Šį rudenį „NETFLIX“ tiesiog stebina savo išskirtiniais ir originaliais projektais, kurie atkeliauja ne vien iš JAV, bet ir kitų pasaulio šalių, dėl to išties yra džiugu, nes atsiranda puiki proga įvertinti skirtingų tautų kino ir televizijos virtuvę. Tačiau, aišku, kaip ten bebūtų, visgi didžiausias dėmesys atitenka amerikiečių kūrybai, kuri kartais šlubuoja, o kartais pranoksta visus lūkesčius.
Ir vienu iš tokių pranokusių visus įmanomus lūkesčius projektų tampa iš septynių serijų susidedantis miniserialas „Valdovės gambitas“ (angl. „The Queen‘s Gambit“), kurio pamatu tapo 1983 metais pasirodęs Walterio Teviso feministinio pobūdžio romanas.
Serialo istorija sukasi aplink vaikystėje tėvų netekusią Betę Harmon, kuriai buvo lemta atsidurti vaikų namuose. Būtent ten ji atranda aistrą šachmatams, kurie tampa neatsiejamu jos gyvenimo palydovu, taip pat būsimos šlovės priežastimi. Betė su kiekviena nauja partija ir nauja pergale prieš labai stiprius priešininkus suvokia, jog ji yra neįveikiama. Tačiau, ar jos genialumas netaps jos pačios priešu, kuris neleis jai susikurti tokio gyvenimo, apie kurį ji svajoja? Štai kur iškyla didžiausias klausimas svarbiausioje jos gyvenimo dvikovoje – dvikovoje su savo prigimtimi.
Taip, aš labai drąsiai vadinu šį nuostabų pasakojimą ŠEDEVRU, nes jis toks ir yra dėl dviejų labai paprastų priežasčių – scenarijaus ir itin stiprios dramaturgijos, kuri gaubia kiekvieną iš septynių serijų nuo pradžios iki pat paskutinės scenos. Tad bendrai visi epizodai pavirsta į vieną didžiulę šachmatų partiją, kurią mums, žiūrovams, tenka sužaisti ir galiausiai patirti neregėto masto katarsį. Tačiau, kad jį patirtume, reikia į šoną padėti visus pašalinius daiktus ir visiškai pasinerti į šio pasakojimo vingrybes. Tai ne pramoginis projektas, todėl net vienas praleistas žodis ar scena gali sugadinti bendrą įspūdį.
Kiekvienas epizodas – tai naujas žingsnis arba tiesiog ėjimas, todėl jie net pavadinti šachmatų terminais. Kas nesidomi šiuo žaidimu, tai ne bėda, nes visi atsakymai bus duoti peržiūros metu – į tai, kaip vienoje ar kitoje situacijoje veikia varžovai ir kaip atrodo bendras žaidimo principas. Be to, įdomiai atrodo ir pačios varžybos, kuriose tenka susidurti labai stipriems priešininkams. Aš, kaip žmogus, kuris moka žaisti šį žaidimą ir kažkada mokyklos laikais lankęs tiek šachmatų pamokas, tiek dalyvavęs vietinės reikšmės varžybose, gavau įtampos kupiną reginį, nes žiūrėti į tai, kaip du žmonės savo protiniais sugebėjimais bando pranokti vienas kitą, yra išties labai įdomu.
Tačiau ne šachmatai čia yra svarbiausias akcentas. Didžiausias dėmesys yra skiriamas pagrindinio personažo dramai. Betė Harmon – tai išties daugiasluoksnis ir be galo gilus personažas, kuriame galima įžvelgti pakankamai daug įvairiausių žmogiškų silpnybių bei stereotipų, kuriais pakankamai dažnai vadovaujasi vieni ar kiti žmonės. Betė tiesiog nepriekaištingai atsiskleidžia mums bei parodo visas savo ydas bei privalumus taip, jog neįmanoma jos nepamėgti nuo pat pirmos šio pasakojimo serijos. Be jos, čia turime ir kitus puikius veikėjus. Ir kalbu ne vien apie ją supančius artimus žmones, bet ir apie varžovus, su kuriais merginai tenka kovoti. Iš jų paminėčiau ypatingiausią jos priešininką – Vasilijų Borgovą, kuris tapo didžiausiu jos gyvenimo iššūkiu.
Seriale yra dar daug kitų temų, kurias noriu palikti paslaptyje, ne asmeniškai man kai kurios iš jų buvo labai netikėtos ir itin įdomiai perteiktos, jog peržiūra tam tikrais momentais įgaudavo visai kitokias spalvas.
Išoriškai nepriekaištingas reginys, kurį puošia labai kruopščiai atliktas produkcijos dizainas ir aišku akis kerintis meninis apipavidalinimas. Trumpai tariant – dėl kostiumų, dekoracijų ir laikotarpio perteikimo – tikras saldainis. O kokia čia nuostabi muzika. Tiesiog… Trūksta žodžių apibūdinti šio projekto svajingą garso takelį. Kameros darbas, garso ir vaizdo montažas irgi be priekaištų.
Aktoriais irgi negalima nesižavėti. Talentinga ir manau visai netolimoje ateityje „Oskarą“ pelnysianti Anya Taylor-Joy šiais metais mus jau trečią̨ kartą malonina savo pasirodymu. Ji puikiai suvaidino filme „Ema“ (ang. „Emma“) bei tikrai įsimintinai pasirodė̇ nykiame komiksais paremtame projekte „Naujieji mutantai“ (angl. „New Mutans“), tačiau čia yra visai kitas pilotažas. Vaidyba pasakiškai stipri ir tokia įtikinama, jog nei vienai akimirkai nesuabejoji jos įkūnyta veikėja.
Kiti aktoriai, kuriems jaučiau simpatiją, buvo mano labai mylimas lenkų aktorius Marcinas Dorocinskis bei Marielle Heller, kuri taip pat pasirodė iš įsimintinos perspektyvos. Be to, čia buvo galima pamatyti ir tokius žinomus veidus kaip Thomasą Brodie-Sangsterį, Harry’į Mellingą ir Billą Campą.
Apibendrinant, „Valdovės gambitas“ – tai ne tik unikali proga iš itin įdomios perspektyvos susipažinti su šachmatų žaidimu, bet ir pamatyti, kaip galima iš tokios paprastos temos sukurti gilų, daugiasluoksnį ir pakankamai pamokantį pasakojimą, kuriame atsiranda vietos ir labai gerai atrodančiai vieno žmogaus dramai.