Vienas geriausių XXI amžiaus amerikiečių komedijų režisierių bei prodiuserių Judas Appatowas, kurio darbai „Užkibo“ (angl. „Knocked Up“), „40-ies ir vis dar skaistus“ (angl. „The 40 years Old Virgin“), „Juokingi žmonės“ (angl. „Funny People“), „Kietaukiaušiai“ (angl. „Superbad“) ar „Didžioji liga“ (angl. „The Big Sick“) kalba patys už save, šiais metais pradžiugino savo gerbėjus dar vienu puikiu filmu. Jo pavadinimas – „Steiteino salos karalius“ (angl. „The King of Staten Island“).
Juostos istorija pasakoja apie bedarbį pas mamą dykaduoniaujantį apsirūkėlį Skotą, kuris gyvena viena svajone – jam norisi atidaryti tatuiruočių restoraną. Tačiau ne viskas taip paprasta, nes vaikinas ne tik, kad neužbaigė mokyklos, bet jis dar turi daugybę psichologinių problemų, kurias paryškina kelios jį kamuojančios ligos. Maža to, jo mama susiranda naują vaikiną, dėl ko Skoto padėtis šeimoje tampa ant klaustuko. Ar jam pavyks susiimti ir pasiekti šiame gyvenime ką nors? Į šį klausimą jam padės atsakyti tik laikas.
Iš karto noriu pasakyti viena – tai yra Jude Apattow filmas. Pasikartosiu – tai yra Jude Apattow filmas. Todėl, jeigu Jums nepatiko mano anksčiau paminėtos juostos ir Jūs nesuvokiate šio puikaus režisieriaus humoro jausmo, kuris balansuoja tarp absurdo, subtilumo ir vulgarumo, nuoširdžiai patariu apeiti šią juostą. Visgi ji savo stiliumi niekuo nesiskiria nuo „Užkibo“ ar „Kietakiaušių“.
Asmeniškai, laukiau šio filmo, nes man labai patinka šio režisieriaus darbai, o tuo pačiu, kažkaip pastaruoju metu pasigedau tikrai gerų komedijų, kurios neštų kokį nors pamokslą arba bent jau turėtų kažką, dėl ko žiūrovas galėtų susimąstyti. Ir ši juosta yra būtent tokia, kad jau dabar galiu pasakyti, jog tai vienas iš mano mėgstamiausių šių metų filmų, kurį tikrai peržiūrinėsiu dar ne vieną kartą.
Kuom gi yra ypatinga ši komedija? Manau, atsakymas paprastas – savo labai sklandžiai sudėliota istorija, kurioje galima pamatyti vieno nelabai gyvenimu patenkinto vyruko asmeninio tikslo paieškas. Na, ir aišku savęs paieškas, kurios irgi tampa ganėtinai įdomiu visos šios istorijos akcentu. Todėl režisierius mums pateikia ganėtinai atvirą žvilgsnį į tipinį apsirūkėlį, kuris vieną dieną gauna šansą kažką pakeisti savo pakankamai nykiame gyvenime. Ir tokia paprasta istorija suveikia visu 100 %, nes ji papasakota įtraukiančiai ir su ne tokiu banaliu tikslu.
Tiesa, dar šis filmas yra ypatingas ir dėl to, jog jis dalinai buvo paremtas juostos žvaigždės komiko Pete‘o Davidsono gyvenimo aspektais.
Daug dėmesio čia yra skiriama personažo metamorfozei ir jo santykiams su aplinkiniais. Tad, jeigu tikitės tipinės tualetinio humoro tipo komedijos apie „stounerius“, galite nusivilti, nes nors humoras čia yra labai vulgarus ir paremtas tam tikrais lytiniais organais, jis nėra banaliai sudėliotas į visumą. Tad teks ir nuoširdžiai pasijuokti, ir susimąstyti bei pamatyti ganėtinai nemažai dramos, kuri irgi aišku nėra iš piršto laužta. O ką jau kalbėti apie dialogus ir visokiausius juokelius, susijusius su populiariąja kultūra. Nepamirškime, jog tai yra amerikiečių filmas, todėl kai kuriuos niuansus, susijusius su tam tikrais juokeliais, reikia žinoti, nes kitaip tiesiog nepagausite pačio juokelio minties ir aišku nesuprasite, kodėl jis buvo įterptas į siužetą.
Patiko man juostos herojai. Be Skoto, kuriam aišku yra atiduodamas visas dėmesys, čia mes turime kelis veikėjus, kurie irgi sukelia šypsenas. Na, ir ne vien šypsenas, nes kai kuriems tenka būti labai nepavydėtinose ir draminėse situacijose. Išskirčiau čia Skoto mamą Mardž, jos vaikiną Rėjų ir kelis Skoto draugus, kurie iš dalies buvo tam tikrais ramsčiais, leidusiais jam atsiskleisti iš visų įmanomų perspektyvų. Kokios jos? Na, čia jau teks Jums žiūrėti filmą.
Techniškai, filmas primena visus ankstesnius Jude Apattow filmus. Tad drebančios kameros efektas, staigus montažas, populiarūs ir nuotaiką pakeliantys muzikiniai kūriniai, išradingi herojų kostiumai bei jų pagerintas įvaizdis dėka grimo bei šukuosenų tampa neatsiejamais šio projekto elementais.
Aktoriams priekaištų neturiu. Tikrai. Visi atliko savo vaidmenis įtikinamai. Ypač Pete‘as Davidsonas labiausiai patiko. Na, kaip gi galima jo nemėgti, jis toks „saviakas“ čia, o ir vaidino jis išties gerai. Marisa Tomei, Billas Burras, Steve‘as Buscemis, Bel Powley ir Maude Apatow irgi verti paminėjimo. Kiekvienas iš jų turėjo savo šlovės akimirkų, dėl ko irgi džiugu.
Visumoje – kol kas geriausia metų komedija, kurią man teko žiūrėti, o tuo pačiu ir filmas, kurį su malonumu peržiūrėsiu dar ne vieną kartą. Be abejo, vienas geresnių režisieriaus darbų, kurį rekomenduoju visiems jo kūrybos gerbėjams.