Muzikalus, dramatiškas, įtaigus, dinamiškas – taip keliais žodžiais galima apibūdinti Bazo Lurmano režisuotą ir tik ką išleistą filmą apie daugiausiai istorijoje solo albumų pardavusį muzikos atlikėją Elvį Preslį. Jo aistra muzikai buvo stipresnė už patį gyvenimą. Niekas nežino, kas jį pražudė – ar pernelyg intensyvūs, varginantys pasirodymai, ar psichotropiniai vaistai, ar blogi žmonės, kurie ji supo, tačiau Elvis gyveno kaip kino filme, kurį žiūrovai jau dabar gali išvysti didžiuosiuose ekranuose.
Žinoma, ir anksčiau buvo sukurta filmų apie Elvį Preslį. Iš viso jų yra penkiolika, taigi nelengva išsiskirti tarp tokios daugybės. Tačiau šį kartą pasakojama ne tik apie garsųjį muzikantą, bet ir apie jo liūdnai pagarsėjusį vadybinką pulkininką Tomą Parkerį, kurį vaidina filme į save nepanašus Tomas Henksas. Praėjus keleriems metams po Elvio mirties išaiškėjo, kad pulkininkas Parkeris nuplėšdavo 50 proc. atlikėjo pelno ir pasilikdavo sau. Nors šeima jį padavė į teismą, jam pavyko susitarti ir iki pat mirties lobistas gyveno prabangiai, švaistydamas savo turtus bei lošdamas kazino. Kai kas kaltina, kad pulkininkas buvo kaltas ir dėl Elvio mirties, nes visiškai sugadino atlikėjo sveikatą versdamas jį be proto koncertuoti. Scenarijaus autoriai ne tik pasirinko jį pristatyti kaip vieną iš filmo veikėjų, tačiau ir pavertė jį pasakotoju, kuris pateikia savo įdomų, suktą, iškreiptą požiūrį į tai, kas nutiko Elviui.
Galimas daiktas, kad taip norėta pabrėžti vieną iš temų, kuri dažnai pasitaiko menininkų gyvenime, t. y. artisto ir pasaulio priešprieša. Viena vertus, yra Elvis, kuris atsiduoda muzikai visu kūnu ir siela, švytėte švyti šventąja kūrybos ugnimi ir, kaip jo mama sakė, turi Dievo dovaną, kurią šis apreiškė pasauliui per Elvį, ir kita vertus, yra pulkininkas Parkeris – sukčius, lobistas, gudreiva, verslininkų verslininkas, kuriam akys sužiba velniškomis ugnelėmis pamačius pinigą; kitaip tariant, jis tikras velnio advokatas. Deja, dažnai pasitaiko, kad artistas būna naivus ir tampa lengvu grobiu tokiems verteivoms. Būtent taip nutiko ir Elviui. Pulkininkas Parkeris, pasinaudodamas visa savo sukta išmintimi, sugebėjo prikalbinti atlikėją tarnauti jo įnoriams.
Šiame kontekste naivumas ir svajingumas buvo muzikanto trūkumai. Dar būdamas vaikas jis norėjo tapti superherojumi ir išgelbėti savo tėvus iš skurdo. Atskleidęs savo slapčiausius troškimus netinkamam žmogui Elvis tapo lengvu sukčiaus taikiniu. Tačiau kitame kontekste atlikėjo gebėjimas įsisvajoti, įsivaizduoti ir užvis svarbiau – jo jausmingumas padėjo jam tapti tuo, kuo tapo. O augdamas juodaodžių kvartale, regėdamas jų papročius, kultūrą, jis išgirdo sakralinę juodaodžių muziką, kurios klausydamiesi arba ją atlikdami jie patiria katarsį. Būtent ši vaikystės patirtis lėmė, kad Elvis užaugęs sukūrė savitą stilių, maišydamas baltaodžių rokenrolą ir juodaodžių ritmenbliuzą.
Verta atkreipti ypatingą dėmesį į filme dažnai iškeliamą sakralumo temą. Jau pirmieji kino juostos kadrai prasideda leidžiant sakralinę muziką. Tuo norima pasakyti, kad muzika turi religinę galią – ji pripildo venas gyvybe ir klausytoją arba atlikėją ištinka katarsis. Elvio atveju jo muzika įkvėpta ne tik juodaodžių gospelo, bet dar ir yra persisunkusi seksualine energija, dėl kurios publikoje tarp moterų kildavo masinė psichozė – jos puldavo atlikėjui po kojomis arba mėtydavo jam į sceną savo apatinius. Ne paslaptis, kad Elvis ne tik „nuo dušios“ dainuodavo, tačiau taip pat mokėdavo gerai judėti – paprašytas nedaryti judesių per dainos įrašymą garso studijoje muzikantas atsakė – „jei negaliu judėti, negaliu dainuoti“. Ši sielos ir kūno dermė sukurdavo galingą energiją, kurią atlikėjas ištransliuodavo publikai ir už tai ji jį dievindavo. Elvis klausytojams, o ypač moterims, būdavo tartum uždraustas vaisius, kurio jos ir bijodavo, ir trokšdavo, o filme niekad nenutylanti visą eterio laiką užpildanti muzika ir žiūrovą priverčia pajusti, kokią didelę galią ji turi.
Filme Elvis visad atrodo jaunas, gražus, turi ilgas blakstienas, dažosi akis, pudruojasi veidą, gal milijoną kartų keičia aprangą, o kuo toliau, tuo puošnesnė ji darosi, ir summa summarum yra labai panašus į šiuolaikinį influencerį. Tačiau nors ir atrodo kaip svajonių berniukas, jis nėra tuštutis – pats kuria dainas, yra toks muzikalus, kad vietoje suaranžuoja muziką visam orkestrui, maža to, jaučia pilietinę pareigą. Filmo tikslas – parodyti Elvio karjeros evoliuciją, kuri gerokai priklausė nuo pulkininko Parkerio, tačiau nuo pat jo karjeros pradžios iki mirties 1977 metais, sulaukus vos 42 metų amžiaus, nutiko ne vienas svarbus politinis įvykis – buvo nušautas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis bei JAV prezidentas Džonas Kenedis, keliose pasaulio vietose vyko karai, JAV ilgą laiką galiojo segregacijos įstatymai. Nors Antrasis pasaulinis karas jau buvo praėjęs, laikai vis dar buvo neramūs, o žmonės sutrikę ir pasiklydę. Nors ir trumpai, filme parodomi ir šie momentai bei kokią įtaką jie padarė Elviui, kuris nebuvo abejingas pasaulyje ir JAV vykstantiems neramumams.
Bendrame kontekste filme daug dramos, kuri daugiausiai kuriama per montažą ir muziką, tačiau aktorių vaidyba neprimena apsimetinėjimo. Pagrindinį vaidmenį atliekantis Ostinas Batleris per atranką gerokai pranoko visus savo konkurentus, kurie nebuvo menkos žvaigždutės, nors prieš tai įžymiausias vaidmuo, kurį jam teko vaidinti, buvo Mensonų šeimos narys Kventino Tarantino filme „Vieną kartą Holivude“. Batleris kino juostoje ne tik šoko kaip Elvis, tačiau ir dainavo kai kurias jo dainas iš ankstyvojo karjeros etapo, nors kitos buvo surežisuotos, t. y. Batlerio balsas leistas kartu su Elvio. Kaip teigia pats aktorius, jam teko daug padirbėti su specialistais bandant išgauti Elvio žemą balsą bei pakartoti dialektą. Išmokti šokti kaip Elvis jam padėjo karatė meistras ir choreografas Polis Benetas, kuris taip pat padėjo ir Malekui iš „Bohemijos rapsodijos“ išgauti Merkurio judesius.
– Aš suvokiau, kad šis vyras buvo ikoninė figūra, – kalbėjo Batleris apie savo personažą, – tačiau taip pat jis buvo ir jautrus, pažeidžiamas žmogus su savo privalumais ir trūkumais. Man teko į visa tai įsikūnyti ir aš tai laikau privilegija. Buvau tik Elvio sielos ieškantis detektyvas.
Australų kino režisierius Bazas Lurmanas taip pat režisavo tokius filmus kaip „Mulen Ružas“ (2001), „Didysis Getsbis“ (2013), “Romeo ir Džiulieja“ (1996), “Australija“ (2008). Šios garsios kino juostos nestokoja dramos elementų, o „Elvis“ nėra Lurmano pirmas miuziklas. Lurmanas yra žinomiausias ir daugiausiai sėkmės susilaukęs australų režisierius, kuris yra linkęs dalyvauti visuose filmo kūrimo etapuose – ir rašyme, ir režisavime, ir parenkant muziką, todėl paprastai yra laikomas vienvaldžiu savo filmų autoriumi.
Nepaminėjau, kad Elvis Preslis taip pat buvo ir aktorius, suvaidinęs 33 filmuose, o apkaltintas dėl nepadorumo ant scenos (dėl savo seksualių judesių) buvo pašauktas tarnauti armijoje. Savo karjeroje jis patyrė ir pakilimų, ir nuosmukių, o pulkininkas Tomas Parkeris visada būdavo greta. Kartais jis padėdavo Elviui pakilti, o kartais prisidėdavo prie jo nuosmukių. Dar esant jaunam atlikėjui pradėjo šlubuoti sveikata, tačiau dar vienas geras šio filmo aspektas yra tas, kad jame neakcentuojama Preslio priklausomybė nuo psichotropinių vaistų, nors ir keliami tam tikri su jais susiję klausimai. Elvio karjeros pabaiga toli gražu nebuvo tokia šlovinga kaip jos pradžia, tačiau atlikėjo muzika iki šiol daro įtaką šiuolaikiniams muzikantams. O pats filmas savo dinamika tiesiog prikausto dėmesį ir beveik trys valandos kino salėje skriete praskrieja.