JAV išeivių iš Meksikos šeimoje 1968 metais gimęs režisierius Robertas Rodriguezas anksti buvo pramintas tikru laimės kūdikiu. Dar mokykloje per pamokas jis sąsiuviniuose piešė įsivaizduojamų filmų paveiksliukus, o dešimtmetis jau filmavo vaizdus 8 mm. mėgėjiška kino kamera.
Vėliau su dviem tėvo nupirktais video grotuvais Robertas išmoko vaizdus montuoti ir ėmėsi darbo: „Norėjau ateiti į kino verslą gerai pasiruošęs“.
Į Teksaso universiteto Kino skyrių vaikinui įstoti nepavyko (dėl prastų mokyklinių pažymių). Bet jis nenusiminė ir net suformulavo sau keletą taisyklių:
- Imk kamerą ir filmuok;
- Nesikrimsk, kad neturi naujausios technikos – tu gi dar ne Spielbergas;
- Išmesk štatyvą, laikyk kamerą rankose, išlaisvink savo vidinę energiją;
- Rašyk scenarijų nebrangiam filmui, kad nenuskurdintum savo tėvų;
- Montuok kompiuteriu – taip pigiau ir paprasčiau;
- Nebijok klysti: kas vienam yra klaida, kitam – individualaus stiliaus ženklas;
- Tavo trūkumai – tavo jėga, stilius ir meninis credo;
- Geriausias būdas įžengti į Holivudą – pastumti studijos duris koja;
Būdamas 24-ejų Robertas gavo 3 tūkst. dol. už dalyvavimą medicininiuose eksperimentuose (paprasčiau kalbant, buvo „bandomas triušis“ testuojant naujus vaistus) ir šiuos pinigus investavo į pirmo savarankiško filmo gamybą. Dar keturis tūkstančius pridėjo jo draugas Carlosas Gallardo, ir abu per 14 dienų 16 mm. kino juostoje susuko tikra sensacija kino pasaulyje tapusį veiksmo filmas „Mariačis“ (El mariachi).
Tuoj pat „auksiniam berniukui“ pasipylė pelningi komerciniai užsakymai. Iš jų Robertas išsirinko paprasčiausią ir labiausiai garantuojantį tolimesnę sėkmę. Kurdamas holivudinį „Mariačio“ perdirbinį „Desperado“ jis susidraugavo čia nedidelį vaidmenį suvaidinusiu Kventinu Tarantino ir netrukus tapo vadinamosios „Tarantino gaujos“ nariu. O tai jau buvo profesinio pripažinimo garantija, svarbesnė už bet kokį popierinį diplomą.
5. „Grindhouse” (2007) Kiek kitoks nei šiandien įprasta reiškinys kino padangėje – du filmai viename, perskirti fikcinių filmų anonsais, kuriuos taip režisavo tie patys žmonės. Legendinis Kventinas Taratino, pagalbon pasikvietęs Robertą Rodriguezą, Robą Zombie, Edgarą Wrightą, Elį Roth ir Jasoną Eisenerį sukūrė kūrinį, kurio pavadinimas, „Grindhouse“, vėliau netgi tapo reiškinio pavadinimu. 2007-aisiais, sekdami senojo Holivudo pėdsakais, režisieriai sukūrė filmą, kurį sudaro dvi atskiros juostos: R. Rodriguezo režisuota „Teroro planeta“ ir Q. Tarantino „Mirties įrodymas“. Tiesa, kiek vėliau filmai vis tik buvo atskirti ir pasirodė kaip atskiri kūriniai, tačiau vis tik tai vis dar lieka šiandieniniame kino pasaulyje išskirtiniu reiškiniu.
„Teroro planetoje“, veiksmas vyksta nedideliame Teksaso miestelyje. Go-go šokėja Cherry nusprendžia palikti darbą ir ieškoti geriau apmokamos galimybės realizuoti save. Netikėtai ji susitinka su savo buvusiu El Wray vietiniame restorane. Tuo tarpu grupė karių vykdo verslo sandėrį su mokslininku vardu Abby, kuris parduoda mirtiną biocheminį reagentą. Sandėriui nenusisekus, Abby į orą paleidžia dujas, kurios, pasklidusios po miestelį, visus gyventojus paverčia kraujo ištroškusiais psichopatais. Tuo metu Cherry su El Wray veda grupelę išgyvenusiųjų ieškoti prieglobsčio. Antrasis filmas, „Mirties įrodymas“, sudarytas iš dviejų dalių, kurių pagrindinis veikėjas lieka tas pats – kaskadininkas Maikas. Siužetas prasideda scena bare, kur pagrindinis veikėjas bendrauja su mergina. Tuo pat metu jo žvilgsnis klaidžioja ir ties kitomis merginomis, užėjusiomis į vidų. Vakarui įsibėgėjus, jis pasiūlo merginą pavėžėti namo savo kaskadininko automobiliu. Kelyje norėdamas išgąsdinti merginą, jis netikėtai yra priverstas staiga stabdyti, ir mergina žūva. Tačiau jam to negana – jis užsigeidžia ir kitų bare buvusių merginų mirties. Abi filmo dalys persmelktos smurto.
4. „DESPERADO“ (Desperado, 1995) 1992-aisiais metais ekranuose pasirodė kuklus niekam nežinomo jauno (vos 24-erių metų) meksikiečio Roberto Rodriguezo režisuotas veiksmo filmas „Mariačis“ (El mariachi). Mariačiais Meksikoje vadinami pragyvenimui gitaros garsais užsidirbantys klajojantys muzikantai. Vienas jų (jį suvaidino Carlosas Gallardo), trokštantis pratęsti savo šeimos tradicijas, su šypsena lūpose ir juodu gitaros dėklu atkeliauja į mafijos gaujų apsėstą miestelį. Kaip tyčia visi čia laukia atvykstant pagarsėjusio žudiko.
Pirmiesiems žiūrovams patikusį filmą gabus debiutantas vos už 7 tūkstančius dolerių susuko 16 mm. juostoje. Pastebėję šiame filme nemenką komercinį potencialą studijos Columbia Pictures vadovai investavo dar 220 tūkstančių 35 mm. juostos formatui bei reklamai ir netrukus uždirbo du milijonus dolerių.
Filmo apie „Lotynų Amerikos trubadūrą“ tęsinio „Desperado“ (1995) ilgai laukti neprireikė. Antrajam vadinamosios „meksikietiškos trilogijos“ filmui Holivudo bosai nepašykštėjo septynių milijonų dolerių biudžeto ir pagrindiniams vaidmenims patvirtino dvi populiarias kino žvaigždes – ispaną Antonio Banderasą ir meksikietę Salmą Hayek (Carlosui Gallardo šį kartą teko pasitenkinti nedideliu antraplaniu vaidmenėliu).
Siužetas pakito ne itin stipriai. Klajojantis muzikantas po daugelio metų atvyksta keršyti narkotikų prekeivių gaujos vadui Bučui (Joaquimas de Almeida) už mylimos merginos nužudymą. Vaikino rankose – gitaros dėklas, kuriame visai ne muzikos instrumentas, o tikras ginklų arsenalas.
Nužudytų “blogiečių” skaičiumi “Desperado” gerokai lenkia kitus veiksmo filmus, o toną šiai kriminalinei baladei užduoda pats Quentinas Tarantino, filmo pradžioje pasakojantis seną anekdotą ir po kelių akimirkų paspringstantis kulka.
Ugningas Antonio Banderas idealiai tinka paslaptingo keršytojo vaidmeniui, naują herojaus pagalbininkę Karoliną vaidinanti Salma Hayek trykšta nežemišku grožiu, o beveik nenutylančios revolverių salvės susilieja su kerinčiais gitarų garsais (muzika grupės Los Lobos).
Po šio filmo Robertas Rodrigesas tapo anuomet populiarios Quentino Tarantino “gaujos” nariu, o 2003-aisiais realizavo dar vieną veiksmo filmą „Kartą Meksikoje“ (Once Upon a Time in Mexico). Jame paaiškėja, kad pagrindinio herojaus gražuolę žmoną Karoliną ir dukrą nužudo banditai, o jam nelieka nieko kito, kaip keršyti už sugriautą gyvenimą. Bet greitai asmeninio keršto motyvus užgožia kitas tikslas – apginti Meksikos prezidentą nuo galingo narkobarono Bariljo (Willemas Dafoe). Tokią kilnią valstybinę užduotį muzikantas gauna iš korumpuoto CŽV agento (Johnny Deppas), kuris pats visai nenori rizikuoti savo galva dėl svetimos valstybės vadovo. Nuo šio momento prasideda sprogimų ir makedoniškų šaudynių (kai pyškinama dviem pistoletais iš bet kokios padėties) fejerverkas. O štai romantikai šioje pirotechnikos fiestoje šį kartą vietos beveik neliko.
3. „NUO SUTEMŲ IKI AUŠROS“ (From Dusk Till Dawn, 1996) Anksti tapęs „Tarantino gaujos“ nariu Robertas Rodriguezas su Quentinu Tarantino dalyvavo realizuojant kelis kino projektus: „Keturi kambariai“ (1995), „Nuodėmių miestas“ (2005), „Grindhouse” (2007), „Mačetė“ (2010) ir kt.
Vienas pirmųjų tokių projektų buvo pašėlusi zombių komedija „Nuo sutemų iki aušros“, sukurta pagal Tarantino scenarijų.
Filmo siužetas išties „išlaužtas iš piršto“. Du broliukai Setas (George’as Clooney) ir Ričardas (Quentinas Tarantino) sprunka nuo Teksaso policijos ir FTB agentų į Meksiką, kur nuo neatmenamų laikų saugų prieglobstį rasdavo visokio plauko “razbaininkai”.
akeliui į savo “pažadėtąją žemę”, kur jų jau laukia lagaminas su pinigais, bėgliai paima įkaitais kemperiu keliaujančio pastoriaus Džeikobo Falerio (Harvey Keitelis) šeimą. Išvengę pavojų bei bendro nuotykio suvienyti bendrakeleiviai tampa dar viena “laukine gauja” ir sustoja pailsėti nepadoraus pavadinimo smuklėje. Rami oazė tuoj po vidurnakčio pavirsta tikru pragaru, o visi nuolatiniai klientai – šiurpą keliančiais vampyrais, trokštančiais šviežio atvykėlių kraujo. Kova bus nuožmi…
Seanso metu ant žiūrovo galvos lyg iš gausybės rago pasipila tikri postmodernistinės fantazijos fontanai ir neįtikėtini siužeto posūkiai. Filmas prasideda kaip energingas kriminalinis trileris, paskui „įšoka“ į „kelio kino“ vėžes, galiausiai transformuojasi į naktinę zombių bei vampyrų fiestą, kai butaforinis kraujas liejasi laisvai. O pabaigai pasilieka įdomi, nors ir abejotina moralė, leidžianti pamąstyti apie tai, kodėl ne visi išgyveno nuožmioje kovoje su apokaliptiniu blogiu.
Filmas daug kartų priartėja prie tos ribos, už kurios prasideda trasho teritorija, tačiau sustoti ant pavojingo slenksčio padeda autorių saviironija, o iš visų pakampių kyšantys parodijos elementai leidžia filmą suvokti kaip anekdotą.
Anekdotus, žinia, reikia mokėti pasakoti. Kas būna nemokantiems Robertas Rodriguezas ir Quentinas Tarantino vaizdžiai parodė filme „Desperado“.
2. „Alita Kovos angelas“ (Alita: Battle Angel, 2019) Režisierius Robertas Rodriguezas juostoje „Alita Kovos angelas“ savo kūriniui siužetą aptiko japoniškoje mangoje (taip Tekančios saulės šalyje įprasta vadinti rimtus komiksus – Amerikoje panaši kūryba vadinama grafiniais romanais). Japono Yukito Kishiro manga „Gunnm“ (1991 – 1995), pagal kurią sukurta „Alita“, priklauso kiberpanko fantastikos žanrui, o tokios rūšies kūriniams būdinga ateities pasaulį vaizduoti itin niūriai, akcentuojant tai, kad technologijų iš(si)vystymo lygis čia atvirkščiai proporcingas skurde bei chaose gyvenančiai žmonijai. Dar japonų fantastinėms mangoms būdinga tai, kad dėl šviesaus žmonijos rytojaus čia dažniausiai kovoja paaugliai – telepatinių galių turintis jaunas baikeris Tetsuo (Katsuhiro Ôtomo „Akira“) ar jauna paauglė kiborgė Alita.
Filmo „Alita Kovos angelas“ siužetas plėtojasi XXVI a. Didysis karas prieš tris šimtmečius nusiaubė Žemę, bet ir dabar gyvenimas į įprastas vėžes nesugrįžo. Dar prieš prasidedant karui žmonės išmoko statyti skraidančius miestus. Dabar iš jų liko tik tarp dangaus ir buvusios Žemės kybantis Zalemas, o jį reikalinga energija aprūpina Geležinis miestas, kuris kartu yra ir milžiniškas Zalemo atliekų sąvartynas.
Kartą Geležinio miesto metalo laužo kapinyne kibernetikos daktaras Ido (Christophas Waltzas) aptinka viršutinę sulaužytos kiborgės dalį ir šį kibernetinį organizmą savo laboratorijoje prikelia naujam gyvenimui. Dabar Alitą (Rosa Salazar) ne tik nepamena, kas ji tokia, bet ir neturi jokio suvokimo apie ją supantį pasaulį. Todėl viskas Alitai yra nauja, kiekviena patirtis yra pirmoji gyvenime. Merginai teks ateities pasaulyje patirti visa tai, kas senais laikais buvo įprasta Žemės gyventojams – džiaugsmus ir nusivylimus, meilę ir mirtinus pavojus. Tačiau Alita nėra paprasta mergina, kurią persekioja postapokaliptinio pasaulio piktadariai – jiems rūpi sužinoti visas paslaptis, kuriomis grįstos seniai prarastos Alitos kibernetinio organizmo technologijos.
Šį siužetą buvo sumanęs ekranizuoti pats Jamesas Cameronas, tačiau fenomenali „Avataro“ sėkmė ir su juo susiję kiti projektai vis atidėliojo „Kovos angelo“ planus, kol galiausiai režisierius pardavė jam priklausiusias teises, o pats pasitenkino prodiuserio funkcijomis.
Filmas „Alita: kovos angelas“ Alitos (Raus Salazar) praeitį atskleidžia taip, kaip anime niekada neatskleistų. Tiesą sakant, anime filmuose beveik nerodoma personažo praeitis. Tam, kad personažas būtų geriau atskleistas, filme naudojamos kelios siužeto detalės iš manga komiksų apie Alitos praeitį, kurios vis pasirodo filme. Pavyzdžiui, šmėžuojantys prisiminimai, parodantys Alitos praeities gyvenimą, kuriame ji buvo Berserkerė, kovojanti Marso mūšio lauke (nors to nėra anime), bet tai svarbi istorijos dalis, būtina suprasti Alitos tapatybę ir likimą.
Taip pat, prarastas kovos menas panzer kunst, kurį Alita buvo įvaldžiusi prieš robotus ir robotas Timbuktu. Šie elementai panaudoti iš manga, ne iš anime. Šis išgalvotas kovos menas panaudotas užpildyti prarastos tapatybės istoriją po to, kai Dr. Idau (Kristoferis Valcas) randa ją parblokštą tarp grupelės piktadarių.
Filme taip pat sukurtas geresnis piktadarys nei anime.Edvardui Nortonui personažą įkūnyti pavyko kur kas geriau nei daugelis žmonių galėjo pagalvoti.
1. „NUODĖMIŲ MIESTAS“ (Sin City, 2005)
Nuodėmių miestas – tikras pragaras Žemėje. Jo gatvėmis slankioja tokie išperos, kurių sutikti nenorėtų net pats velnias, tamsūs užkaboriai slepia juodžiausias paslaptis, o policija – tik įrankis nusikaltėlių rankose. Čia – kiekvienas už save, čia – akis už akį, dantis už dantį, ir pasigailėjimo tikėtis neverta.
„Nuodėmių miestas“ – tikrai neeilinis kino reiškinys, įrodantis, kad komiksas kartais gali tapti tikro meno reiškiniu. Kad juodai baltoje kino juostoje (kaip ir juodai baltoje fotografijoje) slypi kur kas daugiau galimybių, negu jų gali pasiūlyti beprasmiški spalvoti specialiųjų efektų kaleidoskopai komerciniuose reginiuose. Kad ir pramoginio žanro kūrinyje užtenka vietos ir rimtoms mintims ir gražiems meniniams apibendrinimams.
„Nuodėmių miesto“ stilistika žavi nuo pirmo kadro iki paskutinės filmo sekundės. Dar niekad kino ekranas neskendėjo tokioje išraiškingoje tamsoje, su kuria palyginus Gotemo miestas ankstesniuose „Betmenuose“ yra tikra saulės karalystė. Visi klasikiniai amerikietiški “juodieji” kriminaliniai filmai ir vokiškojo kino ekspresionizmo šedevrai, kuriuos gausiai cituoja ir perfrazuoja “Nuodėmių miesto” autoriai, nuo šiol atrodys tarsi gausiai patręšta dirva, iš kurios dabar vis gausiau ims dygti naujos rūšies kinematografinės “piktybės gėlės”.
Tikras šio žanro specialistas Frankas Milleris, leidyklos „Marvel“ pasididžiavimas, sugalvojo ir „Nuodėmių miesto“ personažus. Ne tik sugalvojo, bet ir ryžosi juos jau kaip filmo režisierius (drauge su komercinio kino specialistu Robertu Rodriguezu) perkelti į didžiuosius ekranus. Taip gimė visai naujos estetikos kino kūrinys, Kanų kino festivalyje apdovanotas prizu su tokia formuluote: „Už meninius ir techninius pasiekimus“.
Pasiekimų „Nuodėmių mieste“ tikrai buvo daug. Ne tik nespalvotas plačiaekranis vaizdas su ryškių spalvų inkliuzais (šiuos vizualinius kontrastus kaip mat pasisavino komercinė reklama). Ne tik gausios citatos iš klasikinio vokiečių kino ekspresionizmo ar „juodųjų“ kriminalinių amerikietiškų filmų. Ne tik specialios kompiuterinės technologijos, leidžiančios gyvus aktorius paversti animuotais personažais. Netikėtai atrodė ir naujojo filmo dramaturgija, kurioje nusikaltimas gali būti ne amoralus, o atpildas arba kerštas atrodo kaip mirtina nuodėmė. Jau nekalbant apie tai, kad „Nuodėmių miestas“ priminę apie seną tiesą – vaizdas kine visada yra svarbesnis už žodį. Šis filmas net didžiausius skeptikus įtikino, kad komiksas gali tapti tikro meno reiškiniu ir kad pramoginiame kūrinyje užtenka vietos ir rimtoms mintims, ir prasmingiems meniniams apibendrinimams.
Ilgai visokiems komerciniams niekalams (pvz., „Šnipų vaikučiai“) savo talentą švaistęs režisierius Robertas Rodriguez’as pagaliau įrodė, kad yra vertas vadintis gabiausiu Quentino Tarantino mokiniu. Jis net užsimanė, kad titruose „Nuodėmių miesto“ režisieriais būtų pavadinti kultinio komikso autorius Frankas Milleris ir pats Quentinas Tarantino. Dėl šio žingsnio Robertui Rodriguez’ui net teko išstoti iš JAV režisierių gildijos, kurios nuostatai griežtai draudžia bendraautorystę. O Quentiną Tarantino režisierius pakvietė nufilmuoti tik vieną epizodą. Už tai mokinys mokytojui sumokėjo vieno dolerio honorarą ir prižadėjo, kad “kitą kartą, kai dirbsime kartu, honoraras bus dvigubai didesnis”…
Taip pat skaitykite: TOP 5 režisieriaus Samo Mendeso filmai