Vienas iš svarbiausių „spaghetti“ vesterno puoselėtojų kino istorijoje bei žmogus, kurio kūryba įkvėpė Quentiną Tarantino, italų režisierius Sergio Corbucci 1966 metais pristatė bene žymiausią savo vesterno žanrui priklausantį kūrinį – brutalų ir negailestingą „Džango“ (angl. „Django“).
Juostos istorija sukasi aplink paslaptingąjį ir nežinia iš kokios velnio skylės atkeliavusį šaulį Džango, kuris už savęs tempia milžinišką karstą su paslaptimi. Keliaudamas, jis viename mažame miestelyje pamato neteisybę. Būtent tokia neteisybė ir paskatina Džango imtis veiksmų.
Manau, kad daug iš Jūsų esate matę Quentino Tarantino duoklę „spaghetti“ vesternams, kurios pavadinimas „Ištrūkęs Džango“ (angl. „Django Unchained“). Tačiau, ar visi žinote, jog būtent šis 1966 metų filmas tapo svarbiausiu pamatu mano paminėtos ir dviem „Oskarais“ apdovanotos juostos sukūrimui? Manau, kad ne visi. Todėl ir nusprendžiau parekomenduoti Jums šį filmą, kuris nėra niekuo prastesnis už kitus žanro projektus, o tuo labiau, savo stiliumi, nenusileidžia net ir Sergio Leones šedevrams.
Šis pusantros valandos trunkantis pasakojimas nėra labai ypatingas savo siužetiniais sprendimais. Turime čia mažą miestelį, turime blogietį, kuris neduoda ramiai gyventi miestelio gyventojams, ir turime tą, kuris atvykęs nežinia iš kur stoja ginti miestelėnus. Viskas. Tačiau, kokiu būdu yra pateiktas šis pasakojimas, čia jau kitas reikalas.
Visas dėmesys filme skiriamas ne vien Džango, kurio asmenybė lėtai, bet užtikrintai atsiskleidžia siužetinės linijos eigos metu, bet ir kitiems personažams kaip prostitutės bei meksikiečiai. Pastarieji filme atlieka labai savotišką funkciją, kuri tais laikais jokiu būdu negalėjo asocijuotis su rasizmu. Dabar politkorektiškumas neleistų vaizduoti tamsesnės odos žmones taip, kaip tą savo filmuose darė Sergio Corbucci. Viskas pagal stereotipus, ne kitaip.
Filme netrūksta labai kokybiško veiksmo, kurį pagardina itin žiaurios smurto scenos. Vien ko verta scena su ausimi, kurią manau iš čia ir pasiskolino Quentinas Tarantino savo debiutiniam hitui „Pasiutę šunys“ (angl. „Reservoir Dogs“). Tad, kraujo šioje juostoje tikrai nepagailėta, kas šiam žanrui aišku yra normalu.
Vizualiai filmas be galo gražus. Herojų kostiumai džiugina akis, dekoracijos suteikia įtikinamą autentiškumo jausmą, grimas ir šukuosenos suteikia personažams individualumo, o kameros darbas sukelia pakankamai daug įtampos. O kokia čia nuostabi ir įsimintina muzika… Keli šio filmo muzikiniai kūriniai buvo paimti ir į Quentino Tarantino 2012 metų filmą.
Aktoriai juostoje irgi ne pėsti. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Franco Nero ne ką prasčiau atrodo už patį Clintą Eastwoodą režisieriaus Sergio Leones „Žmogus be vardo“ (angl. „Man with No Name“) trilogijoje. Antraplanių personažų atlikėjai kaip Jose Bodalo, Loredana Lusciak, Angel Alvarez ir Eduardo Fajardo taip pat spinduliuoja charizma, dėl ko yra vienas malonumas stebėti jų suvaidintų personažų nuotykius.
Apibendrinus, puikus, tikrai puikus ir nenuobodus filmas, kuris turi viską, dėl ko žmonės myli vesternus. Aišku, to paties negalėčiau pasakyti apie sekančias neoficialias „Džango“ dalis (jų ten apie 20), kurios aišku buvo neblogos, bet ne tokios meistriškos kaip Sergio Corbucci juosta.