Pertraukoje tarp pirmosios ir antrosios „Atgal į ateitį“ dalių lietuvių kilmės režisierius Robertas Zemeckis susuko nuostabią komediją „Kas pakišo triušį Rodžerį?“(Who Framed Roger Rabbit, 1988), kurioje šauniai sujungė vaidybinį kiną ir animaciją.
Ankstesni vaidybinio kino ir animacijos deriniai
Panašių eksperimentų būta ir anksčiau. Dar 1945 m. studijoje Disney buvo sukurta muzikinė komedija „Pakelti inkarus!“ (Anchors Aweigh, rež. George Sidney), kurioje jūreivį Džo Bredį vaidinęs aktorius Gene‘as Kelly vienoje scenoje šoka su neįtikėtinu partneriu… animaciniu peliuku.
Kiek anksčiau kitoje JAV muzikinėje komedijoje „Trys kavalieriai“ (The Three Caballeros, 1944, rež. Normanas Fergusonas) aktorė Aurora Miranda ne tik pašoka su animaciniu Ančiuku Donaldu, bet ir gavusi iš šio „kavalieriaus“ puokštę gėlių, jį pabučiuoja.
Dar daugiau vaidybinio kino ir animacijos matome filme „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964, rež. Robertas Stevensonas).
Tačiau Robertas Zemeckis nuėjo šiuo keliu taip toli, kad jo komedija „Kas pakišo triušį Rodžerį?“ tapo tikru stebuklu. Daugiau nei dešimt metų (iki pat 2000-ųjų) filmas puikavosi pelningiausių visų laikų kino kūrinių šimtuke.
Čia į neįtikėtinų įvykių verpetą įsukami privatus detektyvas Edis Valiantas (Bobas Hoskinsas) ir jo labai keistas porininkas – animacinis triušis Rodžeris.
„Juodojo“ kriminalinio romano struktūra
Siužeto schemoje akivaizdžiai matome amerikietiškojo „juodojo“ kriminalinio romano struktūrą. Ir šio literatūrinio žanro pradininkų (Dashiello Hammeto, Raymondo Chandlerio) bei jų pasekėjų romanai įprastai prasidėdavo tuo, kad privatus seklys (Semas Speidas „Maltos sakale“, Filipas Marlou Chandlerio knygose ir kiti) gauna užduotį (dažniausiai iš moters, kuri, kaip paskui paaiškėja, pati yra intrigantė, mokanti įtraukti dar nieko neįtariančius detektyvus į pavojingas pinkles) ką nors pasekti. Pradžioje tokia užduotis pasirodo esanti visai nesudėtinga, tačiau kuo toliau tuo labiau situacija komplikuojasi.
„Kas pakišo triušį Rodžerį?“ prasideda panašia įžanga. Detektyvas Valiantas (jo pavardė reiškia „Narsusis“) priima animacinių filmų kino studijos Maroon Cartoons vadovo pasiūlymą pasekti animacinio triušio Rodžerio žmonelę Džesiką, mat jos vyras pastaruoju metu praradęs reikiamą profesinę formą ir aiškiai jaučiasi sutrikęs.
Pasirodo, kad Rodžerio nerimauta visai ne be pagrindo – jo seksualioji žmonelė slapta susitikinėja su kitu kino magnatu Marvinu Akme (jį suvaidino populiarus JAV televizijos komikas Stubby Kaye).
Netrukus Akmę kažkas nužudo, o pagrindinis įtariamasis triušis Rodžeris kažkur pradingsta. Taigi Valiantui tenka ir toliau vykdyti savo misiją: šįkart reikia įrodyti, kad pavyduolis Rodžeris žmonos meilužio tikrai nežudė.
Vaidybinis ar animacinis?
Filme taip šauniai animacija sujungta su vaidybiniu kinu, kad net darosi sunku apibrėžti, koks tai filmas – vaidybinis su animaciniais personažais, ar animacinis su gyvais veikėjais.
Robertas Zemeckis sakė, kad „Rodžeris atrodo taip, tarsi būtų nupieštas Disney‘aus animatorių, o elgiasi taip, tarsi jo tėvas būtų Texas Avery“ [Frederickas Beanas “Texas” Avery buvo vienas Disney‘aus konkurentų, animavęs beprotiškus personažus studijų Warner Bros. bei Metro-Goldwyn-Mayer filmams – G.J.].
Pats triušis Rodžeris ir kiti animaciniai filmo personažai vadinami „tunsais“ (nuo angliško Cartoons, reiškiančio animaciją). Šie personažai gyvena savo mieste Toontaune, savotiškame Los Andželo gete, ir niekas jiems negali sutrukdyti valkiotis po tikrą Angelų miestą.
Žodį „getas“ pavartojau ne atsitiktinai. Nors „Kas pakišo triušį Rodžerį?“ yra tik pramoginė veiksmo komedija, o ne kokia nors rimta istorinė drama, bet filmo autoriai tiems žiūrovams, kurie į viską įpratę žvelgti plačiau ir giliau, pasufleruoja keletą aktualių asociacijų. Visų pirma – tai veiksmo laikas, kurį realybėje ženklino JAV klestėjusi rasinė neapykanta juodaodžiams, o ir žydų Holokaustas dar netapo tolima praeitimi. Apie tai, beje, kalbėjo ir režisierius, ir filmo prodiuseris Stevenas Spielbergas.
Dar viena komedijos „Kas pakišo triušį Rodžerį?“ istorinė asociacija taip pat labai konkreti: filmo autoriai pasirūpino savo iš piršto išlaužtą siužetą susieti su tikru pokario Amerikos įvykiu, žinomu kaip garsus „Didysis JAV tramvajų skandalas“ (kai šeštojo dešimtmečio viduryje General Motors su verslo partneriais per trumpą laiką tramvajus pakeitė autobusais).
Žiūrėdami greitai tarsi kaleidoskope besikeičiančius vaizdus (režisierius norėjo, kad jų filmo ritmas būtų toks pat greitas, kaip klasikinėse „Tomo ir Džerio“ serijose) mes dažnai nesusimąstome, kokių titaniškų pastangų dėka pasiektas toks stulbinantis rezultatas.
Naujos vaizdo technologijos
Už kadro lieka fantastiškos techninių darbuotojų pastangos: animacinius personažus piešė ir į vaidybines scenas integravo net 326 animatoriai, o visa kūrybinę grupę sudarė 750 skirtingų profesijų atstovai, kuriems vadovavo patyręs animacinių efektų specialistas Richardas Williamsas. Nors jis titruose neįvardintas kaip animacijos režisierius, būtent Richardas Williamsas buvo atsakingas už tobulą vaidybinių bei animacinių kadrų dermę.
Svarbiausia problema buvo ta, kad vaidybiniai (realūs) kadrai filmuojami trimatėje erdvėje, o piešti personažai – dvimačiai (paprasčiau kalbant – plokšti). Todėl spręsti šią problemą buvo pakviesti specialių efektų kūrėjai iš George‘o Lucaso kompanijos ILM (Industrial Light & Magic).
Šią filmo kūrimo specifiką Robertas Zemeckis komentavo taip: „Kad pasiektume reikiamą trimačio vaizdo efektą, galėjome pasinaudoti technologiniais pasiekimais, įsisavintais kuriant „Žvaigždžių karus“ ir „filmus apie Indianą Džounsą. Mums gi labiau rūpėjo ne virtuoziški triukai, o noras, kad žiūrovai tikrų žmonių ir tunsų bendravimą suvoktų kaip realybę. To nebūtume pasiekę, jei ne fantastiška Bobo Hoskinso vaidyba“.
Pačiam Bobui Hoskinsui tai irgi buvo nepaprastas iššūkis. Jis pasakojo: „Šis vaidmuo man buvo išskirtinis. Kiekvienas, net mažiausias mano judesys, turėjo būti preciziškai suplanuotas. Bet sunkiausia buvo kiekvieną akimirką įsivaizduoti mano nematomus partnerius. Šiaip jau pagrindinė aktoriaus užduotis filmavimo aikštelėje – maksimaliai savimi užpildyti reikiamą erdvę. Čia gi negalėjau to daryti: visą laiką reikėjo galvoti, kaip palikti erdvės Triušiui Rodžeriui… Ne taip jau paprasta būti maksimaliai susikoncentravusiam, kai aplink tave filmavimo aikštelėje sukiojasi trys dešimtys techninių specialistų. Viskas baigėsi tuo, kad prasidėjo haliucinacijos: kur bepažvelgčiau, visur aiškiai mačiau tunsus“.
Visokiausių tunsų filme tikrai daug. Ypač išradingai jie panaudoti baro scenoje, kuri, mano galva, yra tikra šio filmo technologijų ir efektų kvintesencija: įėjimą į barą saugo galiūnas begemotas, pritemdytoje baro salėje prie mažų staliukų sėdi realūs žmonės, o aplink juos ir scenoje sukiojasi animaciniai personažai: klientus aptarnauja animaciniai pingvinai, scenoje prie fortepijono muziką groja du antinai, iš už kulisų efektingai pasirodo Džesika, kuri dainuodama „Why Don’t You Do Right“ mėgdžioja klasikinio kino divos Marlene Dietrich manieras,
Filmas laimėjo tris „techninius“ Oskarus: už geriausią montažą ir geriausius vaizdo bei garso efektus.
Kinomanai Roberto Zemeckio filme aptiks nemažai kino klasikos citatų, ypač vadinamojo „juodojo kriminalinio kino“ (film noir) šedevrų – nuo Johno Hustono „Maltos sakalo“ (The Maltese Falcon, 1941) iki Romano Polanskio „Kinų kvartalo“ (Chinatown, 1974).
O viena filmo replika tikrai verta papildyti klasikinio kino auksinių frazių žinyną. Vienoje scenoje Džesika saldžiu balsu sako Bobo Hoskinso suvaidintam Valiantui: „Iš tikrųjų aš nesu tokia jau bloga. Tiesiog tokią mane nupiešė“.