Žodžiai „kita tikrovė“antaštėje gali sufleruoti, kad tai fantastinis filmas, iš tiesų taip nėra. Tai biografinis filmas ir, drįsčiau teigti, labai geras biografinis filmas.
„Geriausias biografinis filmas per ilgą, ilgą laiką“ – susižavėjimą reiškia kino kritikas A. O. Scott. Tai biografija moters, kuri serga autizmu. Filmas parodo, jog liga jai nesutrukdė pasiekti savo tikslo – tapti mokslininke. Priešingai, pasaulio matymas per savotišką, kiek kitokią prizmę padėjo į pasaulį pažvelgti naujai. Temple Grandin yra kelių knygų autorė. Viena iš jų pavadinimu „Thinking in pictures“ pasakoja apie tą kitokią tikrovę.
„Aš esu Temple Grandin ir aš ne tokia kaip kiti žmonės“ – šiais žodžiais prasideda filmas. Juos ištaria aktorė Claire Danes, įkūnijusi panelę Grandin. Danes puikiai atliko vaidmenį. „Danes didžioji solo interpretacija“ – sako kritikas Jules Brenner. „Claire Danes pateikia hipnotizuojantį pasirodymą, o režisierius Mick Jackson išlaiko filmą vizualiai įdomų ir kupiną idėjų“ – teigia kritikas Mark R. Leeper.
Koks tas pasaulio matymas iš savotiškos, kitokios prizmės? Temple Grandin viską mato paveikslėliais. Ji tarsi fotografuoja akimirkas savo mintyse. Dėl tokio matymo mąstymas pasidaro konstruktyvus. Pavyzdžiui, matydama atsiveriančius vartus ir juos mintyse „nufotografuodama“, ji geba pritaikyti matematinius skaičiavimus ir suprasti, kokiu kampu atsiveria vartai. Dėl šių savo unikalių gebėjimų kasdieniams daiktams pritaikyti fiziką ir matematiką ji sukuria nuostabių išradimų.
Juosta atskleidžia tamsiąją autistų gyvenimo pusę, bet tai padaro visai neliūdnai. Priešingai – su švelniu humoru. Iš Temple šaiposi bendraamžiai, nes ji yra kitokia nei jie. Temple nesupranta paprastų dalykų – pavyzdžiui, kodėl jai reikia eiti į koledžą, juk jos mokytojas yra jį baigęs. Ji išsigąsta automatiškai atsiveriančiu durų prekybos centre arba indų barškėjimo koledžo valgykloje. Visos jos emocijos atsispindi veide – kaip pas vaiką. Jos baimės ir emocijų kaita kelia bendraamžiams juoką.
Nors filmas pasakoja istoriją apie autizmu sergančią moterį, jis yra šviesus, pozityvus, sklidinas gyvenimo džiaugsmo. Autizmas yra neišgydomas. Kartais su autistais išties reikia elgtis kaip su vaikais – švelniai, atsargiai. Kartais jie nesupranta mūsų, o mes jų. „Ji kitokia, bet ne prastesnė“ – tai filme nuskambėjusi frazė.
„Temple Grandin“ siužetas – išskirtinis ir nebanalus, gerai įvertintas kritikų. Kyla klausimas – kodėl šis filmas, nėra plačiai žinomas mūsų šalyje? Galimas daiktas, taip yra todėl, kad jis tiesiog neatitinka minios poreikių. Flime nėra romantiškos meilės linijos, ar specialiųjų efektų. Tačiau jis neabejotinai vertas jūsų dėmesio, galiu tuo užtikrinti.