Jeigu domitės stiliumi bei mados industrija, parinkome jums įkvepiančių ir netgi šokiruojančių filmų bei serialų sąrašą, kurie įkvėps savo madingomis istorijomis, privers grožėtis stilingu bei menišku pateikimu, suglumins dėl nematomų mados industrijos užkulisių bei privers susimąstyti dėl tam tikrų žmonėms būdingų vartojimo įpročių.
Sakoma, jog svarbiausias yra žmogaus vidus, o ne išorė. Tačiau kas galėtų nuginčyti faktą, jog pirmiausia ir atkreipiame dėmesį būtent į žmogaus išvaizdą ir tik po to sprendžiame, ar norėtume su juo susipažinti artimiau, ar, visgi, taip ir nueisime nė neužkalbinę vienas kito…? Netrukus prasidės ruduo – bene madingiausias ir spalvingiausias laikotarpis metuose, tad keletas puikių filmų apie dizainą ir madą tikrai nepakenks suvokimui apie tam tikras stiliaus detales, juolab, jog šis filmų bei serialų sąrašas leis ne tik pasisemti įkvėpimo naujam įvaizdžiui, tačiau taip pat leis susipažinti su tam tikromis įstabiomis mados ikonomis, pamatyti mados pasaulio užkulisinį gyvenimą bei, galbūt, netgi privers susimąstyti apie mūsų (besaikius) vartojimo įpročius…
Taigi, pristatome jums 10 puikių filmų ir serialų apie mados pasaulio industriją, užkulisius, pirkimo maniją ir kitus, su mada bei stiliumi susijusius, aspektus.
Griebkite spragėsius bei kitus užkandžius ir nerkite į mados pasaulį!
10. „Neoninis demonas“ (The Neon Demon, 2016)
Šis filmas apibūdinamas kaip psichologinis siaubo filmas, tačiau, jeigu išsigandote, nusiraminkite – siaubo filmo čia tikrai nesitikėkite (nebent tik kelis kiek nejaukesnius, nemalonius ar šokiruojančius vaizdus). Juostą režisavo danų tautybės kino režisierius, scenaristas bei prodiuseris Nicolas Winding Refn, kuris yra gerai žinomas dėl režisuotos trilogijos „Pusher“, kriminalinio filmo „Tik Dievas atleidžia“ ir nemažai kitų. Pagrindinį filmo vaidmenį atlieka Elle Fanning, o antraplaniame vaidmenyje vaidina netgi gerai žinomas aktorius Keanu Reevesas, vaidinęs tokiuose juostose kaip „Diena, kai žemė sustojo“ arba „Matricoje“.
Siužetas seka karjeros modelio profesijoje siekiančios 16-metės Jesse gyvenimą. Po tėvų mirties ji persikelia gyventi iš mažo miestelio Džordžijos valstijoje į Los Andželą. Merginos grožis ir jaunystė mados industrijoje kelia didelį susižavėjimą fotografams, dizaineriams ir kitiems, su ja dirbantiems asmenims, tačiau tuo pačiu žadina ir pavydo jausmą kitų modelių atžvilgiu. Ir, nors pastarieji modeliai iš pradžių demonstruoja jaunai merginai draugiškumą, tačiau, iš tiesų, patyrusios merginos ilgainiui siekia susidoroti su naujoke…
Svarbu paminėti, jog ši kino juosta turi itin menišką „prieskonį“ – filme apstu skoningai bei žaviai pateiktų scenų, puikiai vaizduojančių „tobulą“ mados pasaulį, tačiau už gražaus viršelio slypi kur kas baisesni ir kraupesni dalykai, šokiruojantys žiūrovą ir priverčiantys susimąstyti, kas iš tiesų slypi už „tobulo“ modelių gyvenimo kasdienybės. (A.L.)
9. „Asmeninė pirkėja“ (Personal Shopper, 2016)
Tai psichologinis trileris su antgamtiniais elementais, kurį parašė ir režisavo prancūzų režisierius Olivier Assayas. Juosta yra tarptrautinė Belgijos, Čekijos, Prancūzijos ir Vokietijos produkcija, kuri 2016 metais varžėsi dėl Auksinės palmės šakelės Kanų kino festivalyje. Filme pagrindinės veikėjos vaidmenį atlieka aktorė Kristen Stewart, kuri yra gerai žinoma iš „Saulėlydžio“ ir jo tęsinių serijos. Juosta tiesiog užburia melancholiška vaiduoklių istorija, supinta su įžymybių ir aukštosios mados pasaulio elementais.
Maureen (Kristen Stewart) yra Kyros (reiklaus supermodelio) asmeninė pirkėja, dirbanti ir gyvenanti Paryžiuje. Mergina išgyvena sunkią netektį – nuo širdies sutrikimo mirė jos brolis dvynys (pati Maureen taip pat turi šią ydą, tad nuolatos turi lankytis pas gydytoją). Abu dvyniai nuo mažens domėjosi spiritizmu ir jautėsi esą „terpės“ tarp realaus ir pomirtinio gyvenimo, tad mergina įnirtingai stengiasi susiekti su savo mirusiu broliu, jog galėtų įsitikinti pomirtinio gyvenimo egzistavimu. Tačiau ties tuo filmo istorija neapsistoja – Maureen gyvenimas tampa dar sudėtingesnis, painesnis ir dramatiškesnis, kuomet su ja netikėtai tekstinėmis žinutėmis susisiekia paslaptingas nežinomas asmuo… Taigi Maureen yra priversta rūpintis ne tik savo darbdavės įvaizdžiu, jos poreikių įgyvendinimu bei pomirtinio gyvenimo paieškomis, tačiau ir paslaptingo asmens, žinančio viską apie merginą, egzistavimu. (A.L.)
8. „Parduotuvių maniakės išpažintis“ (Confessions of a Shopaholic, 2009)
Amerikiečių romantinės komedijos filmas, sukurtas pagal pirmuosius du Sophie Kinsella „Shopaholic“ („Parduotuvių maniakė“) romanus. Filmo režisierius – Paul John Hoganas, AACTA apdovanojimą pelnęs Australijos kino režisierius ir rašytojas. Juostos pagrindį vaidmenį atlieka charizmatiškoji Isla Fisher.
25-erių metų Rebecca Bloomwood (Becky) gyvena Niujorke, dirba žurnaliste finansų žurnale ir svajoja prisijungti prie mados žurnalo „Alette“. Iš vienos pusės – Rebecca nėra patenkinta savo darbu, kadangi rašyti straipsnius finansų žurnalui tiesiog nuobodu, o ir atlygis mažas. Ir nors už parduotuvių rajone esančio buto nuomą jaunoji žurnalistė moka tik simbolinę kainą (nes kambarį nuomojasi iš savo geriausios draugės Siuzės (akt. Krysten Ritter), su kuria kartu ir gyvena), o visa kita lieka jos pačios reikmėms – didžiausia problema ir yra tai, kad Rebecca kenčia nuo priklausomybės apsipirkinėti.
Žinoma, žodis „kenčia“ merginai ne tik kad netikslus, bet ir sunkiai suvokiamas. Vienintelis jai kylantis nepatogumas gyvenime – nepakankamai didelis atlyginimas, dėl kurio ji negali susimokėti visų sąskaitų ir darbas, dėl kurio ji negali siekti savo didžiausios svajonės – dirbti mados žurnale ir rašyti apie tai, kas jai teikia malonumą. Deja, neapmokėtos sąskaitos turi bjaurią savybę niekur nedingti ir kauptis, todėl Rebecca suvokia, kad reikia ieškoti sprendimo. Bandymas apriboti pirkinių kiekį ar apsipirkinėjimo dažnumą baigiasi visišku fiasko, o pastangos susirasti geriau apmokamą darbą „apdovanojamos“ dar didesne nesėkme…
Tai puiki romantinė komedija lengvam bei jaukiam vakarui su pledu ir užkandžiais – ne tik pasijuoksite, bet ir galėsite įvertinti besaikio pirkimo įpročius ir, kaip su jais reikėtų „kovoti“. (A.L.)
7. „Siuvėja“ (The Dressmaker, 2015)
„Siuvėja“ yra komedinė drama su romantinio filmo elementais. Filmas parašytas ir režisuotas scenaristės Jocelyn Moorhouse, remiantis 2000 metų Rosalie Ham parašytu romanu tuo pačiu pavadinimu.
„Siuvėja“ – žvaigždės Kate Winslet kaip „femme fatale“ pasirodymas siuvėjos Myrtle Dunnage (Tilly) vaidmenyje. Tilly grįžta į mažą Australijos miestą rūpintis savo ligota, psichiškai nestabilia mama ir ten pasireiškia kaip labai ypatinga ir kiekvieno žmogaus figūrai idealiai parenkanti bei pasiuvanti specialiai jiems sukurtus drabužius, kuriuose kiekvienas asmuo suspindi naujomis spalvomis ir tampa dėmesio centru. Taigi, Paryžiuje siuvimo meno išmokusi ir įspūdingu asmeniniu stiliumi miestelėnams amą atimanti Tilly nusprendžia transformuoti labiausiai apsmurgusias miestelio gyventojas į tikras damas.
Tačiau, svarbu pabrėžti, jog šis filmas nėra vien tik apie madą ir gerai savo darbą nusimanančią specialistę. Juosta tyrinėja keršto ir kūrybiškumo temas. Palaipsniui, filmo eigoje žiūrovams atskleidžiama priešistorė: Tilly buvo „išspirta“ iš miestelio dar būdama 10 metų už tai, kad tariamai nužudė chuliganą klasės draugą. Nors pati ir neatsimena, kas tada įvyko, Tilly jaučia, kad buvo neteisingai apkaltinta ir dabar nori atkeršyti visiems, kas su ja neteisingai elgėsi…
„Siuvėja“ – neįpareigojantis ir lengvas reginys, kuriame yra humoro, kokybiškos vaidybos bei gražių drabužių. Be to, nors juosta vaizduoja 6-ojo dešimtmečio laikus, visi vaizdai pateikti skoningai ir šiuolaikiškai, galima sakyti netgi šiek tiek meniškai bei ikoniškai. Tiesa, filme nemažai siužeto linijų bei vingių, kurie gali šiek tiek gluminti (motinos bei dukters santykiai, mados tema, kerštas, romantika bei bandymas išsiaiškinti, kas iš tiesų nužudė jauną berniuką…), tačiau, betkuriuo atveju, ši juosta – tinkamas būdas atsipalaiduoti ir smagiai praleisti laiką prie kino ekranų. (A.L.)
6. „Yves Saint Laurent“ (2014)
2014 metais prancūzų aktorius, scenaristas ir režisierius Jalil‘is Lespert‘as pristatė biografinę dramą „Yves Saint Laurent“, kuri atidarė Tarptautinį Berlyno kino festivalį. Filmas pasakoja apie aukštosios mados dizainerį, Yvest Saint Laurent‘ą, metusį iššūkį tradicinėms moteriško grožio ir galios sampratoms. Pagrindinius vaidmenis dramoje atlieka Pierre‘as Niney, Guillaume‘as Gallienne, Charlotte Le Bon, Laura Smet ir Marie de Villepin. Tai pirmasis tais metais (metų pabaigoje buvo išleistas dar vienas) prancūzų išleistas filmas apie šį dizainerį.
Filme „Yves Saint Laurent“ veiksmas prasideda Paryžiuje, 1958 metais sausį, kada Yves Saint Laurent 21-erių metų jaunuolis iš asistento tampa „Dior“ mados namų dizaineriu ir pristato savo pirmąją kolekciją. Kuklus vaikinukas net nenutuokia, kokia beprotiška meilė ir svaigi karjera jo laukia. Yves Saint Laurent‘as susipažįsta su mecenatu Pierre‘u Berge, kuris taps ne tik jo gyvenimo meile bet ir verslo partneriu, kuris jam padės sukurti „Yves Saint Laurent“ mados namų imperiją – vieną žinomiausių prekių ženklų pasaulyje.
Yves Saint Laurent‘as buvo labai įdomi ir įvairiapusė asmenybė su daugybe pakilimų ir nuosmukių gyvenime, todėl filmas prisiliečia prie daug svarbių ir šiandieninėje visuomenėje aktualių temų: viena tokių yra LBTQ. Taip pat viena svarbiausių temų dramoje tampa priklausomybės, kurios dažnai yra neatsiejama šlovės pasekmė. Filme prisiliečiama ir prie psichologinių ligų problemos. Visgi, režisieriaus pasakojamoje istorijoje be šiuo metu aktualių temų kalbama ir apie draugystę, pagarbą ir kito palaikymą net sunkiausiomis akimirkomis.
„Yves Saint Laurent“ filmo siužetas yra įprastas ir niekuo negalintis nustebinti. Režisierius pasirenka pristatyti dizainerio gyvenimo metus nuo 1950 metų pabaigos iki 1970 metų pabaigos, kada jo sveikata ima silpti nuo maniakinės depresijos ir priklausomybės narkotikams, taip palikdamas nepaliestus 30 paskutinių Yves Saint Laurent gyvenimo metų. J. Lespert‘as nuosekliai seka dizainerio gyvenimą daugiausiai dėmesio skirdamas jo karjerai, psichologinei ligai ir piknaudžiavimui narkotikais. Džiugu, kad režisierius stengiasi ištikimai reprezentuoti savo subjekto gyvenimą, pasiekimus, sąntykius, tačiau jis tarsi pamiršta sukurti puikų filmą. „Yves Saint Laurent“ dramoje trūksta emocinio gylio, dėl nuolatinio dizainerio gyvenimo įvykių sekimo, lieka nepaliesta, kas jį skatino kurti. Taip pat filme gausu žmonių, kurie yra suprantami, kaip Laurent‘o mūzos, tačiau taip iki galo ir nėra aišku, kokią įtaką jie iš tikrųjų jam turėjo. J. Lespert‘o filmo istoriją leidžia papasakoti ilgamečiam Yves Saint Laurent‘o širdies draugui ir verslo partneriui Pierre‘ui Berge. Pierre‘as pasakoja taip lyg skaitytų pomirtinį meilės laišką dizaineriui ir nors idėja graži, filme ji nėra išbaigta. P. Berge sakomi žodžiai neprideda nieko prie to ką mes jau matome ekrane, nepadeda ir tai, kad režisierius šiuos intarpus naudoja nenuosekliai, dėl ko galiausiai jie net nėra suvokiami, kaip kylantys iš gilaus sielvarto.
Prie estetinio vaizdo prisideda ir filmo kostiumai, o ypač Yves Saint Laurent‘o kolekcijos, kurias filmui paskolino „Saint Laurent“ ir „Berge“ fondai. Tikrumo filmui suteikia ne tik autentiškos suknelės bet ir eskizai piešti pačio dizainerio. Dramoje didelį darbą atliko ir grimo komanda, kuri sugebėjo laipsniškai keisti pagrindinio aktoriaus atlieknačio Laurent‘o vaidmenį išvaizdą, atskleidžiant jo psichinį prastėjimą su pagarba, tačiau nieko nepagražinant.
Filmas „Yves Saint Laurent“ pasakodamas garsaus dizainerio Yves Saint Laurent‘o gyvenimo istoriją paliečia visuomenėje svarbias temas, kaip LGBTQ+, psichologinės problemos ar priklausomybės. Dramos siužetas nėra kažkuo ypatingas, jame trūksta emocinio gylio ir lieka nemažai nepaliestų dizainerio gyvenimo aspektų, kaip: kokią įtaką jam tūrėjo jo mūzos, ar kas jį išvis įkvėpė pradėti kurti. Pagrindinių aktorių vaidyba žavi, jie sugeba sukurti tarpusavio ryšį, taip filmui suteikiant tikrumo jausmą. Visgi, nors aktorių vaidyba ir puiki, visas šio filmo grožis slypi vaizde ir kostiumuose. (I.L.)
5. „COCO CHANEL IR IGORIS STRAVINSKIS“ (Coco Chanel & Igor Stravinsky, 2009)
„Mada išeina iš mados, o stilius – niekada“ – mėgo kartoti viena garsiausių XX a moterų, kurios vardą žino net ir tie, kurie madai yra visiškai abejingi.
Elegantiškumo įsikūnijimu laikoma Coco Chanel (tikroji jos pavardė Gabrielei Bonheur Chanel) įvykdė tikrą revoliuciją mados pasaulyje, paliko po savęs begalę pasekėjų, „labiausiai gundančių kvepalų“ Chanel Nr 5 aromatą ir daug taiklių aforizmų.
Nenuostabu, kad šiai mados karalienei statomi paminklai, dedikuojamos knygos ir madingų rūbų pristatymo sesijos. 1969-aisiais, dar būdama gyva, Coco susilaukė jai skirto biografinio miuziklo (Brodvėjuje ją suvaidino legendinė Holivudo veteranė Katherine Hepburn). Ne kartą jos gyvenimas buvo atgijęs ir kine.
Beveik vienu metu pasaulio ekranuose pasirodė du vaidybiniai filmai, kurie gerokai papildė mūsų žinomą prancūzų drabužių dizainerės portretą.
Režisierės Anne Fontaine filmas „Coco prieš Chanel“ (Coco avant Chanel, 2009) skirtas madų karalienės jaunystėje išgyventiems meilės romanams. Coco tąsyk vaidino Audrey Tautou. Filmo autoriai nepretendavo atskleisti visus mados pasaulio ikona vadinamos moters gyvenimo įvykius. Gražiausios scenos skirtos Coco Chanel ir britų pramonininko Artūro Kapelio romantiškiems santykiams. Kiek anksčiau kita meilės istorija būsimą madų diktatorę buvo susiejusi su turtingu verslininku Etjenu Balsanu.
O režisierius Janas Kounenas filme „Coco Chanel ir Igoris Stravinskis“ pasakoja apie dar vieną madų karalienės meilę – rusų kompozitoriui Igoriui Stravinskiui.
Filmas nukelia į trečiąjį dešimtmetį, kai įvyko trumpa, tačiau kupina inteligentiškos aistros ir elegancijos dviejų menininkų konfrontacija. Jų pažintis prasidėjo dar 1913-taisiais, Eliziejaus laukų teatre, kur Coco Chanel, kylanti mados žvaigždė, žiūrėjo visų nušvilptą Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ spektaklį.
Coco iš karto pajuto sutikusį giminingą sielą ir artimos pasaulėžiūros menininką, mėgstantį rizikuoti. Abu menininkus kūrybiniame kelyje vedė novatoriškos idėjos. Modernistinė, disonuojanti I. Stravinskio harmonija kėsinosi sugriauti konservatyvios buržuazinės visuomenės muzikinį skonį, o Coco plėtojo naujas prabangios ir elegantiškos, tačiau demokratiškos mados idėjas.
Paryžiuje emigrantas rusų kompozitorius su sergančia žmona Jekaterina ir keturiais vaikais tada buvo apsigyvenęs dizainerės užmiesčio viloje, kur tarp dviejų kūrėjų maištingų kūrėjų ir įsiplieskė ilgos bei laimingos istorijos nežadantis romanas.
Madų ir baleto žinovai tuoj po premjeros pareiškė, kad tikrų faktų apie šį meilės ryšį nėra, ir kad filmo autoriai sukūrė gražią pasaką apie įvykius, kurių realybėje tikrai nebuvo. Bet pasaka iš tikrųjų graži. Prabangūs interjerai, stilingi drabužiai, gražiais rakursais filmuojami abu personažai (Anna Mouglalis ir Madsas Mikkelsenas).
Stravinskis iš tikrųjų garsėjo ne tik kaip avangardinės muzikos genijus, bet ir kaip širdžių ėdikas. Jis patiko moterims ir buvo vedęs ne vieną kartą. Įsimylėjęs savo pusseserę Jekateriną Nosenko ją vesti galėjo tik sunkiai gavęs Šv. Sinodo leidimą. Pajutęs aistrą menininkei Verai Sudeikinai (juos supažindino 1913 m. Sergejus Diagilevas) Stravinskis nepaliko sergančios žmonos iki pat jos mirties 1939 metais. Tik tada vedė Verą, su kuria pragyveno paskutiniuosius 31 savo gyvenimo metus.
P.S. filmas „Coco Chanel ir Igoris Stravinskis“ ekranuose pasirodė 2009-aisiais, kai buvo pažymimos 100-osios garsiųjų Rusijos baleto sezonų Paryžiuje teatre Chatelet metinės. Dar po metų Prancūzijos sostinės žiūrovams buvo pateiktas I. Stravinskio baletas „Stebuklinga paukštė“, sukurtas rusų liaudies pasakų motyvais. O 1913-aisiais Sergejus Diagilevas ir Vaclavas Nižinskis pastatė „Šventąjį pavasarį“, nuo kurio ir prasidėjo kompozitoriaus bei Coco Chanel draugystė. (G.J.)
4. „Ir velnias dėvi Prada“ (The Devil Wears Prada, 2006)
Tai komedija-drama, pastatyta pagal Lauren Weisberger romaną tokiu pat pavadinimu. Filmo režisierius – David Frankel, amerikiečių tautybės kino režisierius, scenaristas bei prodiuseris. Juostos pagrinį vaidmenį atlieka gerai visame pasaulyje žinoma aktorė bei oskaro laureatė Anne Hathaway, vaidinusi tokiuose gersiuose kino juostose, kaip „Princesės dienoraštis“ bei „Kuprotas kalnas“. Ne ką mažesnį vaidmenį filme užima ir kita garsi aktorė – Meryl Streep.
Anne Hathaway vaidina ką tik mokslus baigusią merginą Andrea Sachs (Andy), kuri atvyko į Niujorką. Nepaisydama pašaipų dėl mados industrijos neišmanymo, mergina gauna žurnale „Runway“ vyriausiosios redaktorės Mirandos Priestly jaunesniosios asistentės pareigas – darbą, už kurį „nužudytų milijonai merginų“. Andy iš pradžių galvoja, jog tai svajonių darbas, tačiau supratusi, jog asistentės darbas daug jėgų, laiko ir pastangų reikalaujantis užsiėmimas, pasiryžta kurį laiką užimti šias pareigas ir pakęsti pernelyg didelius Mirandos reikalavimus bei žeminantį elgesį, tikėdamasi įsidarbinti reportere ar rašytoja kur nors kitur, kai tik atsiras galimybė…
Tačiau dirbant itin reiklioje įmonėje Andy po truputį keičiasi pati – ne tik kaip asmenybė, tačiau ir savo išvaizda. Miranda pradeda pastebėti pasikeitusią Andy išvaizdą ir įsipareigojimą ir ima jai skirti daugiau atsakomybių bei sudėtingų užduočių. Lėtai, bet užtikrintai, Andy tampa spalvingesnė asmenybė ir nesąmoningai pradeda lygiuotis į „Runway“ filosofiją – visiškai pasinerti ir atsiduoti mados pasauliui. Darbe Andy palaipsniui pradeda pralenkti senbuves koleges ir tokiu būdu vis tvirčiau užsitikrina Mirandos pagarbą. Tačiau ilgainiui mergina pradeda ilgėtis senojo savo gyvenimo, santykių su artimais asmenimis ir daug kitų dalykų… (A.L.)
3. The Assassination of Gianni Versace: American Crime Story (2018)
„The Assassination of Gianni Versace“ yra antrasis televizinio kanalo „FX“ tikrosios nusikaltimų antologijos televizinio serialo „American Crime Story“ (liet. Amerikos nusikalstamumo istorija) sezonas, kurio premjera įvyko 2018 metų sausio 17 dieną. Šio serialo režisierius – JAV televizijos laidų kūrėjas bei scenaristas Ryan Murphy, dar gerai žinomas dėl tokių televizijos laidų kūrybos kaip „Amerikietiška siaubo istorija“, „Klyksmo karalienės“, „Glee“, „Pose“, „Grožio peilis“ ir „9-1-1“. Seriale vaidina tokie aktoriai, kaip Edgar Ramirez, Darren Criss, Ricky Martin ir Penelope Cruz. Serijos tyrinėja dizainerio Gianni Versace nužudymo istoriją, remiantis Maureen Orth knyga „Vulgarūs pranašumai: Andrew Cunananas, Gianni Versace ir didžiausia nesėkminga medžioklė JAV istorijoje“.
Iš tiesų, nors serialas paliečia Gianni Versace nužudymo temą, pasakojimo siužetas, visgi, sukasi aplink Versace žudiką – Andrew Cunanan ir jo 9-ojo dešimtmečio viduryje vykdytų nusikaltimų seriją. Serijinis žudikas yra nužudęs penkis asmenis per trijų mėnesių laikotarpį. Tarp jo aukų yra jau minėtas italų tautybės mados dizaineris Gianni Versace ir Čikagos nekilnojamojo turto vystytojas Lee Miglinas. 1997 metais liepos 23 dieną Cunananas mirė nuo savižudybės.
Taigi, siužetas nuo pat pradžių vaizduoja San Francisko miestą, kuriame 1990 metais gyvenantis Gianni Versace turi aukščiausią VIP statusą. Dieviškai atrodantis, mitomaniškų savybių turintis bei mada besidomintis Andrew Cunananas yra tarsi apsėstas italų stilisto, todėl įnirtingai stengiasi gauti galimybę susipažinti su gerai visame pasaulyje žinomu Gianni. Jauno vaikino teigimas, jog yra kilęs iš Italijos, jam leidžia patekti į gėjų VIP klubo salę, kurioje jis gauna savo išsvajotąją progą – susipažinti su pasaulinio lygio stilistu. Vėliau Andrew yra pakviečiamas Gianni į operą, kurios atlikėjams stilistas ruošia įvaizdį ir tokiu būdu Andrew susibičiuliauja su Versace…
1997 m. liepos 15 d. rytą mados dizaineris Gianni Versace yra nušaunamas prie savo paplūdimio dvaro Majamyje. Žmogžudystę įvykdo jau anksčiau minėtasis Andrew Cunananas. Ir nuo šio momento serialo siužetas pradeda suktis apie serijinio žudiko gyvenimą, ankstesnes jo įvykdytas žmogžudystes, vaikystę bei kitus gyvenimo „vingius“…
„The Assassiation of Gianni Versace“ sulaukė daug teigiamų kritikų atsiliepimų bei „Emmy“ apdovanojimuose laimėjo tris apdovanojimus. „American Crime Story“ prodiuseriai Brad Simpson ir Nina Jacobson anksčiau yra sakę, kad jų šou yra skirtas pasakoti istorijoms, sakančioms kažką „didesnio, gilesnio ir nerimą keliančio apie Ameriką“. Iki šiol būtent tai buvo „Gianni Versace“ nužudymas.
Jei dar nematėte šio serialo, skubėkite peržiūrėti. Turėsite galimybę mėgautis ne tik puikia aktorių vaidyba, bet ir stilingais kostiumais bei patraukliu ir įtraukiančiu siužetu! (A.L.)
2. „Halstonas” (Halston, 2021)
Amerikiečių televizijos miniserialas, paremtas dizainerio Halstono gyvenimu, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Evanas MakGregoras. Adaptuota pagal Steveno Gaineso knygą „Tiesiog Halston“. Serialą „Netflix“ užsakė 2019, o premjera įvyko šiais metais.
Serialą režisavo Daniel Minahan, o sukūrė Šar Vaitas. Verta pripažinti, kad šalia tokios žvaigždės kaip Evanas MakGregoras prie pagrindinių aktorių grupės prisijungė ir Rebeka Dayan, Davidas Pitu, Krysta Rodriges, Bilas Pulmanas.
Jei mėgavotės madomis, kurios buvo populiarios praeitame amžiuje, tikėtina, kad nešiojote ar gėrėjotės rūbais, kuriuos sukūrė dizaineris Halstonas. Jis buvo New Yorko skrybėlių ir kepurių kūrėjas, dizaineris, sėkmingai sukūręs tarptautinę mados imperiją. Gyvendamas New Yorke šis žmogus tam tikra prasme buvo puikiausias pavyzdys, ką reiškia būti turtingu ir žinomu. Gaila, kad šis vyras negyveno pakankamai ilgai, kad būtų išvydęs visą serialą, skirtą tik jam.
Galima tik įsivaizduoti, kaip puikiai būtent toks gyvenimas ir yra vaizduojamas – garsus mados dizaineris, mėgaujantis visuomenės dėmesio spinduliais, o seriale aiškiai pabrėžiami visi niuansai, ką tai reiškia: bendravimas su garsiais žmonėmis, gyvenimo blizgučiai, narkotikai, brangios mašinos, puošnumas ir prabanga visur, kur tik ji gali būti.
„Ar esate kada turėję tokį jausmą, kad viskas, ką turite, gali išnykti net nemirktelėjus?“ – ši pagrindinio veikėjo eilutė iš serialo parodo, kad nagrinėjama ir kita medalio pusė, parodoma tokio nepaprasto gyvenimo kaina.
Daugelis žmonių sutinka, kad serialas yra tikrai ypatingas. Kai kurie teigia, kad Evanas McGregoras suteikia charizmos, kuri atitinka gyvybingą Halstono mados eros atkūrimą.
Gautu vaidmeniu itin patenkintas MakGregoras dalinosi patirtimi, ką reiškia įkūnyti tokį neeilinį talentą kaip Halstonas:
„Tam tikra prasme šiam vaidmeniui net teko išmokti siūti audinius. Tai tikrai didis menas. Paimi skiautę kažkokios medžiagos ir iš jos pagamini nepaprasto grožio suknelę. Bijojau, kad mano rankų judesiai išduos, kiek svetimas esu tam pasauliui. Tad teko be galo daug praktikuotis.“
Iš vaidybos seriale galima spėlioti, kad aktorius yra tarsi gimęs šiai rolei, tačiau pats jis tvirtina, kad kiekvienas vaidmuo kaip šis jam „sukelia kinkų drebėjimą“. Pasakojama, kad kiekvieno projekto pradžioje aktorius gauna apie dvi savaites laiko pasiruošti. O štai MakGregoras atvirauja, kad jam dažnai kyla mintys „viskas, šio vaidmens įkūnyti nebesugebėsiu“.
Aktorius aiškino, kad Halstonas realiame gyvenime iš tiesų vartojo narkotikus ir turėjo priklausomybę, tad šiuo aspektu jis ir vaidinama rolė turėjo šį bei tą bendro, mat pats aktorius yra turėjęs problemų su priklausomybėmis.
1. „Nematomas siūlas“ (Phantom Thread, 2017)
Amerikiečio Paulo Thomo Andersono filmas „Nematomas siūlas“ aštuntasis režisieriaus pilnametražis meninis kūrinys, kuris buvo išskirtinai nufilmuotas Didžiojoje Britanijoje. Oskaruose filmas sulaukė didžiulio dėmesio ir buvo nominuotas net šešiose kategorijose: Geriausias filmas, Geriausias režisierius, Geriausias aktorius, Geriausia antro plano aktorė, Geriausia muzika ir Geriausias kostiumų dizainas, už pastarąjį „Nematomas siūlas“ laimėjo ir pačią Oskarų statulėlę.
Pigmaliono – menininko, kurio skulptūra atgyja – mitas per pastarąjį šimtmetį daugybėję filmų įgavo naują pavidalą, pavyzdžiui, „Mano puikioji ledi“, „Pinokis“ ir De Palma filmas „Obsession“. Atsižvelgiant į tai, kad šis mitas, iš esmės yra istorija apie iliuzijos tapsmą realybe, o ribos tarp meno ir gyvenimo išnyksta – jis puikiai tinka didžiajam ekranui. Mitas taip pat atsispindi ir Paulo Thomaso Andersono filme, kuriame pasakojama apie pripažintą, aikštingą dizainerį Reynoldsą Woodcocką, kurį vaidina Danielis Day-Lewisas, ir jo santykius su Alma Elson (Vicky Krieps), padavėja, kuri taps jo mūza – žinoma, už tam tikrą kainą.
Reynoldsas yra tikras darboholikas, atsidavęs moteriškų drabužių siuvimui, todėl savo darbotvarkėje neranda laiko parodyti Almai simpatijos ar dėkingumo. Labiausiai filme intriguoja tai, kad santykiai tarp Reynoldso ir Almos niekada netampa visiškai romantiškais. Nepaisant to, kad romantika pasireiškia kažkokiu atstūmimo ir traukimo atgal principu bei meile ir neapykanta tarp dviejų pagrindinių vaidmenų, Alma visada atstoja mūzą, įkvėpimą, kuris bent iš pradžių, tampa istorijos prioritetu. Pagrindinė santykių varomoji jėga – abipusė priklausomybė. Iš tiesų, juos, kaip bendradarbius, jei ne meilužius, kartu išlaiko faktas, jog jiems reikia vienas kito ir taip priverčia save tai pajusti. Alma nuolatos nuodija Reynoldsą, kad galėtų slaugyti jį ir būtų šalia; Reynoldasas noriai leidžiasi į tokius santykius ir savęs nuodijimą, kad tik galėtų išlaikyti savo mūza šalia savęs.
Andersonas panaudoja Pigmaliono motyvą, kad sukurtų meistrišką istoriją apie maniją, panašią į Hičkoko gotiką („Rebeka“, „Svaigulys“), kur iliuzijos sukūrimas ir sunaikinimas yra sutarta, abipusė veikla; kur meilė ir neapykanta kukliai sukasi viena aplink kitą. „Nematomas siūlas“ tai jausmingas, nevilties kupinas požiūris į tai, ką tenka iškęsti, norint palaikyti santykius su menininku, o menininkui prisiimti atsakomybę už tai, ką sukūrė. (S.Š.)
Agnė Lukaševičiūtė, Gediminas jankauskas, Ieva Lekavičiūtė, Sandra Šidlauskaitė