Taip jau gavosi, kad per nelemtą Covid-19 šiais metais netekome labai daug renginių, tarp kurių aišku ir toks gigantas kaip „Eurovizijos dainų konkursas“, kuris turėjo vykti Olandijoje. Bet, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, nes „NETFLIX“ mums paruošė savotišką paguodos prizą – vaidybinį filmą „Eurovizijos dainų konkursas: „Ugnies sagos“ istorija“ (angl. „Eurovision Song Contest: The Story of Fire Saga“), kurį režisavo už filmą „Slėpkit pamerges!“ (angl. „Wedding Crashers“) atsakingas Davidas Dobkinas.

Juostos epicentre atsiduria Islandijos muzikos legenda – duetas „Ugnies saga“, kurį sudaro Larsas Eriksongas su Sigrit Eriksdotir, kuriuos deleguoja atstovauti šalį į didžiausią pasaulyje tarptautinį muzikos konkursą „Euroviziją“. Ar jiems pavyks atvežti pergalę, o gal jiems lemta apsijuokti prieš milijardus žmonių prie televizijos ekranų? Į šį klausimą netrukus ir bus duotas atsakymas, kai visos šviesos užges, o ant scenos pasirodys „Ugnies saga“.

Atvirai kalbat, tai visus metus labai laukiau šio projekto, nes žinojau, kas yra už jį atsakingas, o dar ir pati tema buvo verta dėmesio. Tačiau pasižiūrėjus pirmus anonsus pagalvojau, kad tai visgi gali būti dar viena nevykusi aktoriaus Willo Ferrello beprotybė, kuri virs į tokį niekingą šou kaip buvo su „Holmsu ir Vatsonu“ (angl. „Holmes & Watson“). O taip, čia vienas iš tų retų atvejų, kai aš kino salėje filmonepažiūrėjau iki galo. Ir žinot ką, mano abejonės nepasitvirtino, nes filmas visiškai ne toks, kokį jį pavaizdavo reklaminėje medžiagoje.

Pirmiausia – tai pats humoras, kuris nėra jau toks tiesmukiškas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Filme netrūksta ir sarkazmo, ir ironijos bei, kas svarbiausia, vulgarumas čia neima jokio viršaus, nes juo buvo sutepti tik vos keli nereikšmingi epizodai, kurie bent jau dėl to susižiūrėjo išties linksmai.

Antra – stereotipai apie pačią „Euroviziją“. Jų čia labai daug, todėl norint suprasti kai kuriuos momentus, visgi reikia būti bent jau etatiniu šio dainų konkurso žiūrovu. Kitaip galbūt nebus taip ir įdomu, jeigu nepagausite šiokios tokios kritikos apie vieną ar kitą dažnai šypsenas sukeliantį konkurso momentą.

Trečia – filme yra puikiai padirbėta ties pačiais personažais. Tiek Larsas, tiek Sigrit ir jiems talkinantys kiti filmo herojai atsiskleidžia iš itin smagios perspektyvos, tad pamėgti juos nėra taip ir sunku, nes tai žmonės, kurie sugeba puikia perteikti per savo prizmę tą vaizdą, kokį mes galime stebėti kiekvienais metais įsijungę televizorių. Deja, atskleisti paslapčių apie juos negaliu, nes tai tikrai sugadintų Jums peržiūrą.

Ir kas maloniausia, šis dviejų valandų trukmės pasakojimas nepabosta nei viena akimirkai, todėl bent jau aš nepastebėjau kaip greitai prabėgo laikas. Tad kaip pramoga, ši juosta yra idealiu projektu, kurį su malonumu pasižiūrėčiau ir kine.

Pagirti reikėtų kūrėjus ir už ganėtinai kokybišką išorę, kuri buvo netgi labai reikalingu rekvizitu šiam pasakojimui. Vien už meninį apipavidalinimą ir įvairių pasirodymų produkcijos dizainą galima paploti, nes ten plika akimi matosi, jog buvo įdėta velniškai daug darbo. Tad kostiumai, grimas, dekoracijos, šukuosenos sukelia vien tik pačias pozityviausias emocijas. Kiti aspektai kaip kameros darbas, vaizdo ir garso montažas bei aišku pati muzika, kuri čia atlieka išties nemenką vaidmenį, irgi nusipelno komplimentų.

Kalbant apie aktorių kolektyvą, tai jis parinktas tiesiog idealiai. Mano nuomone, aktorius Willas Ferrellas turi išties gerą talentą komedijai, tik kartais jo filmų pasirinkimai būna itin keisti. Todėl prieš filmui, kuriame jis vaidina, pasirodant ekranuose nežinai, ar tai bus dar vienas prasčiokiškas projektas, ar visgi nuotaikinga komedija, kurią žiūrint nebus galima patirti svetimos gėdos jausmo. Ir šiuo atveju viskas yra tikrai pagirtinai. Ne tik su pasirinkimu, bet ir personažo atskleidimu. Jam talkinanti tobula Rachel McAdams irgi nepasišiukšlina ir sužavi savo vaidmeniu. Na, ir ne tik juo.

Sužavėjo mane ir keli antraplaniai aktoriai kaip Danas Stevensas, Natasia Demetriou ir Pierce‘as Brosnanas, kuriems irgi atiteko dalis ekraninio laiko.

Visumoje – ne toks prastas ir idiotiškas filmas, kaip galima buvo pagalvoti pasižiūrėjus jo anonsą. Tad, jeigu pasiilgote „Eurovizijos“ ir norite smagiai pasijuokti iš šio tarptautinio renginio užkulisių bei visokiausių stereotipų, raginu nepraleisti šio Davidfo Dobkino režisuoto projekto, kuris bent jau man pranoko visus lūkesčius.

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto