2003 metais debiutuodamas režisūroje, ukrainiečių kilmės kino kūrėjas Vadimas Perelmanas turėjo įvykdyti labai sunkią užduotį – perkelti į kino ekranus Andre Dubuso III-ojo parašytą romaną „Smėlio ir rūko namai“ (angl. „House of Sand and Fog“). Juosta buvo puikiai sutiktas kritikų, žiūrovų, o taip pat pelnė ir tris nominacijas į prestižinius JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimus.
Filme pasakojama apie namą, dėl kurio nuosavybės pradėjo varžytis buvusi jo savininkė Keitė ir naujas šeimininkas Behranis, kuris įsigijo namą su vienu tikslu – parduoti jį už didesnę kainą. Jie net nenutuokė, jog šis iš pirmo žvilgsnio paprastas konfliktas peraugs į tikrą tragediją, kurioje gali nukentėti ne tik jie, bet ir juos supantys žmonės.
Kai dabar yra šiek tiek daugiau laisvo laiko, stengiuosi peržiūrėti tuos filmus iš savo DVD/Blu-Ray kolekcijos, kurių dar nebuvau matęs namie. Ir šis filmas vienas iš tokių. Paskutinį kartą jį žiūrėjau 2004 metais kine. Kiek pamenu, tada jis padarė man gerą įspūdį, bet kai esi paauglys, tai aišku nelabai susikoncentruoji į tam tikrus akcentus, kuriuos gali suprasti tik suaugęs asmuo. Todėl galėčiau sakyti, jog dabar ši juosta man pasirodė visiškai kitokia, žymiai brandesnė, žymiai tikresnė.
Visas filmo akcentas yra sudedamas į konfliktą, kuris aišku nėra vien vietinio pobūdžio, bet ir susijęs su tam tikrais politiniais aspektais, nacionalizmu ir rasizmu. Kiekviena iš tų temų yra puikiai išvystyta, dėl ko pats siužetas įgauna įvairių atspalvių. Tai nulemia ir tai, kaip tu jautiesi žiūrėdamas šią visą situaciją, į kurią pakliūti gali daug kas iš mūsų.
Begalė gerų personažų suteikia filmui savotišką žavesį. Jie evoliucionuoja ir kaip asmenybės keičiasi susidūrus su naujais iššūkiais. Tiek Behranis, kuris myli savo šeimą, bet turi ir nuosavų tikslų pasipelnyti, tiek ir Keitė, kurios gyvenimas akimirksniu pasikeitė jai praradus namus, priverčia pasižiūrėti į visą šią situaciją iš dviejų skirtingų pozicijų, todėl labai sunku išsirinkti, kurį palaikyti ir kuriam prijausti. Be to, keli antraplaniai personažai tampa nuostabiu postūmiu visam šiam konfliktui.
Nesakyčiau, kad filmas labai sukrėtė, apart finalo, kuris išties stipriai užbaigė šią istoriją, bet emocionaliai jis laikė įtampioje visas dvi rodymo valandas, dėl ko peržiūra visiškai neprailgo.
Kas liečia techninę dalį, tai nemačiau nieko ypatingo. Viskas sukurta tvarkingai – pradedant kameros darbu, garso ir vaizdo montažu ir užbaigiant garso takeliu. Tad jokių nepatogumų stebint šį filmą man nebuvo.
Filmo aktoriai Benas Kingsley‘is ir Shohreh Aghdashloo neveltui buvo nominuoti „Oskarams“ už savo pasirodymus šioje juostoje. Jie savo vaidmenis suvaidino nepriekaištingai. Taip pat maloniai pasirodė ir Jennifer Connelly, kuri gal ir neprilygo man paminėtam duetui, bet ir nepasišiukšlino suvaidindama pažeidžiamą merginą.
Apibendrinus – filmas, kurį rekomenduoju pasižiūrėti visiems stiprių dramų gerbėjams ir aišku visiems talentingo Beno Kingsley‘io gerbėjams. Jis čia fantastiškas.