Labiausiai žinomas dėl savo bendradarbiavimo prie tokių projektų kaip „Nežinomas“ (angl. „Unknown“), „Non-Stop“ (angl. „Non-Stop“), „Bėgte visą naktį“ (angl. „Run All Night“) ir „Slaptas keleivis“ (angl. „The Commuter“) su vienu iš kiečiausių praėjusio dešimtmečio veiksmo filmų aktoriumi Liamu Neesonu bei 2016 metais pasirodžiusio įtampos nestokojančio išgyvenimo trilerio „Sekluma“ (angl. „The Shallows“), ispanų režisierius Jaume Colletas-Serra šiek tiek anksčiau nei mano paminėti hitai, buvo pristatęs kuklų ir itin kraupų psichologinį siaubo trilerį „Našlaitė“ (angl. „Orphan“), kuris buvo įkvėptas neįtikėtinai skambančia, bet tikra istorija.
Juostos epicentre atsiduria sutuoktiniai Keitė su Džonu, kurie visai neseniai prarado naujagimį. Norėdami kažkiek palengvinti savo naštą, jie nusprendžia įsivaikinti devynmetę našlaitę vardu Estera. Jie net nenutuokė, jog iš pažiūros rami bei gerą įspūdį paliekanti mergaitė taps didžiausiu jų gyvenime košmaru.
Man labai patinka nenuspėjami ir itin kraupiai atrodantys siaubo trileriai, todėl stengiuosi juos reguliariai žiūrėti, nes būtent tokios juostos sugeba visai neblogai sujaukti mintis bei kažkiek atsiliepti psichikai. Nes pripažinkime, kartais yra smagu patirti šiurpą ir tuo pačiu pasijusti emocionaliu žmogumi. Ir ne, nekalbu apie tuos standartinius „siaubo šokliais“ perpildytus filmus, kurie su metais vis prastėja, o apie labai įdomias ir visiškai nenuspėjamas istorijas gvildenančius filmus, kurie gali pasigirti vienu labai specifiniu momentu – tikroviškumo faktoriumi.
Tokiu filmu ir yra šis 2009 metų trileris, kurį reguliariai peržiūriu, nes tokių filmų pastaraisiais metais beveik niekas nesukuria. O gaila, nes būtent tokios juostos ir priverčia žiūrovą patirti tikrą siaubą, nes tas siaubas nėra išgalvotas, o galintis kada nors kažkur įvykti.
Bet pasirinkau šį filmą savo atsiliepimui visai ne dėl to. Visai neseniai buvo pranešta, kad yra ruošiama šio filmo priešistorė, kuriame bus papasakota mergaitės Esteros istorija. Tai ir paskatino mane peržiūrėti „Našlaitę“ ir tada jau Jums ją rekomenduoti.
Daug šnekėti apie siužetinius niuansus tikrai nenoriu, nes mano nuomone, tai yra filmas, kuriame užsuktas siužetas ir visiškai netikėti siužetiniai sprendimai tapo esminiu filmo sėkmės komponentu. Tad paminėsiu tik kelis niuansus, kurie mano nuomone, yra verti dėmesio.
Pirmiausia – tema, kuria tampa vaiko praradimas ir psichologinė motinos būklė. Tai buvo paryškinta ne vieną ir ne du kartus šiame filme, todėl pasinerti į skausmą ir neviltį čia iš motiniškos perspektyvos tikrai galima.
Antra – įvaikinimas ir vaikiškas pavydas, kuris irgi priduoda tam tikrų teisingų minčių bendram šios istorijos kontekstui. Tai yra puikiai iliustruojama dviejų mergaičių ir vieno berniuko bendravime ir jų požiūryje į situaciją, kurioje jie visi atsidūrė.
Trečia – įvykiai, kurie sugeba pašiurpinti ir suteikti peržiūrai reikiamos įtampos bei tuo pačiu siaubo, kuris iki pat finalinės scenos nepaliks abejingų žiūrovų. O jeigu ir paliks, reiškia, čia jau su žiūrovu yra kažkokia bėda, bet ne su filmu ir jo psichologiniu spaudimu bei šiurpiais momentais.
Personažai filmui irgi priduoda reikiamo svorio. Ypatingai motinos Keitės bei Esteros akistatoje matome labai ryškią kovą dėl kelių labai svarbių kiekvienam žmogui gyvenimiškų dalykų. Bet nepasakosiu kokių, patys pamatysite. Be to, šie personažai atsiskleidė kaip asmenybės irgi iš ganėtinai įdomių perspektyvų. Apie Džoną to paties pasakyti negaliu, nors šis personažas irgi turėjo tam tikrą paskirtį, kuri ir tapo bendro konflikto, kuris galiausiai išsivystė filme, priežastimi.
Patiko man ir šio kuklaus filmo vizuali dalis. Labai įdomiai atrodė bendras produkcijos dizainas bei lokacija, kurioje ir vyko beveik visas filmo veiksmas.
Kameros darbas perteikia visus svarbiausius juostos akcentus, o garso ir vaizdo montažas atrodo tvarkingai. Bet muzika… Kokia čia gerai prie scenų priderinta muzika, kuri sukuria labai jau šiurpią bendrą atmosfera. Dėl to ši istorija įgauna visai kitokių spalvų.
Filmo treileris:
Aktoriams priekaištų jokių. Vera Farmiga, Peteris Sarsgaardas, Isabelle Fuhrman pasidarbavo iš peties, tad jų trio šioje juostoje tiesiog spinduliavo natūralumu bei jų suvaidinti personažai nei vienai akimirkai nepasirodė dirbtini.
Apibendrinant – šiurpių ir ne tokių švelnių juostų mėgėjai tikrai atras šiame filme labai daug privalumų, na, o silpnų nervų žiūrovams teks tik pavydėti, nes be siaubo, tai yra išties įdomi istorija, kurią įkvėpė mano jau paminėti tikri įvykiai.