Klasikinis filmas – plati sąvoka. Per daugiau nei 120 metų trunkančią kino istoriją ne kartą buvo taip, kad žiūrovai ir kritikai ne iš karto įvertindavo kokio nors filmo privalumus ir tikras pripažinimas ateidavo gerokai vėliau.
Būdavo ir taip, kad vos ekranuose pasirodęs koks nors filmas iš karto išsikovodavo vertingo meno kūrinio statusą ir net tapdavo kultinių.
Esame paskelbę ne vieną kultinių filmų dešimtuką. Šiandiena publikuojame 10 klasikinių Holivudo kino šedevrų.
Seniausias šiame dešimtuke – vienas garsiausių fantastinio kino kūrinys „Metropolis“, sukurtas dar nebylaus kino epochoje. Pirmasis „King Kongas“ dabar aiškiai parodo, kuo jis pranašesnis už vėlesnes versijas. Charlie Chaplino genialų ir visapusį talentą puikiai reprezentuoja jo „Naujieji laikai“, 1936 m. dar tebenaudojantys nebylaus kino stilistiką. „Ozo šalies burtininkas“ ir „Dainuojantys lietuje“ – etaloniniai Holivudo miuziklai. Orsono Welleso debiutinis „Pilietis Keinas“ ir dabar laikomas nepralenktu pagal užmojus ir išpildymą. II pasaulinio karo metu sukurta „Kasablanka“ yra idealus formulės „in love and war“ pavyzdys. „Raudoni bateliai“ tebeženklina vizualinės kinematografinės prabangos triumfą, T. Williamso pjesės ekranizacija „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ ir „Dvylika įtūžusių vyrų“ bando sutaikyti kiną su teatru. (G.J.)
10. „DAINUOJANTYS LIETUJE“ (Singin’ in the Rain, 1952) Pasibaigus nebyliajai kino epochai pirmasis kine uždainavo garsus trečiojo dešimtmečio Brodvėjaus muzikinių vaidinimų pažiba Alas Jolsonas (beje, gimęs Seredžiuje žydų šeimoje): filme „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, 1927) jis suvaidino kantoriaus sūnų Džeką Rabinovičių, svajojantį tapti džiazo dainininku. Filme dar buvo tradicinių nebyliam kinui titrų, tačiau buvo ir įgarsintų epizodų, o svarbiausia – publikos numylėtinis sudainavo net septynias akimirksniu hitais tapusias dainas.
Visiems tapo aišku, kad garsinio (ir ypač muzikinio) kino artimiausia ateitis bus šviesi. Taip ir atsitiko. Studijų vadovai lenktyniaudami tarpusavy ėmė angažuoti vietines dainuojančias žvaigždes (jas lengviausia buvo rasti Brodvėjaus muzikiniuose vaidinimuose), o kai kas net iš užsienio tokias žvaigždes parsigabendavo. Pavyzdžiui, prancūzų kabaretų žvaigždę Maurice‘ą Chevalier, kuris šokdino Jeanette‘ą MacDonald ir dainavo pirmose amerikietiškose kino operetėse „Meilės paradas“ (The Love Parade (1929), „Valanda su tavimi“ (One Hour with You, 1932), „Mylėk mane šiąnakt“ (Love Me Tonight, 1932) ir „Linksmoji našlė“ (The Merry Widow, 1934).
Netrukus ir keli amerikiečiai tapo tokio kino lyderiais. Fredas Astaire‘as su partnere Ginger Rogers šoko ir dainavo dešimtyje filmų (1933-1949).
Stiprus Fredo Astaire‘o konkurentas penktajame dešimtmetyje buvo MGM studijos dainininkas ir šokėjas Gene‘as Kelly (1912–1996): jo muzikinėje komedijoje „Pakelti inkarus!“ (Anchors Aweigh, rež. George Sidney, 1945 m.) suvaidintas jūreivis Džo Bredį vienoje scenoje net šoko su neįtikėtinu partneriu… animaciniu peliuku Mikiu.
1952 m. drauge su režisieriumi Stanley Donenu Gene‘as Kelly susuko vieną gražiausių klasikinių miuziklų „Dainuojantys lietuje“.
Filmo veiksmas plėtojasi 1927-aisiais (kaip tik tada, kai nebylius personažus JAV ekrane ėmė keisti kalbantys ir dainuojantys veikėjai). Pagrindinis herojus Donas Lokvudas (jį, žinoma, vaidina pats Gene‘as Kelly) yra nebyliojo kino žvaigždė. Nebaigus vieno filmo, kuriame Lokvudas vaidina su savo pastovia partnere Lina Lamont (akt. Jean Hagen) studijos vadovai sužino, kad konkurentai netrukus išleis „Džiazo dainininką“. Paskubomis priimamas sprendimas: vienintelė galimybė užbaigti filmą ir išgelbėti projektą – paversti jį miuziklu.
Reikalą komplikuoja dvi aplinkybės: Donui atsibodo jo grubių manierų partnerė ir jis jau seniai svajoja jos atsikratyti. Antra, Lina visai neturi muzikinės klausos ir pati dainuoti negali. Vadinasi, reikia skubiai kažką daryti.
Reikalai iš mirties taško pajuda, kai įgarsinti Liną sutinka kukli statistė Ketė Selden (akt. Debbie Reynolds).
Žinoma, be naujo meilės romano ir intrigų neapsieinama, bet finale laimi meilė, draugystė ir garsinis kinas. (G.J.)
9. „OZO ŠALIES BURTININKAS“ (The Wizard of Oz, 1939) Pagal l. Franko Baumo klasikinį romaną vaikams „Stebuklingas Ozo šalies burtininkas“ sukurtas filmas JAV ekranuose pasirodė baigiantis 1939-ųjų vasarai ir kartu su pirmiesiems žiūrovams gruodį parodytu epu „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind) iškilmingai pabaigė ketvirtąjį dešimtmetį. Abiem atvejais tai buvo vaizdo, garso, aktorystės ir gilių emocijų triumfas.
Abu filmai amerikiečiams padovanojo dvi puikias aktores. Nors britų aktorė Vivien Leigh savo gimtinėje buvo gerai žinoma teatralams ir kino žiūrovams, ji nurungė begalę Amerikos kino gražuolių aktorių bandymuose laimėjusi teisę vaidinti Skarletę O‘Hara Margaret Mitchell romano ekranizacijoje.
O filme „Ozo šalies burtininkas“ naujomis spalvomis nušvito aktorės ir dainininkės Judy Garland talentas. Anksčiau ji suvaidino kelis veidmenėlius muzikiniuose filmuose, bet „Ozo šalies burtininkas“ iš karto iškėlė ją ant populiarumo bangos.
Viskas prasidėjo nuo galingo tornado, kuris praūžęs per dulkėtą Kolorado valstiją nuneša mergaitę Dorotę ir jos šunį Toto į pasakišką Ozo šalį. Ten jos namelis nukrenta tiesiai ant piktosios raganos. O geroji fėja Glinda (akt. Billie Burke) padovanoja mergaitei taip kvailai žuvusios raganos stebuklingus raudonuosius batelius.
Taip papuošta mergaitė ir iškeliauja Geltonų plytų keliu į Smaragdo miestą – ten ji tikisi rasti būdą sugrįžti namo į gimtąją fermą, iš kurios dar visai neseniai svajojo pabėgti.
Pakeliui Dorotė sutinka Kaliausę (akt. Ray‘us Bolgeris), Geležinį medkirtį (akt. Jackas Haley) ir Bailųjį Liūtą (akt. Bert Lahr). Mergaitės pakeleiviai stebuklų šalyje tikisi gauti kažką svarbaus: Kaliausė – smegenis, Geležinis medkirtys – žmogaus širdį, o Bailusis Liūtas – drąsą.
Filmo personažai tapo milijonų žiūrovų numylėtiniais, o kai kurios dainos (ypač „Over the Rainbow“) ir dabar skamba gana dažnai.
„Ozo šalies burtininkas“ kainavo bemaž tris mln. dolerių („Vėjo nublokšti“ – vienu milijonu daugiau). 300 dienų buvo gaminamos dekoracijos, 136 dienas truko filmavimo darbai. Buvo pakeisti keli režisieriai: pirmiausiai Normanas Taurogas, nesugebėjęs įvaldyti Technicolor technologijos. Antrasis buvo George‘as Cukoras, greitai pasiustas padėti Victoriui Flemingui pabaiginėti „Vėjo nublokštuosius“. Kai kurias scenas spėjo nufilmuoti Samas Woodas, Mervynas LeRoy‘us ir Kingas Vidoras.
„Ozo šalies burtininkas“ buvo nominuotas šešiems Oskarams, nugalėjo dvejuose nominacijose – muzikinėse – už geriausią muziką (Herbertas Stothartas) ir geriausią dainą “Over the Rainbow” (muzika Haroldo Arleno, žodžiai E.Y. Harburgo).
Europinė filmo premjera turėjo įvykti 1939-aisiais pirmajame Kanų kino festivalyje, bet rugsėjo pirmąją prasidėjo II pasaulinis karąs ir vos prasidėjusį festivalį teko nutraukti.
1989 m. „Ozo šalies burtininkas“ buvo įrašytas į JAV Nacionalinį Kino kūrinių registrą.
1998-aisiais filmas gavo šeštą numerį geriausių JAV filmų šimtuke. (G.J.)
8. „KING KONGAS“ (King Kong, 1933) Jauniems nuotykių filmų gerbėjams, be abejonės, žinomas režisieriaus Peterio Jacksono 2005 m. sukurtas ir mūsų ekranuose rodytas „King Kongas“, pasakojantis apie tyrinėtojų ir kino kūrėjų grupės ekspediciją į paslaptingą Kaukolės salą, kurioje, pasak senovinės legendos, gyvena gigantiška gorila. Įveikusiems begalę mirtinų pavojų nuotykių ieškotojams galiausiai pavyko King Kongu pramintą milžinišką beždžionę pagauti ir gyvą pargabenti į Ameriką.
Pailsėjęs nuo keletą metų trukusios “Žiedų valdovo” epopėjos genijus iš Naujosios Zelandijos Peteris Jacksonas nenuvylė savo ištikimų fanų ir pateikė jiems per 110 milijonų dolerių kainavusį ir geras tris valandas trunkantį egzotišką projektą.
Dabartinė jaunoji karta, tikriausiai, nežino, kad pirmą kartą milžiniška beždžionė, vardu King Kongas, užriaumojo dar 1933 m. amerikiečių filme, kuris ilgai stebino tiems laikams fantastiškais efektais.
Pirmasis „King Kongas“ buvo sukurtas praėjus porai metų po to, kai vienas po kito JAV ekranuose pasirodė pirmieji filmai apie Drakulą, Frankenšteiną ir Tarzaną. Pirmieji du siaubingi personažai žiūrovus privertė virpėti iš baimės, o trečiasis ramino žmonių nervus gražiai nufilmuotais vaizdais ir žmonių bei laukinės gamtos harmonija.
„King Kongas“ gražiai apjungė abi šias tendencijas. Sugalvojo šią istoriją dramaturgai Jamesas Creelmanas ir Ruth Rose, tačiau adaptuodami jų pjesę ekranui režisieriai Merianas C. Cooperis ir Ernestas B. Schoedsackas ją gerokai perdirbo (o vėlesnių kino versijų autoriai savo ruožtu „tobulino“ ir savo reikmėms pritaikydavo jau jų scenarijų).
Siužetas užsimezga tada, kai filmų kūrėjas Karlas Denhamas (akt. Robertas Armstrongas), besirengdamas ekspedicijai į egzotišką Kaukolės salą, ieško tinkamos aktorės, kuri būtų ir graži, ir talentinga, ir nesibaimintų tikrai sudėtingos ekspedicijos pavojų. Netrukus puiki kandidatūra atsiranda: Enė Darou (akt. Fay Wray) atitinka visus kriterijus ir trokšta sudalyvauti naujame nuotykyje. Juolab kad dabar mergina yra bedarbė, ir geras honoraras tikrai pataisytų jos pašlijusią finansinę padėtį.
Dar nepasiekus kelionės tikslo tiesiog laive mergina susipažįsta su kapitono padėjėju Džonu Driskolu (akt. Bruce‘as Cabotas), ir jiedu pamilsta vienas kitą.
Kaukolės saloje ekspedicijos dalyviai džiunglių tankmėje aptinka aukšta siena aptvertą gyvenvietę, kurioje nuolatinėje baimėje gyvena vietinės genties atstovai, garbinantys milžinišką gorilą, kuriai (kai ši pasirodo jų valdose) aukoja vieną merginą. Aborigenai stengiasi įkalbėti atvykėlius, kad jie paliktų čia savo gražuolę blondinę, o kai šis planas neišdega, mergina pagrobiama tiesiai iš laivo. Atvykę gelbėti Enės keliautojai pamato, kad mergina jau parengta aukojimo ritualui.
Aišku, merginą pavyksta išgelbėti, o Kingą Kongą dideliame narve – pargabenti į Niujorką, kad šią milžinišką pabaisą būtų galima rodyti egzotiškame šou. Taip palengva istorija pradeda priminti seną klasikinę pasaką apie Gražuolę ir pabaisą. Įsimylėjęs džiunglių monstras pabėga iš nelaisvės, pagrobia Enę ir su ja užsiropščia ant tada dar visai neseniai pastatyto aukščiausio Niujorko pastato – Empire State Building ir lyg įkyrias muses vaiko aplink skraidančius karinius lėktuvus .
Ši jau seniai viena garsiausių klasikiniame kine tapusių ir lengvai atpažįstamų scenų ir dabar atrodo įspūdingai (sakoma, kad vienas filmo režisierių – Merianas C. Cooperis – tokią sceną tiesiog susapnavo, o paskui ja papildė scenarijų).
Filmas, beje, buvo kuriamas ilgai ir sunkiai. Biudžetas buvo kuklus, pinigų egzotiškai kelionei komanda neturėjo, todėl reikėjo pasitenkinti filmavimais paviljone ir Los Andželo priemiestyje.
Reikia pagirti filmo autorius, kad jie šauniai išsisuko iš sudėtingos situacijos, o žiūrovams siaubą kėlusi beždžionė iš tikrųjų tebuvo 51 cm. lėlė, pagaminta iš metalo, gumos, medvilnės ir triušio kailio…
Filmą į ekranus lydėjo visokiausi keblumai. „King Kongą“ pradėjusi kurti studija „RKO“ patyrė finansinius sunkumus, todėl filmą už 1,1 mln. $ (vien negatyvai kainavo 400 tūkst.) išpirko galingesni konkurentai iš „MGM“, neblogai pasipelnę iš žiūrovams patikusio filmo demonstravimo.
Vėliau – iki pat 1952 m. – filmas dar keturis kartus buvo pakartotinai išleidžiamas į didžiuosius ekranus, kas Amerikos kino praktikoje atsitinka ne taip jau dažnai.
Galiausiai 1971-aisiais klasikinis „King Kongas“ buvo atnaujintas ir netrukus sukurti du perdirbiniai: „King Kongas“ (1976) ir „King Kongas gyvas“ (King Kong Lives, 1986). Abu šiuos režisieriaus Johno Guillermino statytus filmus matėme mūsų ekranuose, tačiau reikšmingais kūriniais jie netapo.
O senasis „King Kongas“ – tikra kino klasika! (G.J.)
7. „RAUDONI BATELIAI“ (The Red Shoes, 1948) Pernai „Scanorama“ programoje „Iš arčiau“ pristatė mums mažiau žinomą britų režisierių Michaelą Powellą. Iš penkių mums parodytų filmų keturis jis sukūrė drauge su pastoviu bendraautoriumi Emeric’u Pressburgeriu: „Juodąjį narcizą“ (1947), „Gyvenimo ir mirties klausimą“ (1948), „Hofmano pasakas“ (1951) ir „Raudonus batelius“ (1948).
Jiedu susidraugavo kurdami trilerį „Šnipas juodais drabužiais“ (The Spy in Black, 1939)“ Emericas buvo parašęs scenarijų, o Michaelas režisavo. Jiedu buvo visiškos priešingybės, bet anksti suprato, kad jų požiūriai į kiną labai panašūs. Todėl jie nusprendė nesiskirti, netrukus įsteigė studija „The Archers“ („Lankininkai“) ir kartu režisavo 15 filmų.
„Raudoni bateliai“ yra vienas vizualiai gražiausių filmų ne tik garsaus tandemo kūrybinėje biografijoje, bet ir britų klasikiniame kine. O jau balerinomis svajojančioms mergaitėms jis buvo paskelbtas tiesiog privalomu pažiūrėti.
Pagrindinė herojė čia – žavi, aikštinga ir nepaprastai gabi jauna šokėja Viktorija Peidž (akt. Moira Shearer) patenka į griežto ir valingo garsaus impresarijaus Boriso Lermontovo (akt. Antonas Walbrookas) trupę. Drauge su ja į trupę priimamas dar vienas naujas narys – kompozitorius Džulijanas Krasteris (akt. Marius Goringas) puikus muzikos aranžuotojas.
Abiem naujokams Borisas suteikia galimybę kurti naują baletą “Raudoni bateliai”. Tačiau kasdienės repeticijos duoda visai ne tą rezultatą, kurio tikėjosi trupės vadovas. Viktorija ir Džulijanas įsimyli vienas kitą ir susituokia, nors tokiam jųdviejų pasirinkimui Borisas labai priešinasi. Atsikeršydamas Lermontovas neleidžia Vikei šokti jos gražiausią partiją. Konfliktai ir pasirinkimas tarp meilės vyrui ir baletui neišvengiami…
Laimė, Boriso intrigos nesuardo dviejų mylinčių širdžių sąjungos. Nelaimė atėjo iš ten, iš kur jos tikrai niekas nelaukė.
Kai primabalerina Irina Boronskaja (akt. Ludmilla Tchérina) palieka sceną Viktorija sėkmingai debiutuoja balete pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką apie mergaitę ir stebuklingus baleto batelius. Tie bateliai suteikia galimybę juos avinčiai balerinai parodyti neįtikėtinus sceninio šokio stebuklus, tačiau už tai balerina privalo sumokėti savo gyvybe.
„Raudonų batelių“ skleidžiamos magijos komponentų yra daug – ir nuostabi miniatiūrinės debiutantės Moiros Shearer gracija, ir pasakiškos dekoracijos (įvertintos Oskaru), ir virtuoziškas operatoriaus Jacko Cardiffo meistriškumas (jis savo operatorinį Oskarą gavo už kitą Powello ir Pressburgerio filmą „Juodasis narcizas“), ir kerinčios choreografinės miniatiūros (viena šokio fantazija trunka bemaž 20 minučių). (G.J.)
6. „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (Cat on a Hot Tin Roof, rež. Richard Brooks. 1958 m.) Neleiskite pavadinimui jūsų suklaidinti, šis filmas tikrai nėra apie kates, toli gražu. Tačiau galima sutikti, jog pagrindinis šios juostos personažas Maggie būtent taip ir jaučiasi – tarytum stovėtų ant įkaitusio skardinio stogo, kai aplink verda emocijos, nuoskaudos, nusivylimai, o šeimos krizė baigia palaužti net stipriausius. „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ didžiuosius ekranus pasiekė po šimtus kartų atliktų pjesių teatro scenose. Jos autoriui Tennessee Williams šis kūrinys pelnė prestižinę Pulitzerio premiją. Tačiau režisierius Richard Brooks pritaikė pjesę didžiųjų ekranų žiūrovui ir leido į visą istoriją pažvelgti kiek kitu kampu. Filmas buvo nominuotas šešioms Oskaro statulėlėms, tačiau manoma, jog ši juosta buvo pernelyg kontraversiška to meto kritikams, tad filmas liko be apdovanojimo. Tačiau tai tikrai nesutrugdė jam atrasti savojo žiūrovo, o ir vertinamas jis kaip vienas geriausių visų laikų filmų.
Istorija mus nukelia į negandų blaškomą šeimą. Artimų santykių troškimas, aistra, svajonių sudužimas, alkoholizmas, vienatvė ir depresija. Pagrindiniai filmo herojai Maggie ir jos vyras Brick išgyvena sunkius laikus. Brick yra buvęs garsus futbolo žaidėjęs, gavęs traumą ir turėjęs pasitraukti iš žaidimo bei pamiršti sportą. Sugniuždytas nutikusios nelaimės jis tampa šaltas, melanholiškas, nebekreipia dėmesio į žmoną, tėvus ir nebesistengia gyventi pilnavertiško gyvenimo. Viso to pasekoje vyras skandina savo nuoskaudas alkoholio liūne.
Tuo tarpu Maggie tampa šeimos galva ir stengiasi nepasiduoti neigimoms emocijoms. Energinga, gyvybės kupina moteris turi svajonių susilaukti vaikelio ir galbūt taip bandyti sutvirtinti byrančius šeimos pamatus. Tačiau visos idėjos lieka neįgyvendintos ir žlugdomos abejingo vyro. Negana to šeima sužino apie Brick tėčio ligą ir jam gyventi likusius metus. Tačiau tai nesuartina visos šeimos, kol vieni liūdi dėl susiklosčiusios situacijos, kiti jau skaičiuoja pinigus ir dalinasi atkeliausiantį palikimą. (D. Č.)
Šis šauksmas tyruose nuskambėjo tada, kai amerikiečiai rengėsi paminėti pirmąjį garsinio kino dešimtmetį. Visi jau pamiršo nebylius filmus su paaiškinančiais užrašais. Bet Chaplino „Naujieji laikai“ – būtent toks kūrinys. Ir tai buvo principinė nuostata.
Anot pradinio titro, tai filmas „apie pramonę, individualią veiklą ir žmonijos laimės paieškas“. Šį kartą Chaplino personažas turi darbą – didelėje gamykloje jis stovi prie konvejerio, apdujęs nuo monotoniško darbo. Gamyba organizuota taip, kad darbininkai nuolat krutėtų, išskyrus pietų pertraukėlę. Bet ir šias trumpo poilsio minutes nori sutrumpinti inžinieriai, išradę mašiną, kuri galėtų darbininkus pamaitinti tiesiog darbo vietoje.
Chaplinas labai šauniai išnaudoja bet kokią galimybę piktai pasityčioti iš pelno bet kokia kaina siekiančių kapitalistų. O vienoje scenoje matome tokį vaizdą. Trumpam pasitraukęs nuo konvejerio parūkyti, mūsų herojus tualeto prieangyje dideliame ekrane pamato savo bosą, kuris piktai paragina tuoj pat sugrįžti į darbo vietą. Televizija Amerikoje dar tik žengė pirmuosius žingsnius, o Chaplinas jau įžvelgė ateitį, kurioje televizija taps žmonių sekimo priemone, nuo kurios niekur neįmanoma pasislėpti. (G. J.)
4. „PILIETIS KEINAS“ (Citizen Kane, 1941) Apie amerikiečių aktorių ir režisierių Orsoną Wellesą (1915-1985) dar jam gyvam esant sklandė daugybė legendų. Draugai ir priešas, gerbėjai ir pavyduoliai, kolegos ir kritikai – visi aktyviai kūrė genijaus portretą. Kai kada į šį liaupsių ir prakeiksmų chorą įsijungdavo ir pats triukšmo kaltininkas, vis pateikdamas kokį nors naują savo neįprastos biografijos ar kūrybos faktą.
Sunku rasti tokią meninės veiklos sritį, kurioje Orsonas Wellesas nebūtų palikęs ženklaus pėdsako. Bet didžiausius darbus jis nuveikė kine. Pirmasis jo filmas „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941) ne tik seniai įtrauktas į geriausių visų laikų kino kūrinių dešimtuką, bet ir yra įdėtas į specialią „laiko kapsulę“ ir Niujorke užkastas į žemę – kad po daugelio šimtmečių ateities civilizacijų atstovai galėtų susidaryti nuomonę apie XX a. intelektualinius žmonijos pasiekimus.
Vos dvidešimt penkerių metų režisieriaus O. Welleso „Pilietis Keinas“ dažniausiai vadinamas pačiu geriausiu visų laikų filmu arba talpiausia kinematografinių išradimų enciklopedija. Iš tikrųjų, sunku rasti kitą filmą, kuris būtų taip radikaliai sulaužęs visas tradicijas ir suformavęs naują kino kalbą. Pradžioje savo prašmatniose apartamentuose miršta vienas turtingiausių Amerikos magnatų Čarlzas Fosteris Keinas. Prieš mirtį jis teištaria du žodžius: “Rožės pumpuras” (angl. Rosebud). Ką jie galėtų reikšti?
Po šio prologo ilgokoje ekspozicijoje regime „mockumentary“ principu sumontuotą kroniką, pristatančią velionį. Viso pasaulio laikraščiai pirmuose puslapiuose informuoja apie Keino mirtį. Vėliau pristatoma jo stulbinama biografija. Abejingų Keinui nėra – vieni jį garbina kaip idealaus amerikiečio įsikūnijimą, kiti nekenčia. Vieni Keiną vadino fašistų (štai jis kino kronikos kadruose šalia Hitlerio ir Mussolinio), kiti – garsiausiu savo epochos politiku (šioje srityje jis tikrai padarė puikią karjerą, pakilęs politinės hierarchijos laiptais iki gubernatoriaus), tretiems Keinas – jokių skrupulų nežinantis kapitalistas, valdantis pasakiškus turtus, kuriuos pasiryžęs pakloti po mylimosios kojomis: įsimylėjęs artistę Sjuzen Aleksander magnatas jai pastato prabangiausius rūmus, pavadintus Ksanadu, ir iš tolimų šalių pargabena egzotiškų gyvūnų asmeniniam zoologijos sodui. Tačiau būtent ši moteris priverčia beširdžiu monstru tapusį savimylą suprasti, kad ne viską galima nupirkti už pinigus. Net už labai didelius pinigus.
Po prologe parodytos (pseudo)dokumentinės novelės laikraščio redaktorius liepia žurnalistams surinkti kuo daugiau informacijos apie įtakingą velionį ir – svarbiausia – išsiaiškinti, ką gi iš tikrųjų reiškia paskutinis jo ištartas žodis.
Vykdydamas užduotį ambicingas reporteris Džeris Tompsonas (Williamas Allandas) susitinka su keturiais žmonėmis, artimai pažinojusiais Keiną – geriausiu draugu, verslo imperijos valdytoju, antrąją žmoną Sjuzen Aleksander ir Ksanadu rūmų liokajumi. Dar daug svarbių žinių Tompsonas pasisėmė iš Keino globėjo dienoraščio.
Atrodytų, kad penkių rimtų šaltinių pakanka objektyviam vaizdui susidaryti. Bet čia ir yra „Piliečio Keino“ paradoksas. „Rožės pumpuro“ paslaptis finale nėra atskleista. Tik kelios versijos, žadinančios žiūrovų pastabumą ir fantazijas.
3. „12 įtūžusių vyrukų” (12 Angry men, rež. Sidney Lumet, 1957 m.) Filmas „12 įtūžusių vyrukų” sukurtas daugiau nei prieš pusę amžiaus. Šis filmas yra geriausias pavyzdys, kad norint sukurti puikų filmą nebūtinos įspūdingos dekoracijos, įmantrūs drabužiai ar specialieji efektai. Geram filmui užtenka geros idėjos ir puikaus scenarijaus. Filmas įtraukia puikiai atskleidžiamais veikėjų charakteriais per jų konfliktinius dialogus. Ši teismo salės drama pasakoja istoriją apie 12 prisiekusiųjų, kuriems yra pavesta nuspręsti ar jaunuolis, kaltinamas nužudęs savo tėvą, iš tikrųjų yra kaltas. Nors filmo pradžioje šiek tiek prisnūdęs teisėjo balsas sufleruoja, jog byla yra itin paprasta, ir viskas joje yra aišku, tačiau aštuntasis prisiekusysis nėra įsitikinęs, kad byla yra itin aiški. Aštuntasis prisiekusysis išsako savo abejones, jog rimtoje byloje (jaunuoliui gresia bausmė dėl pirmo laipsnio žmogžudystės) remiamasi tik dviem liudininkais, jog ginklas, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, nėra išskirtinis (identišką kišeninį peilį turi ir jis). Tolimesnėje filmo eigoje prisiekusieji stengiasi priimti vieningą sprendimą, ar jaunuolis yra kaltas, ar nusikaltėlis yra kitas asmuo.
Kiekvienas iš dvylikos prisiekusiųjų yra visiškai skirtingos asmenybė. Iš dalies tai primena eksperimentą, ar visiškai skirtingi žmonės gali vieningai apsispręsti jiems pateiktu klausimu. Nors 12 veikėjų, kurie visi yra svarbūs, yra daug tokiam filmui, tačiau Reginald’as Rose’as sugeba dialogų pagalba atskleisti visų veikėjų esminius biografijos faktus, charakterio savybės. Atskleidžiant charakterius nėra gilinamasi į bereikalingas detales, tik į esminius faktus, kurie daro įtaką konkretaus prisiekusiojo mąstymo eigai, sprendimo priėmimui.
Genialumas slypi paprastume: beveik visas filmo veiksmas vyksta viename kambaryje. Jokių įmantrių kambarių, įmantrių rūbų, tiesiog 12 kostiumais apsirengusių vyrų, 12 kėdžių ir vienas stalas. Iš tikrųjų jeigu pasižiūrėtume, kiek laiko veiksmas vyksta prisiekusiųjų kambaryje, ir kiek laiko kitur, rasime didžiulę disproporciją – iš 96 filmo minučių, vos 3 minutės veiksmo vyksta kažkur kitur. Nors galbūt tai atrodo nuobodu – kaip įmanoma filmą sukurti apie buvimą viename kambaryje – tačiau visa filmo esmė yra, stiprūs charakteriai, dialogai, diskusijos, o ne filmavimo aikštelės dekoracijos. (A.L.)
2. „Kasablanka“ (Casablanca, rež. Michael Curtiz, 1942) Juosta, kuri neabejotinai sužavės jus savo režisūra, istorija bei puikiais aktoriais. Tai tikras ikoniškas kino šedevras, be kurio neįsivaizduojamas joks save gerbiantis kino klasikos sąrašas. Filmas nukels į Antrojo pasaulinio karo metus, Kasablankos miestą Maroke, kuriame renkasi šimtai emigrantų iš visos Europos. Vienas jų amerikietis, buvęs laisvės kovotojas Rikas (Humphrey Bogart).
Kasablankoje vyriškis populiausios naktinės kavinės savininkas. Vieną dieną Rikas gauna du labai vertingus leidimus išvykti į Lisaboną. Kai nacis majoras Štraseris (Conrad Veidt) atvyksta į Kasablanką, jam pataikaujantis policijos kapitonas daro viską, kad jam įtiktų, todėl sulaiko čekų pogrindžio lyderį Viktorą Laszlo (Paul Henreid). Rikas labai nustemba kai Viktoras atvyksta su Ilsa (Ingrid Bergman), buvusia Riko meile, kuri jį paliko Paryžiuje.Vyriškiui sužinojus, kad Ilsa tam turėjo rimtą priežastį, jie planuoja kartu pabėgti į Lisaboną pasinaudodami leidimais. Ar jiems pavyks išsaugoti Paryžiuje išsiplieskusią meilę? Rikui tenka pasirinkti tarp meilės moteriai ir pagalbos jai bei jos vyrui, Rezistencijos lyderiui, pabėgti iš Viši kontroliuojamo Maroko miesto Kasablankos, kad galėtų kovoti prieš nacius.
Kasablanka laimėjo tris Oskarus, įskaitant Geriausią metų filmą. Filmo veikėjai, dialogas ir muzika tapo pasaulinės kultūros dalimi, o Kasablanka pasiekė tokį populiarumą, kad pastoviai laikosi geriausių visų laikų filmų sąrašo viršūnėje. (G.J.)
1. „METROPOLIS“ (1927) Vokiečių režisieriaus Fritzo Lango „Metropolis“ – vienas didingiausių klasikinių filmų, ilgam suformavęs fantastinių filmų kanonus.
Sukūręs kelis ekspresionistiniu filmus (Pavargusi mirtis, Lošėjas daktaras Mabuzė ir Nibelungus) šis režisierius išsikovojo ypatingą statusą trečiojo dešimtmečio Vokietijos kine.
Pagal vokiečių literatūros epą sukurtuose „Nibelunguose“ (1924 m.) pašlovinęs praeitį, Fritzas Langas 1927 m. sukuria „Metropolį“ – fantastinį filmą apie ateities pasaulį- savotišką distopijos ir kartu antiutopijos hibridą. Veiksmas rutuliuojasi milžiniškame mieste, padalintame į du pasaulius – požeminiame triūsia tūkstančiai darbininkų, kad viršutiniame visais gyvenimo malonumais galėtų mėgautis turtuoliai. Konfliktas tarp antagonistinių pasaulių prasideda tada, kai magnato Frederseno sūnus Frederis įsimyli darbininkę Mariją. Kad suardytų galimą antagonistinių pasaulių sąjungą beprotis išradėjas Rotvangas, panašus į viduramžių alchemiką, sukonstruoja robotę – Marijos antrininkę, kuri kusto darbininkus maištui. Taip filme apie ateitį atsiranda dvi svarbios vokiečių ekspresionistinio kino temos – antrininko ir dirbtinio žmogaus.
Labai vykusiai ekspresionistinio kino metodus režisierius panaudoja ir vaizduodamas žmonių mases požeminiame mieste – darbininkai čia parodyti kaip bevalės, jokių individualumo bruožų neturinčios būtybės, įpratusios vaikščioti žemyn panarintomis galvomis.
Nors filmo finalinis patosas ir pabaiga, rankų paspaudimu sutaikanti darbininkus su engėjais, atrodo naiviai ir kiek gadina bendrą grandiozinio reginio didybę, „Metropolis“ neabejotinai yra nebylaus vokiečių kino viršūnė, stebinanti ir šiuolaikinį žiūrovą. Bet komercinės sėkmės filmas nesusilaukė. Iki mūsų laikų žinomos kelios skirtingos trukmės filmo kopijos. Kaskart restauruojant šį nebylaus kino šedevrą jis buvo papildomas anksčiau nematytomis scenomis.
Dažnai buvo eksperimentuojama ir kuriant originalų muzikos takelį. Visomis šiomis manipuliacijomis buvo siekiama kuo labiau priartėti prie genialaus F. Lango sumanymo. „Jei anksčiau „Metropolis“ laikytas patraukiančiu, bet paprastu moksliniu fantastiniu filmu, tai naujos filmo versijos parodė, kad futuristinis filmo pobūdis turi ne pranašišką, bet mistinę prasmę“ („1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“). (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Deimantė Čegytė, Aušra Leonavičiūtė