Vienas geriausių ir tuo pačiu vienas iš kontraversiškiausių XXI amžiaus lenkų režisierių Wojciech Smarzowski, kurio darbai „Kleras“ (lenk. „Kler“), „Rožė“ (lenk. „Róża“), „Kelių patrulis“ (lenk. „Drogówka“), „Voluinė“ (lenk. „Wołyń“) ir „Vestuvės“ (lenk. „Wesele“) kalba patys už save, 2014 metais pamalonino mus dar vienu sukrečiančiu filmu „Stiprusis angelas“ (lenk. „Pod mocnym aniołem“) apie alkoholizmą ir kovą su juo.

Juostos istorija sukasi aplink talentingą rašytoją Ježį, kuris labai dažnai pabėga nuo savo problemų, apsisvaigindamas stipriais alkoholiniais gėrimais. Tačiau vieną dieną jis sutinka žavią merginą, kuri šiek tiek pakeičia jo požiūrį į gyvenimą ir jis nusprendžia stoti į kovą su savo žalingu įpročiu.

Režisierius Wojciech Smarzowski jau ne vieną kartą mums yra įrodęs, koks taiklus ir negailestingas savo filmuose rodomoms problemoms jis gali būti. Nei viename jo filme nepamatysime kažko pozityvaus, o visos situacijos, į kurias jis įvelia filmo herojus, dažniausiai pateikiamos iš ganėtinai karikatūrinės perspektyvos. Taip yra ir šiame filme apie alkoholizmą, kurį tik visai neseniai teko pasižiūrėti.

Filmo epicentre atsidūręs pagrindinis herojus Ježis yra tik vienu iš daugelio šios istorijos dalyvių, kurie vienu ar kitu būdu bando mums papasakoti savo patirtį iš itin vaizdingos perspektyvos. Ir, žinot, žiūrėti į taip atvirai atrodančias jų išpažintis yra labai sunku. Tiesiog mums parodomas visas tas purvas, kuris dažnai lydi tuos žmones, kurie nevengia stikliuko. Nepasakosiu, kas tokio filme mums rodoma, bet kas norės pasižiūrėti, tikrai patariu pasiruošti labai šlykštiems ir tiesiog kraupiai atrodantiems vaizdeliams.

Patys personažai filme ir kelia gailesį dėl jų pasirinkimų, bet tuo pačiu kelia ir šleikštulį žiūrint į apsvaigintus snukius. Būtent ties tuo ir žaidžia režisierius parodydamas mums, kaip adekvatus žmogus gali tapti visišku degeneratu su pragertomis smegenimis ir kaip jo būklė gali paveikti aplinkinius. Tiek vyrai, tiek moterys mums pateikiamos iš visiškai skirtingų situacijų, nes dažnai ką daro moterys, to nedarys vyrai. Tad toks abiejų lyčių kontrastas ekrane ir jų daromi poelgiai dar labiau šiurpina.

Iš stipresnių filmo aspektų paminėčiau labai gerai parašytus dialogus, kurie išties turi nemažą pamokslą, o ir pats filmas visumoje atrodo kaip kokia nors terapija. Filme nieks nepašiepia alkoholizmo ir jo aukų, o tiesiog paryškina gana aktualią problemą, kuri gali nutikti kiekvienam iš mūsų.

Kalbant apie techninius aspektus, tai juosta primena daugelį Wojciech Smarzowski filmų, todėl gana greitas montažas su pakankamai drąsiai atrodančiais intarpais čia irgi yra. Pridėkime prie to gerą kameros darbą, malonų ausims garso takelį, itin tikroviškai atrodančią aplinką dėka dekoracijų, grimo, šukuosenų bei herojų kostiumų ir gausime itin natūralų vaizdą, kuris trykšta tikroviškumu be jokio farso.

O kokie filme aktoriai… Pagrindinį vaidmenį atlikęs Robert Wieckiewicz dar kartą įrodo, koks talentingas ir daugiasluoksnis aktorius jis yra. Prie jo gero pasirodymo paminėčiau ir Arkadiusz Jakubik su Jacek Braciak, kuriuos visu gražumu buvo galima pamatyti ir „Klere“, o taip pat trumpai, bet užtikrintai savo vaidmenis atlikusius Marcin Dorocinski, Julia Kijowska, Andrzej Grabowski, Kinga Preis ir Izabela Kuna.

Apibendrinant, šis filmas tikrai sukelia daug minčių ir nemažai negatyvo dėl pamatyto, tačiau tai kartu ir pamokantis bei turintis itin stiprią socialinę žinutę projektas, kurį rekomenduoju pasižiūrėti kiekvienam nenusaldintas juostas mėgstančiam žiūrovui. O kam bus dar per mažai, rekomenduočiau pasižiūrėti dar vieną lenkų filmą apie alkoholizmą „Iki dugno“ (lenk. Zabawa zabawa“), kurio epicentre atsiduria trys skirtingo amžiaus ir socialinės padėties moterys.

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto