Neseniai recenzuodamas „Ypatinguosius“ priminiau kai kuriuos stabilius režisūros tandemus, davusius kino menui daug šedevrų. Italijoje beveik penkis dešimtmečius puikius filmus kūrė broliai Paolo ir Vittorio Taviani, šiuolaikinis Belgijos kinas jau neįsivaizduojamas be daugelio kino festivalių laureatų brolių Jeano-Pierre‘o ir Luco Dardenne‘ų. O šiuolaikinio JAV kino panorama, akivaizdu, būtų gerokai skurdesnė be išdaigininkų brolių Ethano ir Joelio Coenų.
Ne taip seniai į šią gretą buvo įrašyta kur kas jaunesnė broliukų režisierių pora.
Iš avangardo į „didįjį“ kiną
Joshas ir Benny Safdie gimė aštuntajame dešimtmetyje Niujorke, žydų šeimoje (Joshas – 1984 m. balandžio trečiąją, o Benny – 1986 m. vasario 24 d.). Baigę mokyklą, broliai Bostono universitete, kuriame studijavo komunikacijos mokslus, su bendraminčiais 2001 m. įsteigė mėgėjiško kino studiją „Red Bucket Films“ (patys studentai šią organizaciją pavadino „kino kooperatyvu“). Jaunieji entuziastai filmavo gerai pažįstamas Manheteno ir Kvinsio gatves, apleistus butus ir siaubo filmams tinkamas klaustrofobiškas laiptines, o kai prireikdavo kokių nors personažų, tai patys juos ir suvaidindavo.
Linksmoji kompanija susuko keletą trumpametražių siurrealistinių novelių, 2008-aisiais Joshas debiutavo pilnametražiu filmu „Malonumas būti apvogtam“ (The Pleasure of Being Robbed), kuriame anuometinė režisieriaus draugė Eleonore Hendricks suvaidino ekscentrišką niujorkietę vagilę. Ypatingų privalumų šiame mėgėjiškame „kelio filme“ (Eleonora vogtu automobiliu drauge su atsitiktiniu pakeleiviu lekia iš Niujorko į Bostoną) lyg ir nebuvo, bet filmą pastebėjo prancūzai, kurie pažadėjo kitam brolių filmui patekti į Kanų kino festivalį: pažadas buvo ištesėtas, ir paralelinėje festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ buvo parodyta komedija „Parneški rozmarinų“ („Go Get Some Rosemary“, 2009). O rudenį abu broliukai kartu su šiuo filmu apsilankė Lietuvoje, kur Vilniaus kino teatre „Pasaka“ susitiko su Tarptautinio Kauno kino festivalio žiūrovais.
Po to sekė seriją trumpametražių filmų, su kuriais broliai apsilankė kino festivaliuose Venecijoje („Džonas dingo“/John’s Gone, 2010 m., apie tragiškai pasibaigusią perspektyvaus krepšininko Lenny Cooke’o karjerą), Kopenhagoje („Spūstis“/Straight Hustle, 2011 m., – vienu kadru nufilmuotas 7 min. trukmės etiudas apie sukčių porelė, viliojančią iš praeivių pinigus, Sandanso nepriklausomo kino festivalyje (čia 2012 m. Didysis žiuri prizas atiteko trumpametražiam filmui „Juodasis balionas“/Black Balloon),
2014-aisiais pasirodė antrasis brolių Safdie vaidybinis pilnametražis filmas „Dangus žino kas“ (Heaven Knows What) – istorija apie jauną narkomanę Harlę, gyvenančią Niujorko gatvėje. Patirtis praleista
O 2017-aisiais Kanuose buvo pristatytas filmas „Geras laikas“ (Good Time), kuriame, anot kritikų Roberas Pattinsonas suvaidino vieną stipriausių savo vaidmenų – vaikiną Konį, kuris po nepavykusio banko apiplėšimo stengiasi iš policijos gniaužtų išgelbėti protiškai atsilikusį jaunėlį brolį Niką (jį suvaidino Benny Safdie).
Po pirmojo filmo „Malonumas būti apvogtam“ broliai teigė atsisakę pasiūlymų iš didžiųjų Amerikos kino studijų kurti filmus, kurie gali uždirbti ne mažiau negu 12 milijonų dolerių. Tada broliams atrodė svarbu išlaikyti kūrybinę nepriklausomybę. O praėjus dešimtmečiui pasirodę ant raudonojo Kanų kilimo Benny ir Joshas jau sakė, kad bendradarbiavimas su kino gigantais yra drąsus iššūkis ir galimybė išmokti kurti tikrą kiną. Nauja pozicija buvo pagrista taip: „Prarasti neturime ką. Jeigu mums nepasiseks ir naujasis projektas žlugs, grįšime ten, kur buvome anksčiau“
Martinui Scorsese labai patiko „Geras laikas“, ir jis pasisiūlė būti brolių naujojo kino projekto prodiuseriu. O solidų biudžetą ir technines galimybes parūpino Netflix (tuo metu M. Scorsese ten kūrė savo „Airį“).
Į deimantų vėrinį panašus „juvelyrinis“ trileris
„Neapdorotų deimantų“ (Uncut Gems, 2019) sumanymas broliams gimė prieš gerą dešimtmetį, ir jau tada buvo galvojama apie tai, kad pagrindinį vaidmenį suvaidintų Adamas Sandleris. Tiesą sakant, tada garsaus komiko reputacija buvo nekokia. Jis jau dešimt kartų buvo pripažintas Auksinės avietės [šis prizas nuo 1980-ųjų kasmet skiriamas už blogiausius kino pasiekimus – G.J.] nugalėtoju už dalyvavimą „bukose“ komedijose „O dabar skelbiu jus Čaku ir Lariu“, „Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk!“, „Nebrendylos“ ir pan. Tiesa, režisierius Paulas Thomas Andersonas, pasikvietęs A. Sandlerį pagrindiniam vaidmeniui melodramoje “Apgirtę nuo meilės” (Punch-Drunk Love, 2002), atskleidė visai kitas aktoriaus talento briaunas.
Simboliška, kad „Neapdorotus deimantus“ Netflix parodė Tarptautinės juvelyrų dienos išvakarėse. Mat A. Sandlerio herojus tiesiogiai susijęs su juvelyriška, nors nėra nei deimantų gavėjas, nei jų apdorotojas. Aktoriaus vaidinamas Hovardas Ratneris jau nušlifuotais deimantais prekiauja.
Daugiau nei prieš dešimtmetį režisierius Edwardas Zwickas filme „Kruvinas deimantas“ (Blood Diamond) įtaigiai parodė, kiek kainuoja tie „geriausi merginos draugai“. Filme buvo parodyta tik viena gausiai krauju aplaistytų deimantų kontrabandos iš Siera Leonės istoriją.
„Neapdorotų deimantų“ siužeto centre – didelis uolienos luitas, iškirstas Etiopijos rūdynuose ir nelegaliais keliais pasiekęs Niujorką. Būtent šis, anot specialistų, „dinozauras“, patenka į Hovardo Ratnerio rankas.
Filmas net prasideda gražiais kadrais, kai kamera tiesiog „neria“ į uolienoje įaugusius deimantus, kad galėtume pasigrožėti neįtikėtinu gamtos stebuklu – nuostabiais brangakmenių struktūros raštais ir jų pasakiška spalvine gama. Tačiau po kurio laiko suvokiame, kad šį pirmapradės gamtos stebuklą nepastebimai pakeitė visai kitos „vidinės struktūros“ stebėjimas: pro medikų zondą kompiuteryje matome Hovardo Ratnerio storosios žarnos tyrimo rezultatus…
Netrukus paaiškės, kad Hovardas turi rimtų problemų ne tik su sveikata. Kur kas didesni pavojai su neprognozuojamomis, bet tikrai rimtomis pasekmėmis, vyro tykoja jo profesinėje veikloje. Mat jis yra stipriai prasiskolinęs tiems, kurie nemėgsta „nemokių“ draugų ir bet kuriuo metu gali pas juos pasiusti „gorilomis“ vadinamus smogikus, kurie diplomatiniais sugebėjimais tikrai nepasižymi.
Atrodytų, kad į Hovardo rankas patekusi neapdorota brangakmenių kolekcija turėtų išspręsti visas komplikuotas vyruko problemas. Bet, sprendžiant iš nieko gera nelemiančių pradinių signalų, „Neapdoroti deimantai“ neturėtu būti dar viena holivudinė neįtikėtinos sėkmės istorija.
Filmas dar kartą įrodo, kad Netflix‘o pirmųjų vaidybinių filmų sėkmė nėra tik vienkartinis puikaus marketingo rezultatas. Mūsų akyse ši internetinė platforma vis labiau įsitvirtina kaip dabartinio (ir, ko gera, artimiausios ateities) pasaulinio kino flagmanas.
„Neapdorotų deimantų“ privalumų labai daug. Tai ir naujomis savo talento briaunomis maloniai stebinantis Adamas Sandleris, ir puikus (galima net sakyti, juvelyrinis) scenarijus, kuriame bet kokiai svarbiai detalei lemta dar ne kartą išnirti kitokiame kontekste. Stebina ir dialogų polifoniškumas, muzikos kontrapunktai (atpažinau tik “Tangerine Dream“ ir Vangeliso kompozicijos, bet tai tik nedidelė muzikinio takelio dalis), meistriškai pinama intriga, mezgant į vieną grandinėlę ir etiopus šachtininkus, ir banditus, ir populiarias TV programas, ir naudingas pažintis, ir krepšinį, ir net originalią teoriją apie… Etiopijos žydus.
Visi filmo elementai vienodai svarbūs, kaip bet kokia detalė nuostabaus grožio deimantų vėrinyje.
Filmas gimdo begalę minčių ir asociacijų. O viena filmo frazė verta papildyti garsiausių kino posakių galeriją: „Kai tu laimėjai, visa kita – nesvarbu“.