Lapkričio 5 dieną galima žiūrėti tik vieną vienintelį filmą – 2006 metais pasirodžiusį dar tuo metų brolių Wachowski’ių prodiusuotą ir Jameso McTeigue’o surežisuotą hitą „V – tai vendeta“ (angl. „V for Vendetta“), kurio pamatu tapo žymi 1982 metais pasirodžiusi Alano Moore’o grafinė novelė.
Filmo istorija sukasi aplink paslaptingą kovotoją už tiesą ir laisvę pravarde „V“, kuris nori parodyti nuo viso išorinio pasaulio atsiskyrusiai Anglijai, kas iš tiesų juos valdo ir kaip šalyje įvesta diktatūra naikina žmonių pasirinkimus. Ar jam pavyks suvienyti žmonės kovai už laisvę, ar visgi tai bus kova su vėjo malūnais, kurioje jis ir liks vienišu kariu? Viskas priklausys nuo jo žinutės tautai.
Kiekvienais metais stengiuosi peržiūrėti šį nuostabų filmą, kuris savo pateikimu ir idėjomis kažkiek primena kultinę „Matrica“ (angl. „The Matrix“) bei fantastinį 2002 metų trilerį „Ekvilibriumas“ (angl. „Equilibrium“). Vienu iš jo pamatų tapo žymusis 1605 metais Guy’aus Fawkeso surengtas, bet visišką nesėkmę patyręs „Parako sąmokslas“, todėl pagrindinio herojaus kaukė ir simbolizuoją šį liūdnai pagarsėjusį istorinį veikėją. Apie tai neišsiliepsiu, nes galėsite sau ramiai apie jo žygdarbį pasiskaityti internete.
Dėl ko man šis filmas taip patinka, tai dėl labai tiksliai į ekranus perkeltos grafinės novelės ir jos idėjų, kurios sužavi ir kartu, atsižvelgus į dabartinius įvykius pasaulyje, netgi tampa pranašiškos.
Be to, pati istorija, kurios pamatu tampa ne vien kova už laisvę ir pasipriešinimas diktatūrai, bet ir platoniška meilė, kuri čia irgi tampa savotišku simboliu, bei draugystė. Visos šios temos puikiai tarpusavyje susiderina, tad žiūrovai gauna labai gerai išdirbtą ir itin įtraukiantį reginį.
Daug dėmesio čia gauna ir politiniai aspektai, kurie mums yra pateikimai iš labai skirtingų perspektyvų „prasinešant“ per visus įmanomus sluoksnius – pradedant bažnyčia ir užbaigiant žiniasklaidos priemonėmis.
Personažai juostoje nuostabūs. Kiekvienas iš jų ne tik, kad puikiai įgyvendintas, bet dar ir jų portretai labai gerai simbolizuoja tam tikrus visuomenės luomus. Be to, jie visi evoliucionuoja nuo pradžios iki pat finalo, todėl peržiūra tampa net labai nenuspėjama.
Veiksmo filme pakankamai daug, o ir įtampos irgi netrūksta, todėl dalį peržiūros galima sėdėti lyg ant adatų. Be to, veiksmas filme pateiktas iš itin originalios ir pakankamai brutalios perspektyvos, kuri sužavi ir neleidžia atsikvėpti.
Techniškai filmas atrodo nepriekaištingai. Kameros darbas, sulėtinimai, garso takelis, meninis apipavidalinimas su produkcijos dizainu, garso ir vaizdo montažas bei, aišku, kokybiški specialieji efektai pridavė šiam filmui reikiamo individualumo, jog jį žiūrėdamas, žiūrovas negalėtų pernelyg lyginti jo su kitomis panašaus pobūdžio juostomis.
Aktoriams irgi nėra priekaištų. Natalie Portman, Hugo’as Weavingas, Stephenas Rea’as, Stephenas Fry’us ir Johnas Hurtas atliko jiems patikėtus vaidmenis labai įtikinamai. Vienas malonumas buvo stebėti juos ekrane.
Tad apibendrinus šį labai trumpą atsiliepimą, galiu teigti, jog geresnės filmo rekomendacijos lapkričio 5 dienai nėra. Todėl raginu tuos, kurie dar nematė, pasižiūrėti, o tuos, kurie jau yra žiūrėję šį filmą, pakartoti, nes pamatysite visiškai kitokį vaizdą žvelgdami į 2020 metų kontekstą ir mus visus palietusius įvykius.