Apie „Scary Stories to Tell in the Dark“ viešojoje erdvėje galima pastebėti daug ir įvairių įžvalgų: vieni giria aktorių vaidybą ir nepakartojamai kruopščiai pastatytą juostą, kiti teigia, jog filmo autoriai patys nesupranta, ką nori išgąsdinti.

2019 metais rugpjūčio 7 dieną „Lionsgate“ išleistas siaubo filmas „Scary Stories to Tell in the Dark“ (liet. „Baisios istorijos, pasakojamos tamsoje“) – režisieriaus Andre Ovredalas šedevras, sukurtas pagal Alvino Schwartzo to paties pavadinimo visame pasaulyje pamėgtą knygų seriją vaikams. Filmo prodiuseris – meksikiečių kino kūrėjas, režisierius Guillermo del Toro, pristatęs tokius gerai visame pasaulyje žinomus filmus, kaip „Pano labirintas“ (2006) ir „Vandens forma“ (2017) ir pelnęs „Oskarą“ už geriausio režisierio vardą. 2013 metais „CBS Films“ įgijo teises į jau minėtųjų knygų seriją iš „1212 Entertainment“, siekdami sukurti knygų pasakojamą istoriją kaip vaidybinį filmą. Iki 2016 metų buvo skelbiama, kad būtent del Toro plėtos ir vadovaus „CBS Films“ projektui, tačiau vėliau Ovredalui teko perimti filmo vadovo ir pagrindinio režisieriaus vairą. Juosta buvo filmuojama Kanadoje, Sent Tomo bei Ontarijo miestuose. Juostoje devintajame dešimtmetyje buvusi populiari Schwartzo baisių apysakų antologija, paremta tautosaka ir mitais persikelia į ekranizaciją, kur ištikimai sukuriamos maždaug dešimties populiariausių Schwartzo istorijų akimirkos, jas „supinant“ į šiurpių pranašysčių rinkinį.

Siužetas

Juostoje, atspindinčioje 1968 metus, apstu visų kultūrinių rūpesčių ir socialinių tos epochos problemų: rasizmo ir baltųjų rasės viršenybės, ginčų dėl Vietnamo karo ir politikos. Šie tikrojo gyvenimo siaubai užklumpa mažą Pensilvanijos valstijoje esantį miestelį Mill Valley, kur grupė paauglių atranda seną knygą, kurioje rašomi baisūs likimai miesto gyventojams.

1968 m. Helovino šventėje mažame Mill Valley miestelyje, Pensilvanijoje, trys draugai paaugliai, Stella, Auggie ir Chuck, iškrečia išdaigą vaikinui, vardu Tommy Milner. Kai Tommy ir jo gauja panoro keršto, trijulė pabėga į įvažiuojamąjį kino teatrą, kur jaunas vaikinas Ramonas, juos slepia savo automobilyje. Trijulė pakviečia Ramoną apžiūrėti vietinį „vaiduoklių namą“, kuris kadaise priklausė turtingajai Bellows šeimai, padėjusiai rasti Millo slėnį. Viduje jie randa siaubo istorijų knygą, kurią parašė Sarah Bellows, jaunoji Bellows duktė, kuri buvo apkaltinta raganavimu ir tariamai nusižudė, kai miesto vaikai paslaptingai pradėjo mirti. Kai vienas iš paauglių pavagia knygą, ji pradeda magiškai rašyti šiurpiai baisių pasakų seriją (po vieną mirties istoriją kiekvienam grupės nariui)…

Šioje vietoje, skirtingose kiekvieno grupės nario istorijose, kino žiūrovai yra perkeliami į minėtąją Alvino Schwartzo knygų seriją ir jos šiurpiuosius pasakojimus.

Garso takelis

Filme skamba originali kompozitorių Marco Beltramo ir Annos Drubich partitūra. Be originalios muzikos, filme skamba ir 60-ojo dešimtmečio dainos, pavyzdžiui, Donovano „Raganos sezonas“, grojantis filmo pradžioje.

Juostoje galima išgirsti ir šių laikų populiarių atlikėjų kūrinių – muzikantės Lanos Del Rey perdainuotas „Raganos sezono“ garso takelis girdimas baigiamajame filmo kadre ir buvo pristatytas filmo anonse. Kalbėdamas apie savo pasirinkimą, jog būtent Del Rey dainos versija skambėtų filmo pabaigoje, del Toro pareiškė: „Aš kurį laiką žavėjausi Lanos muzika ir jaučiau, kad jos balsas turi skambėti „Raganos sezone“- kad ji galėtų panaudoti savo alchemišką manierą transformuojant dainą. Ji yra puiki menininkė ir buvo nuostabi mūsų partnerė šiame nuotykyje. Man buvo garbė ją sutikti“. Mirko Parlevlietas iš „Vital Thrills“ gyrė Lanos Del Rey atliekamą dainos versiją ir senovinę filmo estetiką.Del Rey pavyko užfiksuoti dygliuotą, makabrišką jausmą iš populiarių Alvino Schwartzo istorijų, kuriomis buvo sukurtas filmas.

Vaidyba ir tobulas iliustracijų atkartojimas

„Scary Stories to Tell in the Dark“ susilaukė nemažai teigiamų atsiliepimų dėl puikios aktorių vaidybos. Pabrėžiama, jog nors daugumą aktorių, iš tiesų, jauno amžiaus – jų vaidybiniai gebėjimai tobulai tinkantys filmo juostai. Kiekvieno vaidinančio personažo istorija yra įtikinamą ir kelianti įtampą, kas leidžia 1h 48min trunkančiai juostai neprailgti ir nuolatos stebinti žiūrovą. „Filmas neatsibosta, nuolatos kažkas vyksta, todėl yra sukeliama įtampa, kuri priverčia kūnu pereiti šiurpuliukams“, – savo recenzijoje „Youtube“ kanale apie „Scary Stories to Tell in the Dark“ savo išvalgomis dalinasi kino režisierius ir buvęs kino kritikas Chrisas Stuckmannas. Be to, Chrisas taip pat pabrėžia, jog filmas puikiai atkartoja dar vaikystėje skaitytų knygų iliustracijas.

Šiek tiek kritikos

Kaip ir dauguma filmų, ši kino juosta taip pat sulaukė ir kritikų „strėlių“. „Kaltinkite didelius lūkesčius, tačiau ši adaptacija jaučiasi kiek blanki ir neaiški. Anonsai niekada neturėtų būti geresni už tikrąjį filmą. Šiuo atveju jie buvo…“, – teigia ispanų tautybės kino kritikas Federico Furzanas. Pastarį papildo ir filmų bei televizijos apžvalgininkė Tessa Smith teigdama, jog nors siužetas ir yra įdomus, istorijos šiurpios ir ji pati mėgavosi kiekviena filmo minute, tačiau dažna tiesa, jog „knygos buvo geresnės nei filmas“.

Tačiau nepaisant kandžios kritikos, kaip ir bestselerių knygų serija, taip ir „Baisios istorijos, pasakojamos tamsoje “ atveria šiurpą keliančius siaubo vartus tokio žanro entuziastams.

 

Video rekomendacijos: