Steveną Spielbergą galima mėgti ne tik dėl to, jog jo dėka pasikeitė kino industrija bei požiūris į pramoginio kino kūrimą kaip į verslą, bet dar ir dėl įvairaus pobūdžio filmų, kuriais jis mus malonina jau beveik penkis dešimtmečius. O tarp jų yra jau klasika tapę kultiniai visai šeimai skirti kūriniai kaip ir labai rimtos juostos, kurios ne tik pretendavo į prestižinius apdovanojimus, bet dar ir juos laimėdavo.
Ir vienu iš tokių nuostabių filmų, kurį reguliariai peržiūriu, yra 2002 metais dienos šviesą išvydęs tikrais faktais paremtas pasakojimas „Pagauk, jei gali“ (angl. „Catch Me If You Can“).
Filmo istorija sukasi aplink geroje ir visko aprūpintoje šeimoje augantį Frenką Abigneilą jaunesnįjį. Tačiau vieną dieną Frenko tėvas netenka visko ir šeimai tenka persikraustyti iš prabangaus namo į kuklų butą. Maža to, dėl nepritekliaus, jo tėvai nusprendžia išsiskirti. Ir tada vaikinui šauna geniali mintis – sukčiauti ir apsimetinėti vis kitu asmeniu, kad jis lengvai galėtų išgryninti suklastotus čekius. Tik jis nepagalvojo, kad visai netrukus juo susidomės FTB su užsispyrusiu ir jauną sukčių norinčiu pagauti Karlu Henrečiu.
Taip, labai myliu šį filmą, todėl kažkaip po eilinės jo peržiūros, nusprendžiau Jums apie jį priminti, o kai kuriems, žinoma, ir rekomenduoti, nes manau, kad tikrai atsiras tokių žmonių, kurie dar nebuvo jo matę.
Šis filmas, jeigu man tektų rinktis iš geriausių Steveno Spielbergo XXI amžiaus sukurtų juostų, drąsiai atsidurtų pirmajame trejetuke, užleisdamas vietą „Miunchenui“ (angl. „Munich“) ir „Linkolnui“ (angl. „Lincoln“), kurie visgi savo pateikimu yra solidesniais kūriniais.
Dėl ko „Pagauk, jei gali“ yra toks geras? Dėl lengvos ir įtampoje laikančios atmosferos ir aišku itin įdomiai atrodančios istorijos, kuri sužavi ir tuo pačiu leidžia suvokti tam tikras tiesas, susijusias su JAV bankų sistema, bei ryškios asmenybės, kuri tapo tikru galvos skausmu FTB agentams.
Be to, čia turime labai genialiai įgyvendintą katės ir pelės žaidimą, kuris nepabosta, o tik dar labiau leidžia pamėgti pagrindinius juostos herojus – Frenką su Henriu. Tiek vienas, tiek ir kitas turi savo pasaulėžiūrą ir gyvena pagal tam tikras taisykles, kurios bent jau man pasirodė labai žmogiškos ir tuo pačiu pateisinamos tuo, ką jie darė siužetinės linijos eigos metu.
Taip pat, labai maloniai buvo pateikti ir jų gyvenimai bei asmeninės problemos, kurias taip pat puikiai išryškino ekrane, kad žiūrovas ne tik galėtų su jais susitapatinti, bet dar ir pajusti simpatiją arba bent kokį nors ryšį. Visgi labai svarbu, kad peržiūros metu personažai bent kažkiek rūpėtų.
Patiko man ir rodomo laikotarpio pateikimas su visais įdomiausiais niuansais. Tad pasinerti į 60-ųjų Ameriką buvo išties smagu. Ir to nebūtų, jeigu ne kokybiškas bei kruopščiai įgyvendintas produkcijos dizainas bei meninis apipavidalinimas. O kokia čia smagi muzika, tvarkingas garso ir vaizdo montažas bei tiesiog akis kerintis kameros darbas, jog galima akimirksniu pasinerti į šią istoriją.
Kaip bebūtų, be pagrindinių aktorių Tomo Hankso ir Leonardo DiCaprio, nors ir kaip kietai atrodo ši istorija ir kaip kokybiškai ji yra įgyvendinta, filmas gautųsi ne toks, koks yra. Jų vaidyba buvo čia nepakartojama, o ir vyrukų charizma irgi sužaidė pakankamai gerai, kad mes galėtume pamėgti jų įkūnytus personažus.
Be jų, filme taip pat galime pamatyti ir tokius talentus kaip Amy Adams, Martinas Sheenas, Jamesas Brolinas, Christopheris Walkenas, Nathalie Baye, Brianas Howe‘is ir Elizabeth Banks.
Apibendrinant – puikiai įgyvendintas, nenuobodus ir labai įdomus savo istorija pasakojimas, kuris suteikia ir gerą pramogą, ir supažindina mus su labai ryškia asmenybe bei aišku palieka vietos apmąstymams, kurie taip pat gali kilti pasibaigus šios juostos peržiūrai.