„Kūrėjas“ (The Creator, 2023) – vos 80 mln. eurų biudžieto mokslinės fantastikos veiksmo trileris apie dirbtinį intelektą (DI), parašytas ir režisuotas tokių garsių filmų kaip „Godzila“ ir „Žvaigždžių karai“ kūrėjo Gareto Edvardso (Gareth Edwards). Ši kino juosta, kupina specialiųjų efektų, ne tik suteikia pramoginį reginį, bet ir kelia filosofinius klausimus, kas šiais laikais yra Kūrėjas ir kas turi teisę vadintis žmogumi.
Žinoma, specialieji efektai čia vaidina svarbiausią vaidmenį, kadangi filmo biudžetas buvo ribotas ir netgi pačiam režisieriui kartais teko imtis operatoriaus vaidmens. Taip pat filmo komanda stengėsi išnaudoti duotąsias aplinkybės, t. y. natūralią aplinką. Žinant visa tai neveltui kyla nuostaba, kad filmas išėjo vizualiai kokybiškas.
DI nėra nauja tema kino pasaulyje ir ne kartą teko žiūrėti ar klausytis istorijų, kaip tarp itin technologiškai išvystyto roboto ir žmogaus išsivysto glaudesnis ryšys. Gerai atsimename 2013-ųjų metų filmą „Ji“ (Her) su Choakinu Feniksu (Joaquin Phoenix), kuriame netolimoje ateityje rašytojas užmezga romantinius santykius su operacine sistema, turinčią moters balsą. Mokslinės fantastikos veiksmo trileryje „Kūrėjas“ įvykiai pažengė dar labiau į priekį, kadangi robotai, remiantis filmo siužetu, įgyja itin žmogiškų savybių, t. y. geba mylėti, užjausti, verkti, rūpintis savo vaikais, ir nejučia išnyksta skirtumas tarp to, kas sukurta įprasto Kūrėjo – mums nematomo ir negirdimo, tik tokio, kurio egzistavimu tikime, – ir to, kas sukurta žmogaus kaip kūrėjo: jam šiuo atveju suteikiamos dieviškos galios sukurti ne ką kitą, o žmogaus sielą roboto kūne.
Tačiau žmogaus kaip dievo aspektas filme nėra akcentuojamas. Akcentuojama mirtis ir transcendencija. Viena iš veikėjų – mergaitė robotė – klausia žmogaus, ar jis keliaus į rojų. Žmogus atsako, kad į rojų keliauja tik geri žmonės, o jis nėra geras žmogus. Mergaitė robotė tuomet sako: „Vadinasi, nei tu, nei aš nekeliausim į rojų, nes tu nesi geras, o aš nesu žmogus“.
Jei konkrečiau, veiksmas sukasi apie buvusį karininką Džošua (John David Washington), kuris buvo infiltruotas priešų teritorijoje, turėjo po priedanga apsimesti mylįs pagrindinio priešo dukrą ir išgauti iš jos informaciją, kur yra jos tėvas vadas, tačiau ją įsimyli ir ši meilė tampa jo pagrindine varomąja jėga ir motyvacija vystyti siužeto eigą. O platesniame kontekste netolimoje ateityje Vakarai kariauja su Rytais dėl skirtingų požiūrių į DI – Rytai siekia integruoti jį į kasdienį žmonių gyvenimą, o Vakarai nori sunaikinti dėl istorijos klaidų – įvykusio branduolinio sprogimo, kurį sukėlė būtent DI. Bent jau taip buvo manoma. Bet ar tikrai taip ir buvo?
Alfi (Madeleina Yuna Voyles) yra slaptasis Rytų ginklas – ypač pažengusi DI technologija, kuri atrodo kaip vaikas ir gali jausti kaip vaikas. Ją sukūrė Džošua mylimoji Maja (Gemma Chan) ir užprogramavo mylėti žmoniją. Alfi trokšta, kad robotai būtų laisvi.
Laisvės ir mirties temas būtų galima pritempti prie šių dienų aktualijų, kadangi ne viena tauta pasaulyje vis dar kovoja už savo laisvę, o karo akivaizdoje, žinoma, kyla transcendencijos klausimas ir dar kiti egzistenciniai klausimai, pavyzdžiui, kas žmogų daro žmogumi, kada žmogus nužmogėja ir, atvirkščiai, ar žmogiškumas gali būti gamtos, o šiuo atveju – technikos savybė (tarkim, kodėl mergaitė robotė negali keliauti į rojų, jeigu ji yra užprogramuota daryti gera žmonijai?), tačiau filosofija visgi šioje kino juostoje vaidina antraeilį vaidmenį, nes, visų pirma, tai veiksmo filmas ir kūrėjų pagrindinis tikslas buvo suteikti pramogą naudojant holivudinius elementus.
Vis dėlto man labai patiko, kad veikėjų motyvacija buvo stirpi ir įtikinama, mat dažnoje holivudo juostoje būna griebiamasi šabloniškų trafaretų. Kiekvienas veikėjas turėjo priežastį stengtis ir eiti į priekį, kiekvieno veikėjo psichologinis portretas buvo pakankamai išbaigtas, ypač prasmingas man pasirodė jų skausmas dėl praeities, jų žaizdos, kurios dažniausias atsirasdavo dėl elementarių žmogiškų klaidų, o taip juk ir būna gyvenime – atsitiktinumai mums pakiša koją. Tai jokiu būdu nereiškia, kad „Kūrėjas“ yra realistinis filmas, tačiau aš patikėjau jo logika.
Galų gale, ši kino juosta buvo malonus reginys, kuris neprailgo, suteikė šiek tiek peno apmąstymams ir, be abejonės, pradžiugins kiekvieną mokslinės fantastikos gerbėją.