Jeigu galvojate, kad kiečiausi 80-ųjų kino vyrukai tai Sylvesteris Stallone, Arnoldas Schwarzeneggeris, Jeanas-Claude‘as Van Damme‘as, Kurtas Russelas ir Bruce‘as Willisas, teks Jus nuliūdinti, nes kiečiausiu iš visų yra Patrickas Swayze‘is bei jo pasirodymas kultiniame 1989 metais pasirodžiusiame režisieriaus Rowdy Herringtono filme „Namas prie kelio“ (angl. „Road House“).
Filmo istorija sukasi aplink patyrusį naktinių klubų ir barų apsauginį Daltoną, kuris vieną dieną gauna rimtą finansinį pasiūlymą persikelti iš Niujorko į mažą miestelį ir ten prižiūrėti vieno baro veiklą. Tačiau, vos tik atvažiavęs į vietą, jis supranta, jog teks ten viską kardinaliai pakeisti, nes kol kas tai tėra visiška visokiausių išgamų landynė.
Jeigu galvojate, kad pajuokavau pačioje šio atsiliepimo pradžioje, kalbėdamas apie Patricką Swayze‘į kaip apie kiečiausią 80-ųjų aktorių, tai iš dalies kalbėjau labai rimtai, nes jo suvaidintas personažas šioje juostoje niekuo nenusileidžia kitiems to laikotarpio kino didvyriams. Ir tuoj paaiškinsiu kodėl.
Šį filmą jau buvau kažkada žiūrėjęs ir kažkaip net negalvojau, kad kada nors prie jo sugrįšiu, kol netyčia neužtaikiau viename „Youtube“ kanale ant labai juokingo video, kuriame „Šeimos bičo“ (angl. „Family Guy“) personažai smagiai šaiposi iš šios juostos. Tad, nieko negalvodamas, susiradau savo filmų lentynoje šios juostos DVD ir pradėjau peržiūrą. Na, o video, kuris mane paskatino antrajai „Namo prie kelio“ peržiūrai, įkelsiu į komentarus.
Tai yra filmas, kuriame nuo pradžios iki pat finalo yra sutalpintos visos populiariausių 80-ųjų kino klišės. Ir tai yra tiesiog nerealu, nes tai leido labai smagiai pasijuokti iš visų situacijų, kuriomis mus čia palepino filmo režisierius. Neveltui filmas buvo nominuotas „Auksinėms avietėms“ už blogiausią filmą, režisūrą ir scenarijų.
O dabar daug „SPOILERIŲ“!!!
Kokios tos klišės? Na, o jos tokios. Paslaptingas ir tamsią paslaptį turintis bičas, kurio bijo ir gerbia visi kiti, nukeliauja į mažą miestelį, kuriame jis bando ne tik pritapti, bet ir išspręsti daug vietinių problemų, kurias aišku taikiems gyventojams sukelia turtingas blogietis. Kaip ir pridera blogiečiui, jį supa daug bukų samdinių, su kuriais pagrindiniam herojui teks susidurti, kad, aišku, vėliau jis galėtų susiremti su pagrindiniu antagonistu. Yra ir mergina, kuri susijusi su blogiečiu, bet jaučia simpatiją geriečiui. Yra ir draugas, kuris irgi nukenčia, dėl ko pagrindiniam herojui tenka dar aršiau kovoti, norint atkeršyti. Čia, tiesa, tik dalis viso to smagumo, kuris mums suteikiamas peržiūros metu.
Daugiau „SPOILERIŲ“ nėra!!!
Žinoma, atmetus klišinius filmo elementus ir elementarų bei labai paprastą 60-ųjų vesternų šabloną, pagal kurį ir buvo kuriamas šis pasakojimas, primenantį juosta siūlo kelias neblogas mintis. Pirmiausia – jog smurtas ir muštynės tai joks gėris, nes žmogus vadovaudamasis tik jais, nesugebės pešti nieko gero, nes muštynėse nėra jokių nugalėtojų. Antra – kelis gilesnius sprendimus, kalbant apie pagrindinį personažą, kuris vadovaujasi asmenine filosofija. Dėl to Daltonas ir tampa tokiu tikru ir kartu kietai atrodančiu veikėju, kuriam simpatizuoji bei tuo pačiu nori, kad kai ateis laikas, jis išspardytų visų blogiukų šiknas.
Tarp kitų juostos personažų išskirčiau Veidą Garetą, kuris buvo lyg ir tėvu pagrindiniam herojui, ir aišku blogietį, kuris kėlė didžiulį juoką dėl savo išsireiškimų ir būdo. Visi kiti herojai – blankūs ir neįdomūs.
Techniškai filmas irgi atrodo kaip tipinis 80-ųjų filmas su itin ryškiu montažu, savotiškomis dekoracijomis ir aišku itin madingais tų laikų rūbais, kurie puošė veikėjus. Vien pasižiūrėjus į Daltoną galima suprasti, iš kokio dešimtmečio jis atkeliavo net nežinant, kelintais metais pasirodė šis filmas. Dar pridėkime smagų garso takelį, žaibišką operatoriaus darbą bei stiprų garso montažą ir gausime tiek ausims, tiek akims mielą vaizdą.
Vaidyba – tai antrasis šio filmo koziris, nes jos čia beveik nebuvo, todėl stebėti aktorius buvo irgi smagu. Taip, brutalus Patrickas Swayze‘is ir itin ramaus būdo Samas Elliottas tapo vyšnaite ant juostos torto, bet ir jiems teko šiek tiek pagrybauti, kad neatsiliktų nuo kitų aktorių prastos vaidybos. Tik atsižvelgus, kad tai yra 80-ieji ir toks vaidybos stilius buvo labai priimtinas tokio pobūdžio filmams, galima užmerkti akis ir tiesiog pasimėgauti gana banaliais personažais ir juos įkūnijusiais Benu Gazzarą, Kelly Lynch, Julie Michaels ir Kevinu Tighe‘u.
Visumoje smagi, tikrai smagi juosta, kuri nei akimirkai neprailgsta, o istorija, kurią čia bando gvildenti, turi patikti tiek vyrukams, tiek ir merginoms. Tad jeigu galvojate, ką čia lengvo pasižiūrėt šį vakarą, rekomenduoju nepraleisti „Namo prie kelio“.