoriai.
Šiais metais „Scanoramoje“ nusprendžiau pasižiūrėti tik tuos filmus, kurie mane išties domino, o ne viską iš eilės, todėl išsirinkau penkis kino projektus. Ir labiausiai laukiamu viso festivalio filmu tapo mano mėgstamo danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo, kuris 2012 metais pristatė itin aktualią ir taikliai įgyvendintą socialinę dramą „Medžioklė“ (angl. „The Hunt“), dramedija „Dar po vieną“ (angl. „Another Round“).
Filmo istorija sukasi aplink keturis vienos Kopenhagos gimnazijos mokytojus, kurie karts nuo karto išlenkia po taurelę. Kaip nekeista, bet alkoholis jiems leidžia ne tik atsipalaiduoti, bet ir atrasti naujų gabumų. Tai vyrus paskatina padaryti eksperimentą – darbo dienomis gerti, kad pamatyti, kaip juos ir jų sugebėjimus gali kontroliuoti alkoholis. Bet ar šis nekaltas eksperimentas neprives jų prie bedugnės krašto? Štai kur aktualiausias klausimas.
Man labai džiugu, kad mano 300-uoju šiais metais parašytu atsiliepimu (apžvalgos ir recenzijos nebuvo skaičiuojamos) kaip tik tapo toks ypatingas ir be galo geras filmas, kurį su malonumu pasižiūrėsiu dar ne vieną kartą. Ir nors ši juosta savo gerumu neprilygsta mano paminėtai dramai „Medžioklė“, ji man asmeniškai yra antroje vietoje tarp visų Thomaso Vinterbergo režisuotų juostų.
Pati juostos tema – alkoholizmas, šioje istorijoje pateikta ganėtinai įdomiai, dėl ko prisiminus gerus panašaus pobūdžio filmus kaip „Iki dugno“ (lenk. „Zabawa, zabawa“) ar „Stiprusis angelas“ (lenk. „Pod mocnym aniołem“), galima tik pagirti režisierių, kuris per humoristinę pusę sugebėjo taip puikiai išgvildenti šią temą, pateikdamas mums kine dar nematytus alkoholizmo niuansus.
Taip pat, tai yra filmas ir apie keturių vidutinio amžiaus vyrų draugystę ir jų požiūrį į gyvenimą per itin įdomiais perspektyvas. Toks pateikimas leido mums, žiūrovams, puikiai pasinerti į rodomą istoriją ir kas svarbiausia, pamatyti kiekviename iš juostos veikėjų ne tokią ir paprastą asmenybę. Tad siužetinės linijos metu, personažai atsiskleidžia puikiai, dėl ko susitapatinti su vienu ar kitu iš jų nekyla jokių problemų. Svarbiausia yra suvokti, ką kiekvienas iš jų bando mums pasakyti.
Dar labai džiuginančiais juostos aspektais tampa dialogai bei situacijos, į kurias papuola herojai. Nenoriu Jums gadinti peržiūros, todėl neminėsiu to, kas Jus gali ir pralinksminti, ir nuliūdinti, ir netgi kažkiek šokiruoti. Tą jau turėsite pamatyti bei pajausti patys.
Iš techninių dalių, filmas man irgi patiko. Garso takelis, kameros darbas, meninis apipavidalinimas, garso ir vaizdo montažas – be jokių priekaištų. Juosta žiūrisi ir klausosi labai maloniai.
Aktoriams irgi jaučiu didžiulę simpatiją. Ypatingai vienam iš geriausių Europos aktorių Madsui Mikkelsenui, kuris 2012 metais režisieriaus Thomaso Vinterbergo filme „Medžioklė“ atliko vieną iš geriausių savo karjeroje vaidmenų. Ir šioje juostoje jis irgi stebino savo aktoriniais sugebėjimais.
Jam į pagalbą atėjo Mangusas Miilangas, Thomasas Bo Larsenas ir Larsas Ranthe‘as, kurie irgi suvaidino puikiai savo įkūnytus personažus. Na, o pastaruosius du aktorius irgi buvo galima matyti mano paminėtoje „Medžioklėje“.
Filmo apžvalga:
Taip pat juostoje galima pamatyti Marią Bonnevie, Helene‘ą Rengaard Neumann bei Susse Wold.
Tad apibendrinus, „Dar po vieną“ yra ne tik puikus filmas, bet ir juosta, kuri pateikia mums pakankamai aktualią ir liūdną temą, kuri šimtmečiais kamuoja žmoniją