Kai esi suplanavęs vasaros kino sezonui veiksmo perpildytą karinį filmą, kurio biudžetas siekia nekuklius 50 milijonų dolerių, o visus tavo planus sugeba sujaukti kažkoks Covid-19, ieškai nuostolių nesukeliančių alternatyvų. Ir būtent taip atsitiko su „Oskaro“ laureato Aarono Schneiderio filmu „Karinis laivas Greyhound“ (angl. „Greyhound“), kuris dienos šviesą turėjo išvysti dar balandžio mėnesį, bet dėl viruso sukeltos pandemijos, studija „Sony“ buvo priversta ne tik perkelti juostos premjerą, bet ir parduoti filmą lyg ant mielių augančiai ir pakankamai perspektyviai platformai „Apple TV+“.
Filmo istorija sukasi Antrojo pasaulinio karo metais aplink karinį JAV laivą „Greyhound“, kurio kapitonas Krausas yra priverstas įvairiais įmanomas būdais išvengti susidūrimo su galingais vokiečių povandeniniais laivais. Tačiau, vos tik priartėjus prie Europos kontinento, juos pasitinka mirtina grėsmė, nuo kurios išsisukti yra beveik neįmanoma.
Ką gi… Holivudas per pastaruosius metus mums jau yra padovanojęs vieną pramoginį ir ganėtinai žvalų bei tuo pačiu visiškai tuščią karinį epą „Midvėjaus mūšis“ (angl. „Midway“), kurio premjera įvyko 2019 metų rudenį. Ir dabar, praėjus kiek daugiau nei pusmečiui, mes turime galimybę pasimėgauti dar vienu šio jau kažkiek pabodusio žanro atstovu, kurio veiksmo epicentru tampa jūra. Nesakau, kad nelaukiau šio filmo, bet būkime biedni, bet teisingi – jau tiek kartų ši tema buvo perkelta į kino ekranus, jog pamatyti kažką išskirtinio beveik nėra jokių šansų.
Bet, kaip ten bebūtų, man ši juosta paliko ganėtinai pozityvų įspūdį, nes tai pakankamai neužtęstas bei savo kaip pramogos funkcijas išpildęs projektas. Čia nėra jokių snarglių bei neįtikinamų dramų, kurios leistų mums atitolti nuo bendros koncepcijos, tad kaip karinio žanro atstovas, šis filmas savo paprasta istorija yra pagirtinas.
Juostos metu mes gauname ir įtampos, kuri laiko ir sunkiai paleidžia dėl kokybiškai pateiktų veiksmo scenų, kaip ir turime galimybę susipažinti su karinio laivo įgula bei jos darbo specifika laive. Taip pat, filme turime ir neblogus personažus, kuriais tiki ir už juos nuoširdžiai sergi, nes jie nebando vaizduoti iš savęs didvyrių, o tiesiog dirbti savo labai pavojingą ir daug gyvybių galinti išsaugoti darbą.
Manau, kad daugiau kaip ir nėra ką sakyti apie siužetą, tad tiesiog parekomenduosiu praleisti tas pusantros valandos su šia juosta, nes tai filmas, kurį būtų smagu pasižiūrėti ir dideliame ekrane.
Kas dėl techninių filmo sprendimų, tai nereikia daug ko tikėtis iš 50 milijonų, kuriuos investavo kūrėjai į šį ganėtinai vaizdžiai atrodantį projektą. Kalbu aišku apie CGI ir karts nuo karto matomus kompiuteriu paryškintus elementus. Tiesa, kūrėjai čia sugudravo ir dėka patamsinto vaizdo bei rūko, bandė nuslėpti visus vizualios dalies minusus. Patiko man garso takelis, kuris leido susikurti įtampos nestokojančiai atmosferai bei aišku vaizdo montažas. Kas liečia meninį apipavidalinimą ir bendrą produkcijos dizainą, tai filmas ir iš šios perspektyvos nebado akių.
Aktoriams komplimentų nepagailėsiu, nes filme vaidina du mano labai mėgstami veidai – Tomas Hanksas ir Stephenas Grahamas. Su savo užduotimi šie mano paminėti aktoriai susidorojo tikrai neblogai, tas jokios pigios ir neįtikinamos vaidybos peržiūros metu tikrai nepastebėjau. Dėl kitų filme pasirodžiusių aktorių nieko nerašysiu, nes jų personažai nebuvo išryškinti taip, kad į juos galėčiau atkreipti dėmesį.
Bendrai, tai mano nuomone pakankamai neblogas karinio žanro atstovas, kuris ne tik, kad neprailgsta, bet ir leidžia susimąstyti apie tai, kokiomis sąlygomis ir kokiose nelengvose situacijose buvo atsidūrę jūrininkai Antrojo pasaulinio karo metais.