Paprastai pokalbiai apie Quentino Tarantino fenomeną pradedami nuo jo „Bulvarinio skaitalo“ (1994 m.), pelniusio Oskarą už originalų scenarijų, pagrindinį Kanų kino festivalio prizą ir kultinio filmo reputaciją.

Anksčiau mažai kas žinojo šio režisieriaus pavardę, o dabar visi kaip įmanydami puolė liaupsinti jaunąjį genijų ir epitetų negailėjo. Aktorius Dennis Hopperis jį pavadino „modernių laikų Marku Twainu“, Owenas Gleibermanas (žurnale „Entertainment Weekly“) Quentiną pavadino garsiausiu JAV kino scenaristu nuo Prestono Sturgeso laikų, o įtakingo britų laikraščio „The Sunday Independent“ kino apžvalgininkas Jonas Ronsonas parašė: „Nuo „Piliečio Keino“ [debiutinis Orsono Welleso filmas, 1941 – G.J.] laikų joks kitas žmogus nebuvo atsiradęs iš nebūties, kad suteiktų kinematografui savo vardą“.

Dažniausiai pamirštama, kad kriminalines kino „kaladėlių“ dėliones režisierius pradėjo dviem metais anksčiau, kai susuko Sandenso nepriklausomo kino festivalio atradimu tapusį savo pirmąjį filmą „Pasiutę šunys“ (Reservoir Dogs, 1992 m.)

Pasiutusiais šunimis“ savo debiutiniame filme Q. Tarantino pavadino gaują gangsterių, kurie po nepavykusio juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo ilgai aiškinasi tarpusavio santykius ir tik finale sužino, kad jų tarpe būta provokatoriaus. Veiksmas minimalus, tačiau psichologinė įtampa subalansuota puikiai.

Veiksmas prasideda nedidelėje Los Andželo kavinėje, kurioje paprastai šnekučiuojasi 8 vyrai. Po šio jų pokalbio, kuris atrodo neturi jokios reikšmės filmo eigai, seka scena, kurioje ponas Aelsininis kraujuodamas ant galinės automobilio sėdynės yra gabenamas pono Balto. Žiūrovas yra įmetamas į veiksmą be jokio paaiškinimo – toks nelinijinis filmavimo būdas vėliau tapo Tarantino skiriamuoju ženklu.

Filmo eigoje sužinoma, kad mafijos bosas Džo Kabotas su savo sūnumi Edžiu Kabotu organizuoja vagystę iš juvelyrinės parduotuvės, į kurią turi būti pristatyti paruošti pardavimui deimantai. Šiam tikslui jie sukviečia šešis, vienas kitam nepažįstamus nusikaltėlius, ir dėl saugumo, jei kuris nors būtų sugautas policijos, jiems suteikia slapyvardžius – ponas Baltas, ponas Apesininis, ponas Rudas, ponas Mėlynas, ponas Šviesiaplaukis ir ponas Rožinis.

Po nepasisekusios vagystės, kuri turėjo būti labai lengva, ponas Apelsininis ir ponas Baltas grįžta į suplanuotą susitikimo vietą. Neilgai trukus pasirodo ponas Rožinis, kuris teigia, kad juos kažkas išdavė, nes policija jų jau laukė nusikaltimo vietoje. Tai pagrindinis filmo klausimas – kas juos išdavė?

Filme taip pat yra pateikiama keturių iš nusikaltėlių praeitis, taip žiūrovui leidžiama plačiau susipažinti su jų asmenybėmis. Ponas Šviesiaplaukis turbūt labiausiai išsiskiriantis iš jų. Jis – visiškas psichopatas, kuris be jokios priežasties apiplėšimo metu pradeda šaudyti į įkaitus. Mažą to, bėgdamas iš nusikaltimo vietos jis pagrobia policininką, kurį vėliau kankina norėdamas gauti informacijos apie išdaviką.

Jau vėliau išgarsėjęs Q. Tarantino prisipažino idėją kada nors sukurti „Pasiutusius šunis“ turėjęs seniai, dar tada, kai būsimasis režisierius dirbo vaizdajuosčių parduotuvėje „Video archyvas“ prestižiniame Manheteno rajone. Visą laisvalaikį jaunuolis leido žiūrėdamas ir klasikinius, ir šiuolaikinius filmus.

Netrukus jis ėmė neblogai gaudytis filmų gausoje ir atskirti režisierius pagal jų kūrybinį braižą. „Aš atrinkinėjau filmus, kuriuos mes įsigydavome, ir man labai patiko dėlioti juos į lentynas pagal sekcijas, tarsi būčiau mintyse dėliojęs kino festivalio programą. Kiekvieną savaitę aš eksponuodavau ką nors ypatingą – Samo Fullerio filmų savaię, Davido Carradine‘o filmų kolekciją, Nicholaso Ray‘aus programą, „apsiausto ir špagos“ filmus, kiną apie baikerius ar kažką panašaus. O kartą aš išrinkau seriją filmų apie apiplėšimus – „Rififi“, „Topkapi“, „Asfalto džiunglės“, „Tomo Krauno afera“ (1). Tada pagalvojau: „Štai kur puikus kino žanras“.

Pasiutusių šunų“ scenarijų Q. Tarantino parašė greitai (per tris savaites), bet reikalai pajudėjo tik po to, kai scenarijų perskaitė aktorius Harvey Keitelis ir pasiūlė savo paslaugas. Populiaraus aktoriaus pavardė padėjo gauti milijoną dolerių, ir toks biudžetas debiutantui pasirodė kaip tikras stebuklas.

Jei „Bulvarinis skaitalas“ padarė tikrą perversmą kriminaliniame kine ir net sujaukė nuoseklaus pasakojimo principus, tai „Pasiutę šunys“ yra greičiau amerikiečių kriminalinio kino „film noir“ tradicijų parafrazės. Yra šiame filme ir keista stilistinė samplaika, kai itin žiaurūs epizodai (šokiruojantis epizodas su įkalintu policininku sandėlyje) kaitaliojami su sentimentaliomis scenomis, žadinančiomis užuojautą nevykėliams plėšikams, kurie tikrai nėra kriminaliniam garbės kodeksui ištikimi riteriai, bet pavaizduoti „žmogiškai, pernelyg žmogiškai“.

Dauguma kriminalinių filmų apie apiplėšimus įprastai daug dėmesio skiria pačios operacijos detalėms, kai būtinai kokių nors atsitiktinių smulkmenų virtinė niekais paverčia idealų nusikaltimo planą. Bet ir šį kanoną Q. Tarantino išverčia tarsi seną pirštinę. Idealaus apiplėšimo plano svarstymą su visais kriminalinės aferos dalyviais (įkvėpėjais ir vykdytojais) režisierius paverčia juokingu „turgumi“ dėl to, kam koks skirtas vaidmuo ir kaip (dėl konspiracijos) kiekvienas turi pasivadinti.

Pačiam juvelyrinės parduotuvės apiplėšimui skirti vos keli netiesioginiai trumpi epizodai, iš kurių net ne visai aišku, kas gi ir kodėl sutrukdė paimti gerą grobį. Vėliau pradeda aiškėti, kad nusikaltėlių tarpe buvo vienas išdavikas. Tradicinė Agathos Christie „Dešimties indėniukų“ verta situacija. Kas yra tas infiltruotas „vidinis priešas“ ilgai bus nežinoma nei žiūrovams, nei patiems gangsteriams. Nors detalėms itin atidiems žiūrovams Q. Tarantino vis kažkokias smulkmenas pasufleruoja.

Pati svarbiausia filme – trečioji dalis (po ilgos pasiruošimo ekspozicijos ir žaibiškai trumpo apiplėšimo), iki paties finalo besirutuliuojanti apleistame sandėlyje, kuriame po gėdingai sužlugusios operacijos susirinks visi išlikę jos dalyviai: vienas jų (ponas Apelsininis, jį suvaidino Timas Rothas) – stipriai kraujuojantis, nes yra sužeistas į pilvą.

Juosta išsiskiria tuo, kad joje labai mažai moterų ir nei vienos veikėjos su žodžiais. Originalus Tarantino planuotas biudžetas buvo 30 tūkstančių dolerių, tačiau po to, kaip prie filmo prisijungė aktorius Harvis Keitelas, vaidinęs poną Baltą, jis išaugo iki 1.5 milijonų dolerių.. Toks pasikeitimas yra milžiniškas, tačiau filmo biudžetui tokie pinigai yra labai riboti. Dėl šios priežasties filmas apie deimantų vagystę neturi scenos, kurioje būtų parodytas pats apiplėšimas.

Nepaisant mažo biudžeto, tai nepaprastai talentingai parašyta istorija, kurioje neatskleistas detales žiūrovas gali susikurti pats. Tai suteikia filmui naują dimensiją, kuri įtraukią žiūrovą į filmo eigą. Filme naudojamas nuotaikingas garso takelis, kuris daugiausiai susideda iš dainų išleistų praėjusio amžiaus septintąjame dešimtmetyje. Daina „Stuck in the middle with you“ atliekama grupės „Stealers Wheel“ suteikia keisto žavesio scenai, kurioje ponas Šviesiaplaukis kankina policininką.

Nors tradiciškai visada teigiama, kad stipriausias Q. Tarantino visų filmų komponentas yra stipriai „sukaltas“ scenarijus ir sąmoju žaižaruojantys dialogai, jau „Pasiutusiuose šunyse“ išryškėjo dar vienas šio režisieriaus filmų privalumas –puikiai suderintas aktorių kolektyvas. „Manau, kad man pavyko suburti tobulą komandą, – sakė režisierius. – Man atrodo, kad tai yra tas atvejis, kai kitų aktorių įsivaizduoti tiesiog neįmanoma“.

Su tokiu teiginiu tikrai nepasiginčysi. Kas kita – pats filmo siužetas. Jam kritikai turi nemažai priekaištų. Dažniausiai už tai, kad Q. Tarantino daug situacijų “pasiskolino” iš kino klasikos.

Nesunku įrodyti, kad Q. Tarantino savo „Pasiutusiems šunims“ daug ką pasiskolino iš kolegos Ringo Lamo 1987 metų Honkonge sukurto kriminalinio trilerio „Liepsnojantis miestas“ (City on Fire) ir nukopijavo iš jo daug epizodų. Tai įrodė vienas Niujorko kino mokyklos studentas Mike White‘as, sugretinęs kai kurias abiejų filmų scenas ir pavadinęs savo trumpametražį tyrimą “Kas tavo manymu, yra kvailiai?“ (Who Do You Think You’re Fooling?).

Klausimas, žinoma, adresuotas Quentinui.

Rififi“ (režisieriaus Jules Dassino filmas, 1955);

Topkapi“ (dar vienas režisieriaus Jules Dassino filmas, 1964);

Asfalto džiunglės“ (The Asphalt Jungle, 1950, rež. Johnas Hustonas);

Tomo Krauno afera“ (The Thomas Crown Affair, 1968, rež. Normanas Jewisonas);

Gediminas Jankauskas, Žygimantas Mikulėnas

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto