Vasario penktąją iš Holivudo atvilnijo liūdna žinia: eidamas 104-uosius (!) metus mirė legendinis amerikiečių aktorius Kirkas Douglas (1916–2020).

Jis gimė 1916-ųjų gruodžio devintąją Amsterdamo mieste (Niujorko valstija) žydų šeimoje, į JAV 1912 m. emigravusioje iš Mogiliavo gubernijos (dab. Baltarusija). Tikroji būsimos žvaigždės pavardė Issur Danielovitch Demsky.

Nors šeima Amerikoje gyveno skurdžiai (pirmąją autobiografinę knygą K. Douglas net pavadino „Skudurininko sūnus“/ The Ragman’s Son), savo genealoginį medį pradėjo nuo XIII a. Haličo-Voluinės kunigaikštystės kunigaikščio Levo Danilovičiaus.

Norėdamas išbristi iš skurdo Kirkas uoliai mokėsi, aktyviai sportavo, mokėsi JAV Dramos meno akademijoje, debiutavo Brodvėjuje (spektaklyje „Vėl pavasaris“/Spring Again), bet tolimesnę karjerą pristabdė II pasaulinis karas. Jam pasibaigus debiutavo kriminalinėje kino melodramoje „Keista Martos Aivers meilė“ (The Strange Love of Martha Ivers, 1946).

Mes pirmą kartą aktorių pamatėme filme „Čempionas“ (Champion, 1949, rež. Markas Robsonas), kuriame jis vaidino pagrindinį boksininko vaidmenį. Labai realistiškai filme pavaizduotas kelias į šlovę, kuriame su kiekviena nauja sportine pergale simpatiškas vaikinas Midžas Kelis praranda vis daugiau žmogiškų savybių: vardan karjeros ir pinigų išduoda brolį, trenerį, mylimą merginą.

Bet, ko gera, svarbiausi aktoriaus vaidmenys suvaidinti dvejuose režisieriaus Stanley Kubricko filmuose „Garbės keliai“ (Paths of Glory, 1957, – tai vienas geriausių filmų apie I pasaulinį karą) ir istorinė drama apie sukilusius Romos vergus gladiatorius („Spartakas“, 1960).

Viename iš savo interviu Kirkas Douglas pasidalijo ilgaamžiškumo paslaptimis. Jos labai paprastos:

Kai reikalai pablogėja, galvok, kad gali būti dar blogiau;

Niekada nepasiduok ir nesiliauk dirbęs – tobulink kalbą, kūną, gyvenimą;

Niekados neprarask humoro jausmo. Juokis iš savęs, juokis drauge su kitais;

Varyk lauk depresiją, geriau galvok apie tai, kaip galėtum padėti kitiems;

Nesigėdyk savo trūkumų – jų turi kiekvienas. Galvok, kaip juos įveikti;

Elkis su kitais taip, kaip norėtum kad kiti elgtųsi su tavimi;

Negalvok, kad jau visko pasiekei. Pasirink kitą tikslą ir eik toliau;

Ne kiekvienas apdovanotas stipria valia ir dvasios tvirtybę, bet net ir nedidelė pergalė sutvirtins tavo jėgas siekiant geriausio;

Melskis ne to, kad Dievas tave pagydytų, o to, kad jis pamokytų tave, kaip padėti pačiam sau;

Neužsidaryk vien savo kiaute. Priimk kitų pagalba ir pats padėk kitiems.

5. „NARSUOLIAI YRA VIENIŠI“ (Lonely Are the Brave, 1962)
Nemažą dalį Kirko Douglaso filmografijoje užima vesternai. Juos apžvelgiant galima net aprašyti, kaip šis amerikiečių labai garbinamas žanras transformavosi nuo tradicinių dramatiškų istorijų apie vienišus kovotojus už teisybę Laukiniuose vakaruose iki komiškų vesternų ir net šio žanro parodijų.

Pirmą kartą raito šerifo vaidmenį aktorius pasimatavo 1951 m. filme „Prie didžiosios ribos“ (Along the Great Divide). Čia šerifas Lukas Merikas gelbėja nuo Lynčo teismo žmogų, apkaltintą žmogžudyste. Drauge su dviem pagalbininkais šerifui reikia per uolėtąją dykumą nugabenti nusikaltėlį į Santa Romos miestelį, kad jis ten būtų teisiamas.

Pavojingą kelionę kitas K. Douglaso herojus atlieka „Aukštame danguje“ (The Big Sky, 1952): jo suvaidintas naujakurys kartu su keliais draugais plaukia aukštyn upe nusipirkti iš draugiškos indėnų genties žvėrių kailių. Vesterne „Indėnų karys“ (The Indian Fighter, 1955) jis vaidina Džonį Houksą, pasibaigus Pilietiniam karui grįžusį į namus ir bandantį užkirsti kelią naujam karui – šį kartą tarp indėnų ir juos apgaudinėjančių baltųjų. Filme „Susišaudymas O.K. Korale“ (Gunfight at the O.K. Corral, 1957) jis suvaidino garsų Laukinių vakarų herojų – daktarą Džoną Holidėjų. „Paskutiniajame traukinyje iš Gan Hilo“ (Last Train from Gun Hill, 1959) jis – vėl šerifas, o „Kelyje į vakarus“ (The Way West, 1967) – jau JAV senatorius. „Karo furgone“ (The War Wagon, 1967) K. Douglas drauge su kitu legendiniu vesternų aktoriumi Johnu Wayne‘u plėšia auksą gabenantį furgoną.

Keletą kartų K. Douglas vaidino ir vesternus parodijuojančiose komedijose – „Gyveno kartą niekšas“ (There Was a Crooked Man…, 1970) ir „Džekas Kaktusas“ (The Villain, 1979) – pastarajame naivų vaikiną suvaidino Arnoldas Schwarzeneggeris.

Ypatingą vietą K. Douglaso vesternuose užima filmas „Narsuoliai yra vieniši“. Tai vienas liūdniausių vesternų per visą šio žanro istoriją, anot kino kritikų, laidojantis gražius mitus apie romantiškus Laukinius vakarus. Čia pagrindinis herojus yra klajoklis kaubojus Džekas Bernsas, pasiryžęs bet kokia kaina iš kalėjimo ištraukti savo draugą. Siekdamas šio tikslo jis pats pasistengia (sukėlęs muštynes ir įžeidęs policininką) patekti už grotų. Bet kalėjime susitikęs draugą Džekas sužino, kad Polas į laisvę visai nesiveržia, o nori atlikęs bausmę ramiai grįžti į šeimą. Tada Džekas bėga vienas, bet jį pakeliui į Meksiką persekioja šerifas, pasitelkęs medžiotojus su automobiliais ir net malūnsparniu. Tačiau likus vos keliems šimtams metrų iki pasienio, už kurio Džekas būtų saugus, jį kartu su žirgu greitkelyje partrenkia sunkvežimis.

Dar vienas „gimęs pralaimėti“ herojus žūva ant išsigelbėjimo slenksčio…

4. „GYVENIMO GEISMAS“ (Lust for Life, 1956)
Tragiško likimo tapytojas Vincentas van Goghas dažnai susilaukia kinematografininkų dėmesio. Per trumpą laiką pamatėme du labai unikalius šiam meno genijui skirtus filmus. „Kino pavasaryje“ parodytas filmas „Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent, 2017, rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchmanas) yra sudarytas iš 125-ių dailininkų per septynerius metus nutapytų 65 tūkstančių kadrų (!). Tokio masto tapytojų ir kinematografininkų bendradarbiavimo pavyzdžių dar nėra buvę. O režisieriaus Juliano Schnabelio biografinėje dramoje „Prie amžinybės vartų“ (At Eternity’s Gate, 2018) pagrindinis dėmesys sufokusuojamas į paskutinį V. van Gogho gyvenimo laikotarpį, kai jis, paragintas bičiulio, taip pat dailininko Paulo Gauguino, pabėga nuo Paryžiaus šurmulio ir persikelia į ramų Prancūzijos Arlio miestelį.

Labai netikėta buvo V. Van Gogho vaidmenyje matyti Willemą Dafoe gal dar ir todėl, kad man asmeniškai idealų šio tapybos genijaus paveikslą filme „Gyvenimo geismas“ įkūnijo holivudinių muzikinių filmų režisierius Vincente’as Minnelli, o suvaidino nepaprastai į Van Goghą panašus Kirkas Douglas.

Pagal Irvingo Stone‘o to paties pavadinimo romaną sukurtas „Gyvenimo geismas“ atkuria didelį dailininko gyvenimo laikotarpį (jis mirė sulaukęs vos 37-erių). Visą savo neilgą gyvenimą praleidęs skurde jis anksti pajuto troškimą tarnauti žmonėms ir įtikėjo savo apaštališkąja misija – nešti Dievo žodį labiausiai nuskriaustiems ir taip juos guosti. Jis kantriai neša savo kryžių ir tenkinasi vien duona ir vandeniu, pamokslaudamas Dievo užmirštame kalnakasių miestelyje, tačiau pats pritarimo ir užuojautos nesusilaukia.

Nelinksmas buvo Vincento sugrįžimas į šeimą, kur jis pradeda tapyti, bet ir pajunta pirmuosius greitai progresuosiančios ligos požymius. Skurdas, depresija, nelaiminga meilė be atsako pusseserei Kėj ir kitokie psichologiniai lūžiai nenumaldomai pakerta sveikatą. Vincentas tampa atsiskyrėliu ir pelno bepročio reputaciją. Nuoširdžiai padėti jam trokšta brolis Theo, prekiaujantis paveikslais ir gerai žinantis anuometinius dailės salonų savininkus ne tik gimtoje šalyje, bet ir Paryžiuje. Tik jiems Vincento darbai visai neatrodo verti dėmesio.

Paryžiuje Vincentas susipažįsta su Henri Toulouse-Lautreku ir Pauliumi Gauguinu, su pastaruoju net bando susidraugauti, bet jųdviejų santykiai išprovokuoja tik tarpusavio ginčus ir priartina ankstyvą Van Gogho mirtį.

Abu tapytojus suvaidinę aktoriai buvo nominuoti Oskarui, tačiau sėkmė tąsyk nusišypsojo tik Anthony Quinnui, suvaidinusiam Paulį Gauguiną.

3. „SEPTYNIOS GEGUŽĖS DIENOS“ (Seven Days in May, 1964)

Šis filmas pagal 1962 m. knygų rinkoje pasirodžiusį Fletcherio Knebelio ir Charles’o W. Bailey romaną buvo kuriamas itin dramatišku laikotarpiu, kai pasaulis realiai stovėjo ant Trečiojo pasaulinio karo slenksčio, paaštrėjus JAV ir Sovietų sąjungos konfrontacijai. Remdamasis knygos autoriais režisierius Johnas Frankenheimeris pabandė įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu panašioje situacijoje ryžtingai iniciatyvos imtųsi kariškiai, padarę JAV prezidentą situacijos nebevaldančiu įkaitu.

Kai prasidėjo filmavimo darbai, anuometinis JAV prezidentas Johnas F. Kennedy, šiame poste pakeitęs Antrojo pasaulinio karo didvyrį Dwightą Eisenhowerį, pats konfliktavo su kariškiais, teigusiais, kad Baltųjų rūmų vadovas pernelyg nuolaidžiauja sovietams. Ypač ši konfrontacija paaštrėjo 1963 m. kai JAV, D.Britanija ir Sovietų sąjunga pasirašė bendrą susitarimą nenaudoti atominio ginklo nei atmosferoje, nei po vandeniu, nei kosmose. Svarstant šį susitarimą JAV Senate kariškiai atvirai jam priešinosi ir juos net buvo palaikę keli senatoriai. Tačiau susitarimas buvo pasirašytas. O 1963 m. lapkričio 22-ąją prezidentas JFK buvo nužudytas Dalase. Kas galėtų paneigti, kad šie įvykiai tarpusavy susiję?..

Prezidentas Johnas F. Kennedy perskaitė vos pasirodžiusią knygą ir pripažino, kad čia pavaizduota situacija realybėje tikrai galėtų įvykti. JFK skatino šio filmo kūrimą, o Pentagono atstovai, atvirkščiai, aktyviai priešinosi. Bet šiame konflikte visgi nugalėjo JFK, net leidęs savo trumpų atostogų metu visą savaitgalį filmuoti tikruose Baltųjų rūmų interjeruose.

Filme „Septynios gegužės dienos“ pasinaudojęs prezidento Džordano Lymano (Fredricas March’as) krentančiu populiarumu JAV karinių pajėgų vadovas generolas Džeimsas Skotas (Burtas Lancasteris) brandina planus pašalinti jo manymu silpną bei neryžtingą šalies vadovą.

Kirkas Douglas vaidina atsitiktinai apie rengiamą sąmokslą sužinojusį pulkininką Martiną Keisį. Idealiam kariškiui ir tikram savo šalies patriotui tenka spręsti sudėtingą dilemą: jeigu jis nori išgelbėti šalį ir prezidentą, jis būtinai privalės nusižengti kariškio priesaikai ir nepaklusti tiesioginiam viršininkui.

Filmas buvo nominuotas dviem Oskarams, tačiau prizą už geriausią antraplanį vaidmenį gavo tik Edmondas O’Brienas, suvaidinęs sąmokslininkams pasipriešinusį senatorių Raimondą Klarką.

1994 sukurtas perdirbinys „Vidinis priešas“ (The Enemy Within, rež. Jonathanas Darby).

2. „GARBĖS KELIAI” (Paths of Glory, 1957)

Dabar, kai Samo Mendeso karinė dama „1917” skina visus įmanomus kinematografinius laurus, pravartu prisiminti kitą kino pasaulyje garsią karinę dramą apie Pirmąjį pasaulinį karą – režisieriaus Stanley Kubricko „Garbės kelius”.

Šio filmo, sukurto pagal Humphrey Cobbo romaną, scenarijų Stanley Kubrickas rašė drauge su kriminalinių romanų autoriumi Jimu Thompsonu. Abu puikiai suprato, kad realizuoti šį projektą bus nelengva, nes knygoje aprašyta istorija buvo pernelyg tolima tiems herojinio karinio kino kanonams, kurie buvo tvirtai susiklostę per keturis dešimtmečius, praėjusius nuo pasakojamų įvykių.

Tikrovė tik patvirtino nuogąstavimus: ekranuose pasirodęs filmas daug kur susilaukė protestu, o Prancūzijoje net du dešimtmečius buvo uždrausta jį demonstruoti (prancūzai net panaudojo visą savo įtaką ir privertė Berlyno kino festivalio vadovus nerodyti šio filmo). Prancūzų valdžios pyktį suprasti nesunku – jie jau buvo įsivėlę į imperialistinį karą Alžyre, todėl baiminosi bet kokių nemalonių asociacijų.

Laimė, šeštojo dešimtmečio viduryje Holivude prasidėjo reikšmingų permainų metas. Kita svarbi aplinkybė – režisieriaus pažintis su įtakingu aktoriumi Kirku Douglasu, kuriam patiko ankstesnis S. Kubricko filmas „Žmogžudystė” (The Killing, 1956).

Patiko Douglasui ir „Garbės kelių” scenarijus, tad populiarus aktorius pasiūlė sandėrį – jis įtikins studijos United Artists vadovus finansuoti ir vėliau platinti filmą, o K. Douglas suvaidins pagrindinį vaidmenį šiame ir dar viename S. Kubricko filme. Taip ir atsitiko – po trejų metų šis tandemas sukurs grandiozinį istorinį epą „Spartakas”.

Kai United Artists palaimino „Garbės kelių” projektą ir skyrė jam milijoną dolerių („Spartako” biudžetas jau buvo dvylika kartų didesnis), didelis filmo kūrėjų būrys išvyko į Vokietiją: svarbiausi karo epizodai buvo nufilmuoti prie Miuncheno.

S. Kubricko „Garbės keliai“ – tai istorija apie tai, kaip 1916 m. Vakarų fronte prancūzų kariuomenės pėstininkų pulkui vadovaujantis generolas Džordžas Brularas (Adolphe’as Menjou ) įsako pralaužti priešo gynybą ir liepia atakuoti priešų įtvirtinimus, pavadintus Skruzdėlynu, nors aišku, kad tai beprasmiška operacija, nes jokios svarbios strateginės reikšmės šis karinis objektas neturi. Pavargęs nuo kvailų įsakymų ir beprasmiškų mirčių pulkininkas Daksas palieka mūšio lauką kartu su savo kariais. Kad tokie dalykai nepasikartotų, karinė vadovybė liepia suimti tris pirmus pasitaikiusius karius ir surengti jiems tribunolą. Visi trys buvo paskubomis nuteisti kaip niekingi bailiai ir sušaudyti.

Tokia istorija iš tikrųjų buvo atsitikusi. Ji 1934 m. buvo aprašyta laikraštyje The New York Times, kurią perskaitęs Humphrey Cobbas pradėjo rašyti romaną. Vėliau jis buvo inscenizuotas viename Brodvėjaus teatre, tačiau sėkmės nesusilaukė.

Užtai S. Kubricko biografai liudija, kad „Garbės keliai” buvo vienintelis režisieriaus filmas, Amerikoje susilaukęs daugiausia liaupsių ir teigiamų recenzijų.

Kirkas Douglas „Garbės keliuose” suvaidino pulkininką Daksą – tikrą karininko garbės riterio įsikūnijimą. Prieš prasidedant karui jis buvo advokatas sprendžiant kriminalines bylas („tikriausiai, geriausias savo srityje”). Jis ir dabar aistringai tribunole gina niekuo nekaltus kareivius, tapusius generolų ambicijų įrankiais. Nepaisydamas karinės subordinacijos jis drąsiai rėžia tiesą į akis ir nebijo generolui sviesti toki kaltinimą: Jūs esate senas sadistas ir išsigimėlis. Ir galit nešdintis velniop anksčiau, negu aš jūsų atsiprašysiu”.

Čia tai bent charakteris!

1. „SPARTAKAS” (Spartacus, 1960)

Šeštojo dešimtmečio pirmoje pusėje dėl kasmet stiprėjančios konkurencijos su televizija Holivudo strategai griebėsi eksperimentų, galinčių vėl sugražinti žiūrovus į kino teatrus.

Pirmiausiai buvo mestas spalvoto kino koziris: iki 1947 m. 88 proc. visų Holivudo filmų buvo nespalvoti., o po 10 metų daugiau nei pusė buvo filmuojama ant spalvotos juostos. Vėliau atėjo ekrano parametru revoliucija. Grandiozinė technologijos pergalė, pavadinta Cinerama (į šešis kartus didesnį išgaubtą ekraną vaizdą transliavo trys sinchronizuoti projektoriai), dėl brangumo nepasiteisino ir neilgai trukus išnyko. O plačiaformatis kinas, filmuojamas į dvigubai platesnę – 70, o ne 35 mm. – kino juostą savo svarbiausią misiją sėkmingai atliko ir buvo populiarus gana ilgai.

Tokie plačiaformačiai filmai idealiai tiko vesternams su plačiomis prerijų panoramomis ir istorinės tematikos filmams, kurie tada išgyveno tikrą renesansą ir net buvo praminti „Holivudo antika” („Ben Huras”, „Kleopatra”, „Romos imperijos žlugimas”).

Puikiai šioje kompanijoje jaučiasi ir legendinis „Spartakas”. Po „Garbės kelių” tai buvo antrasis režisieriaus Stanley Kubricko ir aktoriaus Kirko Douglaso triumfas. Tiesą, filmą pradėjo kitas režisierius – Anthony Mannas, bet dėl nesutarimų su prodiuseriu bei pagrindinio vaidmens atlikėju, kaip tai neretai būna Holivudo praktikoje, netrukus buvo pakeistas.

Europiečiai Spartako vadovaujamų vergų sukilimo laikus įsivaizduoja iš kelis kartus ir lietuviškai leisto rašytojo Raffaello Giovagnoli knygos. Bet kurdami filmą amerikiečiai pasinaudojo jiems gal labiau artimu romanu, kurį parašė Howardas Fastas.

Pagal jo knygą sukurto filmo pagrindą sudaro 74 metais prieš Kristų įvykęs Trakijos vergų sukilimas, vadovaujamas gladiatoriaus Spartako (Kirkas Douglas).

Tik trumpai palyginus abi knygas apie Spartaką tampa aišku, kodėl amerikiečiai pasirinko amerikietį. Raffaello Giovagnoli knygoje sukilusių vergų lyderis yra idealizuojamas: jis ne tik narsus karys, bet ir gražuolis, kurio kerams neatsispiria net kilmingos Senovės Romos aristokratės.

Niekad nemėgusiam idealizavimo ir sentimentalumo S. Kubrickui labiau rūpi ne antikinio superherojaus, bet visų pirma žmogaus charakteris. Tikriausiai todėl ilgoje filmo ekspozicijoje rodomas nužmoginimo mechanizmas gladiatorių mokykloje: vergams, kad ir kokie jie narsūs būtų gladiatorių arenoje, kiekvieną akimirką pabrėžiama, kad jie yra tik dvikojai gyvuliai. Todėl ir gladiatorių sukilimas čia yra stichiškai kilęs maištas dėl dar vieno kantrybės taurę perpildžiusio pasityčiojimo.

Kaip gladiatorius Spartakas visai neidealizuojamas. Atvirkščiai, jau pirmoje dvikovoje jis arenoje pralaimi juodaodžiui atletui (Woody Strode’as), bet lieka gyvas tik todėl, kad priešininkas jo pasigaili ir atsisako vykdyti svečių ložėje sėdinčių ponų raginimą nužudyti pralaimėjusį (labai panaši scena vėliau panaudota Ridley Scotto „Gladiatoriuje“).

Kirko Douglaso suvaidintas Spartakas – visų pirma yra savo orumą ginti pasiryžęs Žmogus. Net ir tada, kai kovų išsekintų bendraminčių gretos praretėjo tiek, kad maištininkų pralaimėjimas tapo nebeišvengiamas.

Trijų valandų trukmės filme netrūksta epinių mūšių su Romos legiono kariais vaizdų, bet yra ir lyrikos (Spartako ir vergės Varinijos meilė), klasinės neapykantos (Spartako ir Kraso dvikova) ir net subtilaus humoro (Peteris Ustinovas už sukto gladiatorių pirklio vaidmenį gavo Oskarą kaip geriausias antraplanis aktorius).

1991 m. į atnaujintą „Spartako” versiją įtraukti anksčiau išmesti epizodai, o mirusio Laurence’o Olivier (jis vaidino Krasą) vaidmenį įgarsino jo kolega Anthony Hopkinsas.

Video rekomendacijos:

Naujienos iš interneto