Gražaus ir beprotiškai talentingo Itano Houko sparčiai auganti ir daugialypė aktoriaus, rašytojo ir režisieriaus karjera nepakeitė jo kuklaus ir paprasto elgesio. Karjeros metu aktorius nevengė išbandymų, tokiu būdu nuolat kūrybiškai augdamas. Nepaisant to, kad suvaidino daugiau nei 80 filmų (daugiausiai nepriklausomo kino), jis dar režisavo keturis filmus, tris pjeses ir dokumentiką, parašė tris romanus ir grafinį romaną bei įsteigė teatro grupę pavadinimu „Malaparte Theatre Company“. Galima drąsiai sakyti, kad per visą savo karjerą Itanas Houkas nepraleido nei vienos progos ir išnaudojo visus savo talentus pilnu pajėgumu.
Dabar jau keturis kartus Oskarui nominuoto Houko (iš kurių du buvo už Geriausią adaptuotą scenarijų) įvairiapusiški veikėjai negali būti sutalpinti į kokį nors vieną žanrą; jis atliko daugybę skirtingų vaidmenų, pradedant žaviu jaunuoliu filme „Prieš saulėtekį“ ir nuo narkotikų priklausančiu džiazo trimitininku filme „Gimęs liūdėti“, baigiant keliautoju laiku filme „Lemtis“ ar užsispyrusiu jaunuoliu, siekiančiu savo svajonių filme „Gataka“. Stiprus emocinis pajėgumas ir įgimtas talentas pasinaudoti įvairove neleido priklijuoti Houkui tipinio baltojo veikėjo etiketės. O žemiau pateikėme sąrašą dešimties geriausių Itano Houko vaidmenų, kad patys įsitikintumėte aktoriaus talentu ir įvairiapusiškumu.
10. „Lemtis“ (2014) / „Predestination“
Broliai australai, Maiklas ir Piteris Spirigai, trumpą Amerikos mokslinės fantastikos rašytojo Roberto A. Heinleino istoriją pavertė pasakojimu apie susinaikinimą, šokinėjantį pirmyn atgal iš vieno dešimtmečio į kitą tarp 1930-ųjų ir 1990-ųjų. Itanas Houkas atlieka laikino agento vaidmenį, kuris pasitelkdamas į smuiko dėklą panašią įrangą ir apmokytas savo viršininko (Nojus Teiloras) keliauja laiku, kad sustabdytų „Šnypščiančiu bombonešiu“ (angl. Fizzle bomber) vadinamą lunatiką teroristą, ketinantį nužudyti 10 tūkst. žmonių susprogdindamas didelę dalį Niujorko. Papildoma jo užduotis – apmokyti naują narį Džoną Do (Sara Snuk), interseksualu gimusį žmogų, kuris būdamas moterimi susilaukė vaiko, o tada pasirinko gyventi kaip vyras.
Broliai Spirigai atliko įspūdingą darbą prikeldami Heinleino istoriją, kurią jis parašė per vieną dieną. Kurdami filmą jie pasirūpino, kad jis būtų pakankamai aiškus ir suprantamas didžiajai auditorijai, tačiau tuo pačiu ir pakankamai sudėtingas bei painus, jog priverstų žiūrovus peržiūrėti jį dar kartą. Kaip bebūtų, pačiame „Lemties“ centre vis dėlto puikuojasi du pagrindinius veikėjus įkūnijančių aktorių Itano Houko ir Saros Snuk pasirodymai, kurie siužeto liniją papildo nuoširdžiu emociniu bagažu. Houkas paskutiniais metais dažnai dalyvaudavo originaliuose ir išskirtiniuose projektuose, todėl jo vardas aktorių sąraše garantuoja, kad filmas tikrai bus vienaip ar kitaip įdomus. Nors šiame filme jis atlieka paprasto ir sąžiningo vyruko vaidmenį, jis lengvai atpažįsta pikantišką istoriją vos ją pamatęs ir veikėjui, kuris lengvai galėjo nugrimzti užmarštyje, suteikia gyvybingumo bei tikroviškumo.
9. „Moteris iš penktojo rajono“ (2011) / „The woman in the fifth“
Tomas (Itanas Houkas) pasako imigracijos darbuotojui, jog Paryžiuje lanko savo žmoną su dukra. Jis pasibeldžia į jos buto duris, ji bando jas užtrenkti. Dukra verkia, „Tėti! Tėti!“ Žmona iškviečia policiją, o Tomas pasprunka ir sėdasi į autobusą. Važiuodamas užmiega ir pabunda tik autobusui pasiekus paskutinę stotelę. Jo lagaminas ir didžioji dalis pinigų pavogti. Tomas atsiduria tokioje miesto apylinkėje, kurios mums dar neteko regėti, skurdžioje pramoninėje teritorijoje. Iš baro sklinda muzika, o Tomas turi pakankamai grynųjų, kad išgertų kavos. Jį aptarnauja jauna lenkė padavėja Ania; jis pasiteirauja ar yra laisvų kambarių, o ji nukreipia jį į savininką. Vyras apžiūri jo pasą ir suteikia prieglobstį skurdžioje erdvėje.
Nuo čia Pavelo Pavlikovskio filmas „Moteris iš penktojo rajono“ galėtų pakrypti bet kokia linkme. Bet mes tikimės geriausio, kadangi Itanas Houkas retai kada vaidina prastuose filmuose, o apleista vietovė parodo, kad filmas bus ne apie „Paryžių“, o apie vienatvę ir neviltį. Kai anglakalbio knygyno savininkas Tomą atpažįsta, mes suprantame, kad jis yra rašytojas publikavęs romaną. Tačiau filmas iškelia daugiau klausimų, nei atsakymų, mes nesuprantame, kodėl žmona taip atšiauriai elgiasi su vyru ir neleidžia dukrai su juo matytis, ir kodėl padavėja taip meiliai aptarnauja Tomą. Ką reiškia pasirodantys tarakonai, pelėdos, bėgiai? Kur jie dingsta? Daug ką nulemia Itano Hauko pasirodymas. Tomas yra nevilties apimtas vyras, kurį gyvenimas nuolat vėto ir mėto. Vienu metu jis klajoja gatvėmis ir mes suprantame kodėl. Bet jis juk rašytojas, nejau neturi ryšių? Neturi kam paskambinti ir paprašyti pagalbos? Houkas puikiai prisideda prie režisieriaus kuriamos iliuzijos, jog kažkas čia ne taip, jog šiame filme slypi kur kas daugiau, nei pastebime iš pirmo žvilgsnio.
8. „Tesla“ (2020)
Aktorius Itana Houkas, panašu, kad tapo tinkamu aktoriumi beveik bet kuriam filmui, tuo tarpu itin puikus, bet nuvertinamas Amerikos kino kūrėjas Maiklas Almereida išsiskiria noru rizikuoti tiek stiliaus tiek turinio srityse. Jo 2000 metų modernioji „Hamleto“ versija, su pačiu Itanu Houku, vaidinančiu Šekspyro princą, gali būti laikoma šedevru, tačiau išsirinki iš tokio filmografijų sąrašo, kuriame puikuojasi tokie filmai kaip „Nadja“ ir „Marjorie prime“ gali būti sudėtinga. Deja, rizikinga režisieriaus istorinė drama „Tesla“ apie išradėją Nikolą Teslą nėra tokia, kokios tikėtumėmės. Filmas pastato Houką į tokią poziciją, kurioje jis privalo atskleisti savo vaidybos talentus nepilnai suformuotų idėjų, kartais intriguojančių, kartais neapgalvotų, o kartais esančių pavojingai arti iškirpimo, visumoje. Didžiąją laiko dalį Tesla reaguoja į kitus, gyvybingesnius veikėjus, nerimaudamas dėl savo elektros išgavimo metodų ir įrenginių, o svarbius santykius palieka užnugaryje. Ir nors kiekviena biografija pasitelkia šiek tiek fantazijos ir kūrybos, šiame filme buvo pasitelkiame tik šiek tiek biografijos, kadangi sukurti filmą apie žmogų, kuris paliko itin mažai žinomų faktų apie savo gyvenimą išties sunku.
Kaip bebūtų, šį filmą verta pažiūrėti visiems, kurie žavisi Itano Houko vaidyba. Kad ir koks bebūtų filmas, jis sugeba paversti jį įdomiu ir savotiškai įtraukiančiu. Taip pat šiame filme ir likusią aktorių komandą sudaro žymiausi bei talentingiausi aktoriai, pavyzdžiui, Džimas Gafiganas, Ieva Hiuson, Kailas Maklaklanas ir daugelis kitų.
7. „Velniški žaidimai“ (2007) / „Before the Devil knows you‘re dead“
Houkui per visą savo karjerą teko padirbėti su ne vienu legendiniu kino kūrėju, įskaitant ir žymųjį Sidnėjų Lumetą paskutiniame jo filme. Filmo „Velniški žaidimai“ siužetas rutuliojasi aplink du brolius, turinčius savitų finansinių problemų, kurie nusprendžia jas išspręsti. Jų planas – apiplėšti savo tėvų juvelyrinę parduotuvę. Vyrukai mano, kad planą įgyvendinti bus nesunku, kadangi dėl ankstesnio darbo šioje parduotuvėje jie žino visus saugos kodus ir darbo pobūdį bei tai, kad tėvams visus nuostolius padengs draudimas. Deja, apiplėšimas sukelia virtinę įvykių, kurių broliai visai nesitikėjo.
Šis filmas yra triuškinantis šių dienų moralės vaidinimas apie pakrikusius šeimyninius ryšius bei besaikį godumą, o jame vaidina tokie puikūs aktoriai kaip Filipas Seimuras Hofmanas, Albertas Finis ir Marisa Tomei. Ir vis dėlto, nenuostabu, kad būtent Houkas iškyla kaip plakanti šio šaltoko ir negailestingo trilerio širdis. Vienas puikiausių Houko kaip aktoriaus talentų yra gebėjimas itin įtikinamai atsiskleisti, o pašėlusioje ir paniškoje antrojoje Lumeno filmo pusėje aktoriui pasitaiko ne viena proga būtent tai ir padaryti. Kaip bebūtų, kad ir koks apgailėtinas šiame filme būtų Houko veikėjas – o jis tikrų tikriausiai toks ir yra – Houkas niekada pilnai neapleidžia šio vargšo vyro žmogiškumo, net ir palaipsniui prastėjančių aplinkybių akivaizdoje.
6. „Gataka“ (1997) / „Gattaca“
Eugenika grindžiamoje „biopunk“ žanro filmo ateityje, genetiškai modifikuoti vaikai laikomi viršesniais ir „normaliais“, o tuo tarpu vaikai, kurie į šį pasaulį pateko natūraliu, tradiciniu būdu vadinami „nenormaliais“. Itanas Houkas, įkūnijantis Vincentą Frimaną, yra vienas iš tokių „nenormaliais“ laikomų vaikų, kuriam tenka kęsti genetinę diskriminaciją; skatinamas troškimo tyrinėti kosmosą, jis susiranda gan neįprastą sąjungininką Džeromą (Džiudas Lo), genetiškai pranašesnį, paralyžiaus sukaustytą atletą ir prisiima jo tapatybę, kad galėtų realizuoti savo svajones.
Filmo „Gataka“ visuomenė, tai futuristinė distopija, kurioje genetinė diskriminacija žengia koja kojon su tobulėjančia genų inžinerija. Filme iškeliami aktualūs klausimai, susiję su sociopolitine genetiškai modifikuotų vaikų ir genetinės diskriminacijos potekste. Itanas Houkas puikiai perteikia užsispyrusio „nenormalaus“ vaiko vaidmenį, kuris nerimastingai laukia, kol pakils genetikos srityje ir įrodys savo kompetentingumą. Išskirtinis Džiudo Lo pasirodymas irgi pagirtinas; žiūrovai, stebėdami kaip šis duetas vogčiomis įgyvendina savo planą, siekiant aukštesnių tikslų ir gerovės, ir patys pajunta netiesioginį džiaugsmą.
5. „Vaikystė“ (2014) / „Boyhood“
Filmas „Vaikystė“ užfiksuoja jauno berniuko Meisono Evanso jaunesniojo gyvenimo įvykius dvylika metų nuo vaikystės (o tiksliau, nuo šešerių) iki paauglystės (aštuoniolikos metų), kai jis kartu su sese Teksase gyvena su išsiskyrusiais tėvais. Ričardo Linklaterio režisuotas filmas yra tikrai vienetinis, o jo filmavimas užtruko tiek pat laiko – 12 metų – kiek siužete rodoma berniuko gyvenimo. „Jis norėjo neapdirbtų ir sąžiningų veikėjų emocijų, kurios per ekraną prasiskverbtų į kiekvieno žiūrovo širdį“, sakė Houkas.
Stulbinantis laiko ir kantrybės įdėjimas iš režisieriaus pusės paverčia šį kūrinį „kino istorijos šedevru“ ir „viso gyvenimo projektu“ aktoriams bei kūrėjų komandai. Jis drąsiai ir žaviai įamžina blogą įtaką darančias nuolatines šeimynines rietenas ir piktnaudžiavimą besivystančia vaiko psichika. Įkūnydamas Meisoną vyresnįjį, Itanas Houkas šiame emociškai galingame kūrinyje atliko puikų pasirodymą, kuris laikomas vienu geriausių aktoriaus vaidmenų.
Houkas tvirtina, kad darbas su šiuo režisieriumi tai lyg „tikėjimo aktas“, kadangi tarp jų psichikos vyrauja beveik dvasinė sąjunga. Tiek ilgai vaidinęs šį veikėją, su kuriuo kartu augo ir pats Houkas, Itanas prisipažino, „Paskutinės filmo akimirkos man tokios nuostabiai gražios ir buvo aišku, kad svarbiausia jų mintis – suaugusio žmogaus gimimas. Taip, norėčiau pamatyti pasenusį Meisoną vyresnįjį. Norėčiau pamatyti, ką jis veiktų ir kaip keistųsi jo mąstymas. Tačiau, kaip bebūtų, visa filmo magija slypi tame, jog jis baigiasi“. Filmas buvo nominuotas šešiems „Academy“ apdovanojimams, o Itano Houko vaidyba jame laikoma viena įsimintiniausių visoje aktoriaus karjeroje.
4. „Išbandymų diena“ (2001) / „Training day“
Los Andželo policijos departamento pareigūnas Džeikas Hoitas paskiriamas vertinimui, kuriam vadovauja narkotikų skyriaus pareigūnas seržantas Alonsas Harisas. Tačiau visai netrukus Hoitas suvokia, kad Alonso metodika ne visai etiška; jis korumpuotas ir tikisi pakišti Hoitą už savo padarytus nusikaltimus.
Nors trileryje aiškiai matomas „gero ir blogo policininkų“ siužetas, Denzelio Vašingtono vaidmuo įkūnijant piktavalį Alonsą pelnė jam daugybę pagyrų iš kritikų už drąsą „žengti į tamsiąją pusę kaip korumpuotam narkotikų skyriaus policininkui… Ir rezultatas tiesiog stulbinantis“. Kita vertus, Houko vaidmuo, įkūnijant sąžiningą ir teisingą pareigūną, kuris tiesiog niekina nesąžiningumą, tiesiog užburiantis; jo drovus moralinis teisingumas priverčia žiūrovus svarstyti ar jam nereikėtų pasiduoti. Brutalus smurtas ir šiurkščios nešvankybės tik dar labiau sustiprina ir taip įtraukiančio filmo įtampą.
3. „Gimęs liūdėti“ (2015) / „Born to be blue“
Apibūdinamas kaip „pusiau faktinis, pusiau išgalvotas“, šis filmas perteikia džiazo trimitininko Četo Beikerio gyvenimą ir jo romaną su aktore Džeine Azuka. Muzikantas itin problematiškas žmogus, ne kartą lankęsis kalėjime ir turėjęs problemų su priklausomybėmis, tačiau kai vienas režisierius pasiūlo jam suvaidinti filme apie jo paties karjeros šlovės akimirkas, Četas priima pasiūlymą ir įkūnija jaunąjį save. Kaip bebūtų, nuo priklausomybės narkotikams nesugebantis pasprukti Četas žiauriai sumušamas narkotikų prekeivio bei jo bendrų, kurie specialiai taikosi kuo stipriau sužaloti veidą, o ypač burną, jog Četas nebegalėtų trimituoti.
Nepalenkiamas, neišaukštinantis filme perteikiamo Četo Beikerio portretas iš publikos sulaukė pelnytų liaupsių. Itanas Houkas, įkūnijantis problematiškąjį Četą Beikerį, vaidina kaip niekad gerai. Jis yra priklausomas nuo narkotikų, arogantiškas, pavydus bei pasipūtęs, bet tuo pačiu beprotiškai bijantis visko, kas jį supa. Filmo pabaigoje Houkas šiurpiai supanašėja su Četu ir atrodo daug senesnis nei yra iš tiesų. Dėl šio vaidmens Houkas net mokėsi pūsti trimitą pas Beną Promeiną. Itanas Houkas puikiai atvaizduoja melancholišką Četo Beikerio pakilimų ir nuosmukių esybę muzikos industrijoje.
2. „Prieš“ trilogija (1995, 2004, 2013) / „Before“
Besitęsianti beveik du dešimtmečius, žymioji „Prieš“ trilogija apima „Prieš saulėtekį“ (1995), „Prieš saulėlydį“ (2004) ir „Prieš vidurnaktį“ (2013); filmuose užfiksuota Selinos ir Džesio draugystė nuo pat pirmos pažinties dienos idiliškoje Venecijoje, kai jie tebuvo dvidešimtmečiai, iki vidurio gyvenimo krizės sukeliamų nusivylimų ir kančių. Kaip nuostabus jų sparčiai besirutuliojančios romantikos ir atsitiktinių susitikimų liudijimas, ši trilogija yra labiausiai vertinama iš visų Linklaterio filmų ir visiškai suprantama kodėl.
Linklateris iš tiesų yra fenomenalus režisierius, dirbantis su santykių revoliucija be jokio grimo ar laiko apribojimų. Jis, kaip ir aktoriai, atlieka tuos pačius veiksmus kaip ir veikėjai, kad suteiktų filmui realistiškumo ir autentiškumo. Linklateris vėliau paaiškino, kodėl Džesis ir Selina buvo apsupti jiems nepažįstamos, užsienio aplinkos; jis sakė: „keliaujant žmogus yra labiau linkęs patirti dalykus už savo komforto zonos ribų“. Kadangi filmas buvo kuriamas panašiu metu, kai Houkas skyrėsi su Uma Turman, Houko Džesio ir realūs aktoriaus išgyvenimai buvo iš dalies sugretinti. Daug pastangų nereikalaujantis filmas kupinas gražių scenų bei kandžių, kartais nuobodžių ir filosofiškų dialogų.
„Verčiantis susimąstyti ir nuostabiai nufilmuotas, „Prieš saulėtekį“ yra sumanus, negėdingai romantiškas požiūris į šiuolaikišką meilę, kurią inicijuoja nuostabiai natūralūs Itano Houko ir Džiulės Delpai pasirodymai“. Nepastovi, grubi ir spalvinga periodinė filmo „lopšinė“ iš tiesų atrodo kiek „nuginkluojanti“. Selina ir Džesis atrodo per daug artimi, kai jų draugystė bręsta ekrane. Nuo nuožmios meilės Venecijoje, nepaisant to, kad pažįstami dar tik keletą valandų, iki meilės trūkumo po metų metus trunkančios santuokos, filmas realistiškas, tačiau palieka vietos ir svajoms. Houkas išreiškė itin baisią mintį kalbėdamas apie galimą ketvirtą dalį sakydamas, kad „ketvirtasis filmas turėtų kokiu nors būdu sugriauti šio ciklo ritmą, galbūt atkreipti dėmesį į mirtingumą“.
1. „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (First reformed, 2017)
Ką daryti, jei nebežinai, kas esi? Tokia gyvenimo beprasmybė ir asmenybės dualizmas užkoduotas neeilinėje bei labai komplikuotoje praėjusių metų juostoje „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (angl. „First reformed“). Nestandartinis režisūrinis sprendimas, šiuo atveju, yra pagirtinas sprendimas, mat kino juostą galime palikti detaliai analizei išskiriant bent tris interpretavimo būdus. Vien tik dėl šios priežasties, filmą verta įtraukti į geriausiųjų sąrašo viršūnę. Juostoje vaizduojamas šiuolaikinis ekstremizmo laikotarpis, kurio sūkury blaškosi pasimetęs pastorius, bandantis padėti vietos bendruomenei. Jo pastangos nepasiteisina. Ypač po to, kai šis, žinodamas apie vyro norą nusižudyti, nesugeba užkirsti nelaimei kelio.
„Ar gali Dievas mums atleisti už tai, ką padarėme su šiuo pasauliu?“, mįslingai klausia pagrindinis veikėjas pastorius Ernst Toller, įkūnijamas žinomo aktoriaus Ethan Hawke. Meniška juosta išlaiko savo poetiškumą iki pat dramatiškos filmo pabaigos.
Visas filmas laviruoja tarp realybės ir netikėtumo ribos. Diskomfortą jaučia žiūrovas, mat toks jausmas lengvai perduodamas iš veikėjo Ernsto retrospektyvos. Buvęs karo kapelionas, reformuotos bažnyčios pastorius vis dar kovoja su tragišku sielvarto bei kaltės jausmu dėl kare žuvusio sūnaus netekties. Kasdienės rutinos Ernstas neįsivaizduoja be alkoholio. Vis dėlto, pastorius kiekvieną dieną skria laiko priverstinei savianalizei, kurios metu pastarasis dokumentuoja savo problemas ir dienos nuodėmes ranka fiksuoja ant švaraus popieriaus lapo.
Maža bažnyčia, kurioje dirba Ernstas, nepritraukia tikinčiųjų dėmesio. Ją pramina „suvenyrų krautuve“, mat čia dažniau apsilanko smalsūs praeiviai ar turistai. Tokia depresiją varanti aplinka nepadeda pastoriui kovoti su savais demonais. Ernstas susipila likusią pustuštę viskio stiklinę, giliai įkvepia ir pasineria į apmąstymus. Nerami pastoriaus siela bei sudėtingas charakteris po truputi evoliucionuoja, rodos, tuoj pastarasis pasiduos ir iškels baltą vėliavą, pranešančią apie norą apskritai galutinai pasitraukti iš šio tragiškai nemielo pasaulio. Nepaisant to, už bažnyčios ribų nebeprisiverčiantis melstis pastorius, nepaleidžia paskutinių pašaukimo ir vilties likučių. Ernstas nori pasijausti vėl naudingas ir galintis pakeisti žmonių gyvenimus, tačiau šis niekaip nesugeba susitaikyti su savais trūkumais. Skausmą varančią dvasininko esybę pradeda pastebėti ir Ernsto kolegos. „Tau kiekviena valanda yra tamsiausia valanda“, – kandžiai šauna pastorius Jeffersas. Šis priduria, kad Ernstui derėtų „grįžti į tikrąjį pasaulį“ ir ten „kažką nuveikti“. Optimizmo banga, po tokių kolegos pareiškimų, ir taip konfliktuojanti dvasininko asmenybė, deja, neužsikrečia.
Kaip Dievo tarnas turėtų reaguoti į tai, kas vyksta aplink? Ar jis turėtų sutikti su besikeičiančiais laikais ir prisitaikyti prie jo netenkinančios aplinkos? Ar Ernstas sugebės pažadinti vidinį balsą ir atgaivinti savo užmigusias moralinės imperijos vertybes? O gal šiam apskritai derėtų atsisakyti religinio kelio? (G.S.)