Ten, kur daug pinigų, lauk nelaimės – jei tokia liaudies patarlė ir neegzistuoja, liaudis būtinai turėtų ją išrasti. Ir ji galėtų būti Martino Skorsezės (Martin Scorsese) naujausio filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023) moto. Godumas, suktumas, kvailumas, mirtis, gedulas – tai šios tikra istorija paremtos kriminalinės kino juostos esminiai teminiai elementai, kurie kelia dviprasmiškus jausmus: ar žavėtis režisieriaus meistrišku gebėjimu sukurti trijų su puse valandos intriguojančio siužeto filmą, ar šlykštėtis žmonių, kurie ten vaizduojami, elgesiu?
Martinas Skorsezė yra užsitarnavęs gerą vardą kino industrijoje: jis pasaulyje pripažintas JAV režisierius, laimėjęs ne vieną JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą, scenaristas, prodiuseris, aktorius ir kino istorikas. 1990 m. jis įsteigė „The Film Foundation“ fondą, kuris sieka išsaugoti kino paveldą. Kaip režisierius, mėgsta dirbti su žinomais aktoriais, tokiais kaip Robertas DeNiro ir Leonardas DiCaprio, kurie vaidina ir naujausiame Skorsezės filme „Gėlių mėnulio žudikai“. Kiti bendri jų projektai – „Geri vyrukai“ (Goodfellas, 1990), „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver, 1976), „Volstryto vilkas“ (Wolf of Wall Street, 2013), „Kuždesių sala“ (Shutter Island, 2010), „Niujorko gaujos“ (Gangs of New York, 2002) ir kiti.
Režisierius ypač garsėja savo meile klasikiniams filmams, personažų įvairiapusiškumu ir gyliu, gerai parinktais ir ištreniruotais aktoriais, dėmesiu muzikiniam savo kino juostų takeliui ir pasirinktomis žiauriomis temomis, tokiomis kaip kaltė, atgaila, smurtas. Visa tai atsispindi ir „Gėlių mėnulio žudikuose“.
Tai pasakojimas apie vieną JAV gentį – Oseidžių tautą, kuri 19-am amžiui persiritus į 20-ą tapo turtingiausia bendruomene planetoje. Oseidžiai, kuriems JAV valdžia atseikėja iš pažiūros pačią skurdžiausią žemę visoje JAV, netrunka sužinoti, kad toje žemėje teka juodasis auksas – nafta. Jau pačioje filmo pradžioje stebime, kaip sulėtintame kadre indėnai džiūgauja maudydamiesi po trykštančiu naftos fontanu. Tačiau turtai neretai prišaukia nelaimę. Taip atsitiko ir Oseidžiams. Priešai, kurie apsimetė draugais, negalėjo pakęsti apsivertusių galios sverų, kad indėnai – engiamieji, prispaustieji – staiga gali elgtis su baltaisiais kaip su tarnais, ir pradeda žudyti juos vieną po kito, siekdami išgalabyti visą tautą vien tam, kad pasiglemžtų jų pinigus. Priešai, žinoma, buvo baltieji, taigi lyg bandant įrodyti, kad šiuolaikiniai žmonės jau nebesilaiko kolonialistinės ideologijos, beveik visi alei vieno baltieji (išskyrus vieną kitą nereikšmingą personažą) vaizduojami kaip blogiukai ir kenkėjai, o tuo tarpu indėnai pristatomi kaip situacijos aukos, kurios tik vargais negalais su pagalba sugeba pabėgti nuo tragedijos. Tai tikrais 1921-1925 metų įvykiais paremta kriminalinė saga, kuria remiantis „New Yorker“ rašytojas Deividas Granas (David Grann) parašė to paties kaip filmo pavadinimo knygą, o Skorsezė ją ekranizavo.
Žudynių įkarštyje eina dar ir kita siužeto linija, t. y. meilės istorija tarp baltojo Ernesto Burkharto ir oseidės Molės Burkhart (Lily Gladstone), kuri, kaip jau supratote, po trumpos pažinties tapo Ernesto žmona. Nors indėnė mato, kad Ernestas yra kvailokas ir pinigus garbinantis baltaodis, ją apkeri vyro žavesys ir moteris įsimyli. Viso filmo metu taip ir lieka neaišku, ar pats Ernestas iš tikrųjų kada nors mylėjo Molę, ar vis dėlto tik siekė iš jos išpešti naudos. Nors iš pažiūros ir atrodė, kad jo meilė nuoširdi, jo veiksmai rodė ką kitą. Kyla minčių, gal jis paprasčiausiai buvo labai kvailas? O gal ir naivus?
Sunku suprasti, ar filmas yra detektyvinis, ar ne, nes beveik nuo jo vidurio jau užtikrintai žinome, kas žudo oseidžius. Tačiau veiksmas vyksta lėtai, lyg atsakymo mes nežinotume, ir parodoma kiekviena siužeto detalė – neskubant, paliekant laiko atsiskleisti visoms pasakojimo dalims. Tai nereiškia, kad filmas neprailgsta, nes šiais laikais, kai žmonių dėmesio koncentracija apsiriboja keliolika sekundžių, ne taip ir lengva išbūti trijų su puse valandos lėtą filmą, tačiau, matyt, Skorsezė atiduoda duoklę klasikiniam kinui, kuriame svarbu sulaikyti kadrą ir perteikti akimirkos dramatiškumą.
Kalbant apie dramą šiame filme, ypač dramatiškai vaidina Leonardas DiCaprio, kuriam atiteko Ernesto vaidmuo. Visų pirma, jis vaidina kvailoką personažą, kuris daug meluoja, apgaudinėja save ir kitus, tačiau vis dėlto yra savotiškai naivus ir tarsi nekaltas, dažnu atveju įrankis piktose rankose. Meluoti jau yra sunku. Suvaidinti meluojantį žmogų yra dar sunkiau. O suvaidinti žmogų, kuris meluoja sau, yra išvis aukštas pilotažas. Už tai tikrai galime pagirti DiCaprio.
Vis dėlto Ernestas, kad ir koks kvailas bebūtų, nėra vienpusiškas personažas. Taip ir lieka neaišku, ar jis supranta, kas jo laukia, jei jis pasielgs teisingai, ar ir toliau naiviai slepia nuo savęs tiesą, nes tik ją slėpdamas nuo savęs galės ją ištverti.
Iš esmės šis filmas yra vienas ilgas įspūdingas ėjimas į mirtį ir begalinis gedulas, nes ten, kur mirtis, bus ir gedulas. Kino juostos pavadinimas šiek tiek paaiškinamas ir pačiame filme, kadangi, ne paslaptis, indėnai ir visos kitos senovinės gentys yra giliai susijusios su gamta ir iš jos kylančia mitologija, taigi taip ir oseidžiai siejo savo gyvenimą ir mirtį su dangaus kūnais bei žeme. Jų slėniuose lyg iš dangaus pasipylusios žydėjo tam tikros melsvos gėlės, kurias jie vadino Mėnulio gėlėmis. Baltieji, naikindami indėnus taip lengvai, kaip galima sunaikinti gėlę, iš esmės naikino ir jų šaknis, visą jų mitologiją ir pasaulėžiūrą, mąstyseną ir jauseną, atėmė iš jų iš gamtos gyvenimo paimtus vardus, be kurių jie negali žengti į mirusiųjų pasaulį, taigi iš indėnų išplėšiama ne tik jų gyvybė, bet ir siela bei garbė. Išžudant tautą išnyksta ir ištisas kultūros sluoksnis bei paveldas. Kaip naikinama gamtos įvairovė, taip dažnai naikinama ir žmonių įvairovė.
Apibendrinant šią kino patirtį galima sakyti, kad filmo kūrėjai itin daug dėmesio skyrė vaidybai ir scenarijui, taigi šie du elementai buvo puikiai įgyvendinti. Meniškų ir estetiškų filmo vietų galima atrasti vos keletą. Taigi drįsčiau sakyti, kad tai nėra pats meniškiausias filmas, kurį man teko matyti, tačiau tai neabejotinai profesionaliai sukurta kino juosta, verta jūsų dėmesio. Ir dėl vaidybos, ir dėl gero scenarijaus, ir dėl istorijos apie oseidžių tautą.