Debiutinis pilnametražis Roberto D. Krzykowskio filmas „Žmogus, kuris nužudė Hitlerį, o tada sniego žmogų“ („The Man Who Killed Hitler and Then the Bigfoot“) – gal ir ne kino šedevras, tačiau nesėkme jo tikrai nepavadinsi. Filmo pavadinimas sufleruoja, kad kino juostoje galimai bus istorinių ir fantastinių motyvų, ir šie spėjimai pasiteisina. Kiek netikėtai tarpusavyje puikiai derantys iš pažiūros skirtingi žanrai šį kino filmą daro išskirtiniu kūriniu šiandieniniame kino pasaulyje.
Ši mistinė drama pasakoja apie amerikietį karo veteraną, Kalviną Barrą (akt. Sam Elliot). Veiksmas vyksta 1987-aisiais. Kalvinas savo gyvenimo saulėlydį pasitinka gyvendamas gimtajame miestelyje kartu su savo šunimi. Jį nuolat kankina prisiminimai iš Antrojo pasaulio karo, kurio metu jam buvo patikėta speciali užduotis, kuri liko neatskleista visuomenei.
Barras dienas leidžia pasinėręs į rutiną, lankydamasis bare ir savo jaunėlio brolio kirpykloje. Vieną vakarą jį užpuola gauja jaunuolių, pareikalavusių piniginės ir automobilio raktelių. Iš pradžių pasidavęs užpuolikams, po keleto akimirkų Kalvinas pora smūgių išguldo visą gaują. Vėliau į jo duris pasibeldžia pora paslaptingų vyrų, prisistačiusių kaip jungtiniai Amerikos ir Kanados vyriausybių agentai. Jiedu paaiškina, kad kone visa gyvybė Žemėje kybo ant plauko ir Barras yra bene vienintelis žmogus, galintis pagelbėti.
Viso siužeto metu persipina dabartis ir praeities motyvai – Kalviną kankina prisiminimai apie atliktą jam patikėtą užduotį, ir jį slegia kaltė, nepaisant to, kad veikiausiai išgelbėjo milijonus nekaltų gyvybių. Taip pat jis kankinasi prisimindamas savo mylimąją, Maxine. Siužetinė linija tarsi šokinėja, atidžiam žiūrovui pavyksta susidėlioti bendrą vaizdą, kuriam labai daug įtakos turi būtent prisiminimai iš praeities.
Taip pat verta paminėti, kad šiai kino juostai specialiuosius efektus, nors jie čia minimalistiniai, kūrė Douglasas Trumbullas, kuris per savo karjerą triskart buvo nominuotas „Oskarams“ bei prisidėjo prie tokių kino šedevrų kaip „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ ir „Žvaigždžių kelias“. Būtent specialieji efektai tapo šiame filme minimaliai, tačiau laiku ir vietoje įkomponuotais siaubo elementais.
Filmo pagrindinį herojų įkūnija Samas Elliotas, kurio esminiu atributu tampa jo ūsai, tarsi maskuojantys jo niekada nesišypsančias lūpas. Nedaug bendraujantis, prisiminimuose skendintis pagyvenęs vyrukas gyvena su savo šunimi ir artimesnį ryšį palaiko tik su savo jaunesniu broliu, Edu (akt. Larry Miller). Šis, savo ruožtu, taip pat supranta, kad jo brolis – sudėtinga asmenybė, tad džiaugiasi ir tuo ryšiu, kuris juos sieja.
Jauną Kalviną, kuris vyrauja prisiminimuose, vaidina Aidanas Turneris, kuris, nors ir ne itin panašus į jau pražilusį, dabartyje matomą Kalviną, vis tiek atlieka puikų darbą vaizduodamas jauną pagrindinį veikėją. Jo mylimąją, Maxine, vaidinusi Caitlin FitzGerald pasirodė nepriekaištingai, tačiau gana vyriškame viso filmo kolektyve atrodė turinti dar galybę neišnaudoto potencialo.
Filmas neabejotinai išsiskiria iš gausybės įvairiausių kino juostų, kasmet pasirodančių kino salėse. Netikėtai pasirinktas sprendimas perpinti fantastikos ir istorijos motyvus yra ganėtinai vykęs, tad kino kūrinys sau lygių neturi ne tik dėl gana savotiško pavadinimo, kuris žiūrovui tarsi iš anksto papasakoja visą būsimą istoriją, ir minimalistinio siužeto, bet ir dėl iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje niekaip nesuderinamų akcentų panaudojimo istorijoje. Ši kino juosta gali tapti puikiu atradimu ieškantiems ko nors naujo ir nematyto.