Esu labai didelis animacinių serialų, kurie skirti suaugusiems žiūrovams, gerbėjas, todėl reguliariai žiūriu „Šeimos bičą“ (angl. „Family Guy“), „Pietų parką“ (angl. „South Park“), „Amerikietišką tėtį“ (angl. „American Dad“), „Bobo burgerius“ (angl. „Bob‘s Burgers“) bei tuos pačius jau seniai nusivažiavusius „Simpsonus“ (angl. „Simpsons“). Tačiau iki šiol nebuvau žiūrėjęs vieno iš populiariausių pastarojo dešimtmečio serialo „Rikas ir Mortis“ (angl. „Rick and Morty“), kuris nuo 2013 metų yra pasiekiamas „NETFLIX“ platformoje. Ir dabar, prasidėjus antrajam karantinui, ši klaida pagaliau buvo ištaisyta.
Serialo istorija sukasi aplink genialų, bet visiškai šlykštų savanaudį mokslininką degeneratą Riką, kuris iš neturėjimo ką veikti į savo nutrūktgalviškus nuotykius pasiima bailų anūką Mortį. Aišku, prieš pastarojo valią. Tačiau su laiku vaikinukas pripranta prie savo ekscentriško senelio, su kuriuo jis patyria tai, apie ką gali svajoti bet kuris jo amžiaus vaikas.
Vos tik įpusėjus pirmajai „Riko ir Morčio“ serijai supratau, kodėl šis serialas yra toks populiarus tarp žiūrovų ir kodėl daug kur galima pamatyti atributiką, susijusią su šio projekto herojais – pradedant drabužiais, žaislais ir užbaigiant puodeliais ir stalo žaidimais. Kadangi serialas tiesiog veža dėl savo įdomiai pristatytos idėjos ir tuo pačiu sugeba prikaustyti dėmesį dialogais, charizmatiškais personažais ir tam tikromis gilesnėmis mintimis apie gyvenimo paradoksą. Ir nors pats siužeto pateikimas nėra labai šviežias, nes kažkada mes turėjome panašiai atrodantį serialą „Ponas Pibodis ir Šermanas“ (angl. „Mr. Peabody & Sherman“), kuris buvo įterptas į kultinę 1959 metais prasidėjusią animacinę seriją „Rokio ir Bulvinklio bei jų draugų nuotykiai“ (angl. „The Adventures of Rocky and Bullwinkle and Friends“), bet tai visiškai netrukdo, nes kūrėjai pasistengė ties pačiu scenarijumi.
Kas labiausiai man patiko šiame seriale, tai milžiniškas kino ir televizijos žinių bagažas, kurį serialo kūrėjai genialiai įterpė į šio pasakojimo serijas. O kalbu aš apie visokiausias su populiariąja kultūra susijusias užuominas. Tad norint suprasti visus seriale rodomus juokelius, reikia būti labai išprususiam tiek kine, tiek televizijoje. Jau nekalbu apie literatūrą, muziką bei meną. Ir nors serialas sukelia išties labai gerą nuotaiką bei priverčia kvatoti iš absurdiškų situacijų nepagaunant užuominų, visgi pajusti maksimalų šio serialo poveikį galima tik tada, kai suvoki, apie ką bent jau eina kalba.
Susitapatinti su personažais irgi nesunku. Be to, jie pristatyti iš stereotipinės, bet itin žmogiškos perspektyvos, todėl visos problemos, su kuriomis jie susiduria, puikiai atvaizduoja tam tikras žmonių grupes. Tad bruožai, kuriais serialo kūrėjai papuošė herojus, yra tokie „prižeminti“ ir primenantys arba mus pačius, arba mus supančius žmones. Būtent tas ir leidžia iš įdomios pozicijos pažvelgti į veikėjus ir susipažinti su jų vidiniais demonais.
Animacijos piešimas iš pradžių man pasirodė toks keistas, lyg būčiau suvalgęs kelis haliucinogeninius grybukus, bet po kelių serijų pripratau prie tokio stiliaus, kurio detalumas netgi pradėjo man kelti nuostabą dėl kūrėjų fantazijos. Vaizdo montažas ir muzika irgi nepaveda, tad vienas malonumas yra stebėti su įtampa Riko ir Morčio nuotykius, kurie dažnai baigiasi nenuspėjama linkme.
Serialo treileris:
Įgarsinimas irgi nerealus. Didžiuliai komplimentai Justinui Roilandui ir Chrisui Parnellui, kurie suteikė pagrindiniam personažų duetui tiek daug charizmos ir individualumo savo išskirtinių balsų pagalba. Tačiau ir be jų, visi kiti personažai seriale irgi yra įgarsinti fantastiškai.
Tad apibendrinant šį trumpą mano atsiliepimą apie vieną kiečiausių XXI amžiaus serialų, galiu tik pasakyti, jog jeigu dar jo nežiūrėjote būtinai ištaisykite tą klaidą, kaip ją ištaisiau aš, nes tai yra vienas iš tų „MUST SEE“ projektų, kuriam nereikia gailėti laiko.