Daug gražių žodžių kino kritikai ir istorikai parašė apie klasikinę lietuvių poetinio kino tendenciją, pagimdžiusią nemažą galeriją filmų apie vaikų ir paauglių pasaulį.

Ši graži tendencija prasidėjo Vytauto Mikalausko „Žydruoju horizontu“ (1957 m.). Pasidarbavęs šiame filme dailininku jaunas Dailės instituto auklėtinis A. Žebriūnas jau savarankiškai sukurtose filmuose, pradedant novele „Paskutinis šūvis“ („Gyvieji didvyriai“, 1959 m.), toliau tobulino poetinę kadrų kalbą ir kėlė amžinai aktualius klausimus, kurie žmogų lydi nuo vaikystės.

Etaloniniu lietuvių poetinio kino pavyzdžiu tapo A. Žebriūno Didžiuoju prizu Kanuose (Prancūzija) ir „Sidabrinės burės“ prizu Lokarne (Šveicarija) apdovanota „Paskutinė atostogų dieną“ (1964 m.). Platesnis šio filmo rezonansas už mūsų šalies ribų tik patvirtino, kad filmo problematika įdomi ir svarbi ne tik mums.

Vėliau panašius eksperimentus A. Žebriūnas sėkmingai tęsė ir jau nebeišsiteko vien „vaikiškų“ filmų rėmuose. Ir „ Paskutinę atostogų dieną“, ir vėliau sukurtus filmus „Mirtis ir vyšnios medis“ (1968 m.) bei „Gražuolė“ (1969 m.), ko gera, reikėtų vadinti filmais, kuriuos pirmą kartą būtina pažiūrėti vaikystėje, o paskui prie jų sugrįžti dar ne kartą. Nes sugebėjimas labai emocingai pasaulį vaizduoti vaikų akimis yra tikros meninės brandos ženklas ir ne taip jau dažnai pasitaikanti aukščiausios prabos vertybė.

Atkūrus nepriklausomybę lietuvių režisieriai retai ėmėsi toliau tęsti mūsų kiną išgarsinusias tradicijas, bet visgi puikių filmų apie vaikus ir paauglius pasitaiko.

10. „ČIA BUVO SAŠA“ (2018 m.) Tai pirmas Ernesto Jankausko (gim. 1976 m.) pilnametražis vaidybinis filmas, kurio režisierius atkreipė į save dėmesį jau 2014-aisuais, žiūrovams pristatęs dramą „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“, laimėjusią Sidabrinę gervę už geriausią trumpametražį filmą.

Pusvalandžio trukmės labai mielas filmas pasakojo apie šešerių metų Mildą, gyvenančią pas tetą. Mergaitė nesutaria su savo globėja, o kiemo vaikai ją pravardžiuoja „našlaite“, nes Mildos tėvai negrįžta iš emigracijos Londone. Vieną dieną ji susipažįsta su moterimi, kuri ją įtikina, kad jos tėvai ją myli ir negrįžta, nes yra pagrobti Anglijos karalienės.

Mergaitė pasiryžta didžiausiam žygdarbiui savo gyvenime – išvaduoti savo tėvus iš „karalienės gniaužtų“. Slapčia ji susikrauna daiktus ir išsiruošia į Londoną…

Filme „Čia buvo Saša“ jauna pora Tomas ir Jurga nori įsivaikinti mergaitę, tačiau „Gilės“ vaikų namų elektroninėje sistemoje įvyksta klaida, ir naujiems įtėviams atvedama ne pasirinkta paauglė, vardu Saša, o dvylikametis Aleksandras, kurio mama mirė, o tėvas atsisakė berniuką auginti ir atidavė į vaikų namus. Neturėdami kitos išeities, sutuoktiniai nusprendžia praleisti vieną dieną su berniuku. Tačiau jie net nenutuokia, jog iš pažiūros paprastai atrodantis vaikais jiems atneš visą puokštę naujų įspūdžių.

Anot kino kritikės Živilės Pipinytės, autoriams „pirmiausiai rūpėjo parodyti, kad įvaikinimas – sudėtingas, sunkus, daug pastangų ir jėgų iš visų reikalaujantis procesas. Jie nori, kad žiūrovai suvoktų, kaip sunku apsispręsti priimti į savo gyvenimą ne tik svetimą vaiką, bet ir jo skaudžią patirtį. Kartu tai ir pasakojimas apie būtinybę susitaikyti su netekties skausmu, kuriame negimusį kūdikį praradusi pagrindinė filmo veikėja gyvena užsidariusi lyg kokone.

Čia buvo Saša“ rodo vieną trisdešimtmečių Jurgos ir Tomo gyvenimo dieną. Ji netikėtai taps dramatiškiausia. Per ją porai teks nueiti ilgą kelią, kad pagaliau pasakytų sau tiesą ir pabandytų suprasti kitą – silpnesnį ir nelaimingesnį“.

Senokai matėme lietuvių filmą, kuriame personažų charakteriai būtų pavaizduoti ne viena, tegu ir ryškia, spalva.

Jurga (akt. Gabija Siurbytė_- emocionaliai nestabili ir dažnai nemokanti susivaldyti jauna egocentrikė. Visiška jos priešingybė Valentino Novopolskio suvaidintas Tomas – mylintis vyras, neskubantis atverti savo vidinio pasaulio. Ypač gražiai jis atsiskleidžia, kai Saša patenka į ligoninę: tada išgirstame Tomo monologą apie tai, koks jis šeimoje jaučiasi vienišas, nereikalingas ir Jurgos atstumtas.

Daugiabriaunis yra ir Saša: aktoriui Markui Eimontui tikrai pavyko perteikti savo herojaus nerimą, baimę, meilę nevykėliui tėvui ir kitas būsenas.

Premjerą organizavęs festivalis „Kino pavasaris“ šį filmą anonsavo lakoniškai: „Filmas turėtų būti aktualus tėvams, auginantiems vaikus, tiems, kurie svajoja apie juos, ir tiems, kurie bijo tėviškos atsakomybės“.

Bet, aišku, filmo adresatų ratas neapsiriboja vien šita žiūrovų auditorija.

9.AUKSO ŽIRGAS“ (2014 m.) Pilnametražė lietuviška animacinė pasaka yra super retas atvejis mūsų šalyse, nes ne tik tokio kino specialistams aišku, koks tai sudėtingas darbas, reikalaujantis daug laiko, milžiniško biudžeto ir didelio menininkų kolektyvo pastangų.

Būtent todėl 2015 metais ekranuose pasirodęs „Aukso žirgas“ yra kelių Europos šalių (Lietuvos, Latvijos, Liuksemburgo ir Danijos) produkcija. Vadovavo visai komandai latvių režisierius Reinis Kalnaellis, ryškus vaidmuo kolektyviniame darbe atiteko ir mūsų animacinio kino profesionalui Valentui Aškiniui.

Aukso žirgas“ sukurtas pagal latvių literatūros klasiko Janio Rainio pjesę, parašytą dar 1911 metais, kuomet ir mes, ir broliai latviai dar tik svajojome apie savo šalių nepriklausomybę. Šis troškimas ir užkoduotas alegorinėje istorijoje apie gėrį, šviesą bei meilę simbolizuojančią Saulę, kurią Juodoji Motina įkalina ją ledo karste ant aukščiausio kalno. Karalystę užvaldo tamsa, o žmones apima neviltis. Visi laukia tikrojo tautos išrinktojo – žmogaus su tyra širdimi, galinčio išvaduoti Saulę ir įveikti tamsos jėgas.

Anot kino kritikės Nijolės Andrijauskienės, „Pasakojimas konstruojamas iš poros klasikinių klajojančių siužetų ir liaudiško mito, kurie susipina tarpusavyje ir pavirsta pakankamai originalia istorija apie gėrį ir blogį, garbės ir turto troškimą, baisų absoliučios valdžios alkį ir paprastos tyros sielos tobulėjimą, atvedantį jos savininką į aukščiausią pasakų pasaulio poziciją, kurioje jis galės dalintis visuotiniu dvasingumu bei teisingumu. Taigi filme pasakojama apie karalaitę ant stiklo kalno, esama paralelinės istorijos apie tris brolius, iš kurių, kaip visada, du yra blogi, o vienas geras; ir dar mistinė istorija apie dvasias, kurios visą tą košę ir užvirė…

8.GUSTAVO NUOTYKIAI“ (2014 m.) Kas besuskaičiuos, kiek per tris dešimtmečius visose lietuviškose televizijose buvo ir nežinia kur pražuvo programų, skirtų vaikams? O štai išradingumo fontanais trykštanti LRT laida „Gustavo enciklopedija“ konkurentų neturi. Nes visiems aišku, kaip sunku būtų varžytis su šios laidos autoriumi ir nepakeičiamu vedėju Audriumi Rakausku, kuris yra tikras žmogus-orkestras, ne tik animuojantis reikiamas užsklandas, bet ir sugebantis persikūnyti į skirtingus personažus – specialųjį korespondentą Gustavą, profesorių Velykį Kalėdauską, nykštuką Beną, švedą Gustavsoną, vandenų valdovą Neptūną ir net Debesų žmogų.

Dar daugiau spalvingų personažų pamatysime žaismingame filme „Gustavo nuotykiai“, kuriuos galėtume pavadinti nauju „Gustavo enciklopedijos“ formatu. Režisieriai Vaidas Lekavičius ir Augustinas Gricius savo kūrinį pristato kaip pirmą lietuvišką pilnametražį filmą, kuriame naudojama moderniausia kompiuterinė grafika.

Filmas kviečia leistis į linksmą, ironišką bei įspūdingą gyvenimo kelionę, kurioje pažinsite pasaulį, patirsite fantastiškus nuotykius Žemėje, vandenyno gelmėse ir netgi kosmoso platybėse.

Filme vaidina ar epizodiškai pasirodo keletas garsių Lietuvos aktorių bei atlikėjų – Andrius Žebrauskas (Baronas Miunhauzenas), Arūnas Sakalauskas (Robinzonas Kruzas), Remigijus Sabulis (kapitonas Nemo), Karina Krysko (Undinėlė Karmen Kriauklaitė) ir Marijonas Mikutavičius (vaidina pats save).

Filmas susilaukė nemažai negatyvios reakcijos ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Štai 2014 m. lapkričio 9 dieną septyniuose Norvegijos miestuose buvo planuojama rodyti animacinį vaidybinį filmą visai šeimai „Gustavo nuotykiai“.

Tačiau kai kurie Pietų Norvegijos ir Rogalando lietuvių bendrijos aktyvistai paskelbė, kad lietuviams Norvegijoje nederėtų žiūrėti šio filmo. Jie blokavo filmo reklamą, kreipėsi į kino teatrus teigdami, kad filmas yra kontraversiškai vertinamas Lietuvoje. Todėl filmas buvo perduotas Norvegijos medijos priemones kontroliuojančiai institucijai „Mediatilsynet“ žiūrovų amžiaus ribai nustatyti. Kol buvo laukiama sprendimo, lietuviai prarado galimybę įsigyti bilietus į filmo peržiūrą Stavangerio mieste, o Kristiansando mieste kino seansas buvo atšauktas“, – DELFI portalui papasakojo vienas Norvegijoje gyvenantis mūsų tautietis.

Vis dėlto Norvegijoje filmą buvo leista rodyti – jis pripažintas tinkamu bet kokio amžiaus žiūrovui. Bet po filmo premjeros buvo kalbama, kad jame pateikiamas pernelyg sudaiktintas moters įvaizdis. Esą filmo metu buvo leista suprasti, kad moterys yra ne asmenybės, o tik seksualus aptarnaujantis personalas.

Žinoma, yra apie ką pamąstyti, bet argi kada nors filmų draudimais galima buvo pasiekti kitokio rezultato, negu papildoma reklama?

7.JONUKAS IR GRYTUTĖ“ (2003 m.) Lygiai prieš devyniasdešimt metų Kaune buvo sukurtas pirmas lietuviškas vaidybinis filmas „Onytė ir Jonelis“ (premjera 1931 m. rudenį įvyko neseniai atidarytame kino teatre „Forum“), iš kurio liko tik gražūs prisiminimai, kelios nuotraukos ir prieštaringi vertinimai. Tačiau tada pagaliau buvo įkūnyta sena lietuvaičių mintis padėti pamatus nacionaliniam vaidybiniam kinui.

Galima net sakyti, kad po daugiau net septynių dešimtmečių sukurtas filmas „Jonukas ir Grytutė“ (rež. Vytautas V. Landsbergis) pradėjo naują etapą lietuviškame kine, kai filmų kūrėjai vis dažniau pradėjo atsigręžti į žiūrovą ir džiuginti jį iki šiol neregėta žarine įvairove.

V. V. Landsbergis, parašęs ne vieną gražią pasaką vaikams, toliau vysto šį savo talentą ir pasitelkia į pagalbą brolius Grimus. Filmas sukurtas iš vaikiškų žaidimų, anekdotų, išdykavimų ir slogaus sapno, kuris prasideda nuo tėčio ir mamytės barnių. Vėliau bus detektyvo, melodramos, komedijos, siaubo kino elementų ir, žinoma, pasakoms privalomas moralas. Pagaliau gavome lietuvišką filmą, į kurį buvo galima nueiti su vaikais.

Apie filmą pasakoja jo režisierius: „Man pasirodė, jog pagrindinės pasakos temos aktualios išliko ir dabar, tiktai įgijo dar drastiškesnes formas Vaikai, augantys kaip pamestinukai, nemylimi ne tik pamočių, bet dažnai ir tėvų, vaikai tapę sekso, organų transplantacijos ar net nelegalaus kontrabandinio įsivaikinimo prekėmis – štai ta realybė, į kurią XXI amžiuje įžengia tėvų pamesti Jonukas ir Grytutė (vaidina jaunieji aktoriai Dominykas Gružinskas ir Diana Vrubliauskaitė)“.

V.V. Landsbergio filmo personažai nedaug teprimena brolių Grimų laikų našlaitėlius, išvaromus į mišką piktosios pamotės ir silpnavalio tėvo. Dabartinėje pasakos versijoje jų tėvas – restorano dainininkas (Sigitas Jakubauskas), pamotė – restorano padavėja ir slapto, nelegalia vaikų prekyba beužsiiminėjančio internato direktorė (Dalia Michelevičiūtė).

Filme yra dar vienas personažas – senelis (Algimantas Masiulis), kurio originalioje pasakos versijoje nebuvo. Tai nežinia kur prapuolusios mamos tėvas. Neveltui mafija (V. Masalskis, V. Martinaitis ir D. Miniotas), siekdama destrukcijos ir chaoso, pirmiausiai senelį ir išveža į beprotnamį. Čia senelis pavirsta Ikaru ir išskrenda į rojaus sodą gelbėti vaikų bei jų motinos.

Pragaras, skaistykla ir rojus – tai trys dvasinio pažinimo pakopos, per kurias teks perkopti šio filmo-sapno herojams.

6.SEKLIO KALIO NUOTYKIAI“ (1976 m.)

Pats garsiausias Lietuvos klasikiniame kine vaikiškos psichologijos žinovas Arūnas Žebriūnas anksti surado savo individualų stilių, apibrėžė jį dominančių problemų ratą, nors kartais su dideliu malonumu azartiškai stengėsi iš jo ištrūkti. Ne viską, aišku, pavykdavo realizuoti taip, kaip sumanyta. Būta ir akivaizdžių nesėkmių, bet nuo jų neapsaugotas nė vienas menininkas. Svarbu, kad geri ketinimai, kaip sakoma, net ir pelenuose žiba.

Viena apmaudžiausių Maestro kūrybinių nesėkmių buvo jo bandymas ekranizuoti Antoine‘o de Saint-Exupery „Mažąjį princą“ (1966 m), bet galime pasiguosti, kad šio riešutėlio kol kas tinkamai perkrimsti nepavyko niekam, nors bandymų būta ir Europoje, ir net Amerikoje. Pats A. Žebriūnas šią apmaudžią nesėkmę aiškino taip: „Galiu pasakyti, kad „Mažąjį princą“ pastačiau truputį per anksti. Dar neturėjau režisieriaus patyrimo. Man reikėjo kokius 10 metų dar padirbėti, ir tik tada imtis tokios literatūros, kaip Exupery. „Mažąjį princą” be galo gerbiau, bijojau išmesti žodį iš tos gražios knygutės. Tai buvo mano stalo knyga. Ir blogai! Nes kiną kuriant reikia perdaryti literatūrą į kitą formą, į kitą meno rūšį. Beje, aš ten porą scenų pabandžiau taip pakeisti, supratęs, kad vis dėlto truputį ne ten einu. Ir būtent tos scenos buvo nuostabios! Tik pora scenų. Ką darysi...“

Nuo nesėkmių neapdraustas nė vienas menininkas. Svarbu klaidas gerai išmokti ir jų nekartoti. Kaip tik tai akivaizdu, žiūrint dar vieną A. Žebriūno filmą, kurio siužetas pasiskolintas iš švedų rašytojos Astridos Lindgren pasakų skrynelės.

Kas vaikystėje nesižavėjo berniuko Mažylio geriausiu draugu Karlsonu, kuris gyvena ant stogo? O kuri mergaitė nenorėjo, kad jai būtų leidžiama taip pat padūkusiai šėlti, kaip Pepei Ilgakojinei?

Kiek mažesnį gerbėjų būrį turi šios pasakininkės sugalvotas seklys Kalis Bliumkvistas, kurio nuotykius lietuviškame filme ir pavaizdavo režisierius A. Žebriūnas. Beje, filmas anuomet buvo sukurtas Maskvos Centrinės televizijos užsakymu, todėl visi personažai buvo įgarsinti rusiškai.

Veiksmas plėtojasi nedideliame miestelyje vasarą. Per atostogas, prisiskaitę Walterio Scotto nuotykių romanų, vaikai žaidžia karą, pasiskirstę į „Baltosios“ ir „Raudonosios“ rožės grupuotes.

Kartą čia su kažkokiais slaptais tikslais atvyksta du įtartini tipai „Blyškusis“ ir „Šlykštusis“ (juos labai azartiškai suvaidino muzikai Jonas Aleksa ir Donatas Katkus). Greičiausiai jie čia ieško nuo jų pasislėpusį buvusį bendrininką Einarą, pradingusį su visų jų drauge pagrobtomis brangenybėmis.

Mažylis Kalis, mėgstantis skaityti šiuolaikinius detektyvus, vedamas profesinės seklio nuojautos imasi iniciatyvos. Bendras tikslas net suvienija vaikus, kurie pamiršta nesantaiką.

Viskas baigiasi laimingai: nusikaltėliai suimti, brangenybės rastos. Tiesa, jas suėdė vaikų gatvės cirko asiliukas ir teks laukti, kol jis natūraliu būdu grąžins turtą…

5.VARNŲ EŽERAS“ (2007 m.)

Tai pirmasis pilnametražis (61 min. trukmės) vaidybinis režisierės Inesos Kurklietytės filmas vaikams.

Inesa Kurklietytė jau buvo baigusi (1990 m.) Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos Menų fakultetą, įgijusi teatro režisūros specialybę bei porą metų padirbėjusi vaikų ir jaunimo teatre Kupiškio kultūros namuose, kai susigundė galimybe pasitobulinti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Čia ji 1993 m. pateko į A. Žebriūno kursą.

Savo vadovą jį šiltai prisimena neseniai pasirodžiusioje Rūtos Oginskaitės knygoje „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“. Pripažintas poetinių filmų meistras studentams sakydavo: „Išmokyti kurti gerą kiną aš negaliu, bet galiu pasakyti, kaip nekurti blogo“. O plėtoti vaikams skirtus siužetus ragino „pirštų galais“.

Šį metodą režisierė I. Kurklietytė dažnai prisimena ir naudoja savo kūryboje.

Varnų ežeras“ pasakoja apie keturis berniūkščius, kurie slepiasi nuo suaugusiųjų primestų taisyklių apgriautoje sovietinėje karinėje teritorijoje, šalia NATO aviacijos bazės. Dabar tai „niekieno“ žemė. bunkeriuose ir angaruose ji slepia senas karines paslaptis, o virš galvų skraido šiuolaikiniai naikintuvai.

Vaikai paskelbia šią teritoriją jų Laisvės zona. Čia jų niekas nevaržo. Sename angare berniukai kuria savo lėktuvą – skraidyklę ir ruošiasi skrydžiui. Tačiau „niekieno“ žemėje bando prisiglausti ir keistas Klajūnas. Berniukai svetimšalį pramina Valkata ir drąsiai veja iš savo „laisvės zonos“ jų teritoriją „okupavusį“ perėjūną. Paskelbtame „teritoriniame kare“ atsiskleidžia skirtingi vaikų charakteriai ir pašaukimai.

Vėliau vienam iš vaikų Valkata tampa draugu ir mokytoju.

Tai juosta apie vaikišką vienatvę ir smalsumą, siekiant įveikti priešą, eiti draudžiamu keliu, net keršyti. Tai bandymas kino kalba žaismingai kalbėtis su vaikais apie juos pačius.

Filmas nufilmuotas kaip suaugusio žmogaus vaikystės atsiminimas – spalvos išblukusios, melsvos, per vieną dieną įvyksta daugybė dalykų ir t. t.

Dirbti su mažamečiais vaikais yra ypatinga patirtis. Jų sugebėjimai viską perteikti ypatingai natūraliai, jų artistiškumas ir didelis noras vaidinti mums smarkiai padėjo kūrybiniame procese. Drauge su mažaisiais aktoriais ne tik atskleidėme filmo idėjas, bet ir sukūrėme nepakartojamą filmo nuotaiką“, – per premjerą Kaune pasakojo I. Kurklietytė, scenarijų filmui parašiusi su suomių scenaristais Are Nikkinen ir Veera Tyhtila.

Pasak režisierės, sukurti kino scenarijų garsaus prancūzų klasiko Šarlio Bodlero novelės „Pašaukimai“ motyvais paskatino prodiuserė Teresa Zibolienė.

Naujausias dabar kuriamas I. Kurklietytės kino projektas – „Drugelio širdis“ (pagal Modestos Jurgaitytės knyga „Ypatingas“). Pagrindinis paauglio Juozapo vaidmuo patikėtas Elijui Malinauskui. Be jo dar vaidina . Marius Repšys, Toma Vaškevičiūtė, Julius Žalakevičius, Gabija Jaraminaitė bei Eglė Jackaitė.

Jei viskas bus gerai, filmas kino teatruose turėtų pasirodyti šių metų rugsėjį.

4. „BALKONAS“ (2008 m.)

Jau susukusi kelis trumpametražius filmus (Mano vienišos draugės, 1997, kursinis darbas; Mama, tėtė, brolis, sesė, 1999, diplominis darbas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) bei debiutavusi dok. filmu „Troleibusų miestas“ (2002), jauna režisierė Giedrė Beinoriūtė 2005-aisiais padirbėjo asistente A. Matelio filme „Prieš parskrendant į žemę“ ir Š. Barto filme „Septyni nematomi žmonės“.

Bendravimas su Šarūnu Bartu paskatino susukti 45 min. trukmės dok. filmą „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“, apdovanotą Portugalijoje bei Rusijoje, o Lietuvos kinematografininkų sąjunga šiam filmui skyrė specialią premiją „Už atskleistą kino poveikį žmonių gyvenimui“.

Panašų prizą, pavyzdžiui „už gerai atskleistą devintojo dešimtmečio atmosferą ir anuometinį žmonių gyvenimą“ galima būtų įteikti ir Giedrės vaidybiniam filmui lakonišku pavadinimu „Balkonas“ (filmas 2009 – aisiais buvo apdovanotas Sidabrinę gervę).

Veiksmas plėtojasi nedidelis miestelyje provincijoje. Vienuolikametės Emilijos (Elzbieta Degutytė) kaimynystėje po tėvų skyrybų apsigyvena jos bendraamžis Rolanas (Karolis Savickis) su tėčiu (Irmantas Bačelis).

Tarp vaikų mezgasi ryšys. Tačiau iš drovumo ar baimės atsiverti jie bendrauja tik per sieną, sėdėdami kiekvienas savo balkone arba per rozetę, jungiančią jų butus. Pasirodo, jog Emilijos tėvai (Rolandas Kazlas ir Viktorija Kuodytė) taip pat ties skyrybų riba.

Taip vaikai atranda bendrų temų. Tačiau vos tragiškai nepasibaigęs nelaimingas atsitikimas užkerta Emilijai kelią į balkoną. Tai paskatina vaikus išsiruošti į „tikrą“ pasimatymą.

Vienas pirmųjų „Balkoną“ pamatęs kino kritikas Marijus Kulvietis“ žadėjo: „Tautai patiks pamatyti minimaliomis priemonėmis atkurtus Tarybų Lietuvos gyvenimo vaizdus. Giros „bačką“ (tuomet tai tikrai nebuvo statinė), pagrindinės herojės tėtį – išgeriantį milicininką, jo vairuojamą „Moskvičių“ ir daug visokių atrakcionų, garantuojančių Grūto parko efektą.

Epochos stilizavimui biudžeto, savaime suprantama, nebuvo per daug. Todėl filmo autoriai iš pradžių mus įveda į veiksmo vietą labai greitai. Filmavimo kraną iškėlę ne per daug aukštai ir parodydami tik mažą kvartalą… A. Kemežio vadovaujama kamera greitai nusileidžia ten, kur viskas vyks. Ją palydi „Hiperbolės“ muzika ir mes jau 1980-ųjų LTSR. Lietuviams tokios įžangos pakanka, prancūzams tikriausiai reiks dėti titrus su tiksliu komentaru apie filmo istorijos vietą ir laiką…

3

3.GRAŽUOLĖ“ (1969) Režisierius Arūnas Žebriūnas priklauso tai lietuviško kino „mohikanų“ kartai, kuri stovėjo prie mūsų kino ištakų ir savo kūryba glūdino nacionalinio charakterio bei estetinės patirties bruožus, žvalgėsi naujų nebanalių temų, nebijojo eksperimentuoti ir aukštai iškėlė lietuviško kino kertelę. A. Žebriūnas anksti surado savo individualų stilių, apibrėžė jį dominančių problemų ratą, nors kartais su dideliu malonumu azartiškai stengėsi iš jo ištrūkti. Ne viską, aišku, pavykdavo realizuoti taip, kaip sumanyta. Būta ir akivaizdžių nesėkmių, bet nuo jų neapsaugotas nė vienas menininkas. Svarbu, kad geri ketinimai, kaip sakoma, net ir pelenuose žiba.

„Už kūrybą, klojusią pamatus lietuvių poetiniam kinui, nepakartojama kalba visais laikais teigusią aukščiausias humanistines vertybes“, – taip skamba A. Žebriūnui įteiktos Nacionalinės premijos formuluotė, gerai atspindinti režisieriaus nuopelnų savitumą. Jį galima papildyti dar viena labai svarbia paties menininko mintimi: „Aš visą gyvenimą kovojau su ta banalybe, kuri graužia sielą, kovojau prieš dvasios eroziją. Tai buvo mano pagrindinis tikslas“.

Geriausiuose filmuose režisieriui pavyko įkūnyti savotišką „žebriūnišką“ požiūrį į pasaulį ir tobulinti lietuviško „poetinio realizmo“ stilistiką, pradėta Vytauto Mikalausko „Žydruoju horizontu“ (1957). Pasidarbavęs šiame filme dailininku jaunas Dailės instituto auklėtinis A. Žebriūnas jau savarankiškai sukurtose filmuose, pradedant novele „Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1959), toliau tobulino poetinę kadrų kalbą ir kėlė amžinai aktualius klausimus, kurie žmogų lydi nuo vaikystės.

Etaloniniu ankstyvosios režisieriaus kūrybos filmu tapo Didžiuoju prizu Kanuose (Prancūzija) ir „Sidabrinės burės“ prizu Lokarne (Šveicarija) apdovanota „Paskutinė atostogų dieną“ (1964). Poetine kalba čia buvo prabilta apie tikrąsias bei tariamas gyvenimo vertybes, labiausiai akcentuojant žmogaus vidinį grožį. Anuo metu materializmo bacilomis dar neužsikrėtusiems lietuviams šios problemos buvo labai aktualios. Platesnis „Paskutinės atostogų dienos“ rezonansas už mūsų šalies ribų tik patvirtino, kad filmo problematika įdomi ir svarbi ne tik mums.

Vėliau panašius eksperimentus A.Žebriūnas sėkmingai tęsė ir jau nebeišsiteko vien „vaikiškų“ filmų rėmuose. Ir „ Paskutinę atostogų dieną“, ir vėliau sukurtus filmus „Mirtis ir vyšnios medis“ (1968) bei „Gražuolė“ (1969), ko gero, reikėtų vadinti filmais, kuriuos pirmą kartą būtina pažiūrėti vaikystėje, o paskui prie jų sugrįžti dar ne kartą. Nes sugebėjimas labai emocingai pasaulį vaizduoti vaikų akimis yra tikros meninės brandos ženklas ir ne taip jau dažnai pasitaikanti aukščiausios prabos vertybė.

„Gražuolėje“ pasakojama mažos mergaitės džiaugsmų ir nusivylimų istorija. Mažajai Ingai visas platus pasaulis kol kas asocijuojasi tik su nedideliu kiemu, todėl bent mintyse ji bando įveikti jo tikras ir regimas sienas. Žinoma, ne visi supranta mergaitės fantazijas, o kai kas iš jų net atvirai pasišaipo. Inga tikrai panaši į bjaurųjį ančiuką. Bet kai kieme vaikai ima žaisti mėgiamiausią žaidimą ir susėda ratu, o jo centre Inga ima šokti, skambant nuostabiai Viačeslavo Ganelino melodijai, mergaitės veide nušvinta tokia šypsena, kad ji gali ištirpdyti net šalčiausius sielos ledus. O kartą kieme atsirado naujas gyventojas. Simpatiškas berniukas tiki, kad sausos diemedžio šakelės būtinai pažįsta nuostabiais žiedais.

Tuoj po premjeros mažoji Inga Mickutė buvo pavadinta „lietuviška Giulietta Masina“ – su garsiąja italų kino genijaus Federico Fellinio mūza mažąją lietuvaitę tikrai sieja ne tik išorinis panašumas, bet ir išorinis trapumas bei vidinio pasaulio grožis.

2. „PRIEŠ PARSKRENDANT Į ŽEMĘ“ (angl. Before Flying Back to Earth, 2005)

„Prieš parskrendant į Žemę“ yra, ko gero, labiausiai tituluotas lietuviškas filmas. Jis pelnė Leipcigo kino festivalio pagrindinį prizą „Auksinis balandis“, Amsterdamo kino festivalyje apdovanotas „Sidabriniu vilku“, Europos kino akademijos buvo nominuotas geriausiam dokumentiniam filmui, pats režisierius Lietuvoje nusipelnė Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Jau pasipuošęs didžiuliu tarptautinių apdovanojimų vainiku filmas buvo teikiamas Oskaro nominacijai, bet į finalinį penketuką nepateko. Užtai Amerikoje buvo apdovanotas JAV kino režisierių gildijos prizu, kurį Arūnui Mateliui įteikė garsus amerikiečių kino aktorius Aaronas Eckhartas.

Tarsi iš gausybės rago pasipylę apdovanojimai dar labiau sustiprino režisieriaus reputaciją, nors tie, kurie atidžiai stebi lietuviško kino situaciją, seniai įsidėmėjo labai savitus Arūno Matelio filmus „Pelesos milžinai“ (1989), „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ (1991), „Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų“ (1996), „Pirmasis atsisveikinimas su Rojum“ (1998), „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą“ (2003).

Anot kino kritikės Rasos Paukštytės, geriausiuose Arūno Matelio filmuose „režisieriaus žvilgsnis, nukreiptas ten, iš kur sklinda šviesa, filmuose jis niekada neakcentuojamas, primygtinai nebrukamas, bet visuomet labai aiškiai, kone fiziškai juntamas“.

Filme „Prieš parskrendant į Žemę“ tas žvilgsnis nukreiptas ten, kur vyksta nuolatinės grumtynės tarp gyvybės ir mirties – į onkologijos kliniką, kurioje gydomi vaikai. Todėl nesitikėkime malonaus reginio. O štai gilios emocijos ir itin retas šiais laikais katarsis – garantuoti.

Režisierius pasakojo, kad filmas gimęs iš asmeninės šeimos patirties. „Mūsų dukra sirgo, tada jai buvo penkeri metai. Gyvenimas ligoninėje, grįžimas į ją kurti filmo buvo bandymas paliudyti, kad žmogus yra stiprus, kad Dievas yra arti ir viską galima iškęsti“.

Kelis kartus filme parodyti Santariškių onkologinės ligoninės komplekso pastatai už savo tvirtų mūro sienų slepia labai trapų pasaulį, kuriame pastoviai vyksta išorėje gyvenantiems žmonėms nematoma kova. Kova tarp gyvenimo ir mirties. Kova tarp klastingos ligos, nepasigailinčios net mažų vaikų, ir vilties bei nenugalimo noro gyventi. Net laikas čia, anot kino kritiko Sauliaus Macaičio, „tarsi suspenduojamas, jis visai kitoks, nei išoriniame gyvenime. Ir mažieji žmonės čia bręsta greičiau – ne vien todėl, kad išmoksta teisingai tarti baisokus sudėtingus žodžius „tomografija“, „transplantacija“, o kad mūsų akyse tampa asmenybėmis, suvokiančiomis tėvų aimanas, kad niekas nėra kaltas. Jie savaip stiprūs, tie skustagalviai, tik kartais, lyg nujausdami (ne, žinodami!) baisiausia, sustingsta, apkabinę protingą galvą rankomis“.

Paradoksalu, tačiau liūdnos nuotaikos sklidinas filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ tikrai nėra pesimistinis. „Tai dvilypis filmas – jame egzistuoja ir paprastas žmogiškas jausmas – meilė savo sergančiam vaikui, ir naivus kosminis ar net dieviškasis suvokimas – visi juk kada nors mirsime… Tai tarsi šviesi meditacija apie Gimimą ir Mirtį, apie žmogaus dvasinių galių stiprumą. Ir apie trumpas mūsų gyvenimo sekundes Amžinybės akivaizdoje“ (Vytautas V.Landsbergis).

1. „Ekskursantė“ (2013) Intriguojant, realiais faktais paremta istorinė drama nukelia žiūrovą į itin sudėtingus Lietuvai 1948-uosius metus. 11-metė Marija (Anastasija Marčenkaitė) su besilaukiančia mama gyvulių vagonuose buvo vežamos į  Sibirą, tačiau jai pavyksta pasprukti. Sušalusi ir pasimetusi mergaitė desperatiškai stengiasi išlikti. Savo kelyje ji susiduria su įvairiausio plauko žmonėmis. Vieni iš gailesčio mergaitę priglaudžia ir ja rūpinasi kiti be jokios sąžinės graužaties stengiasi ja atsikratyti. Nepaisant to Marija nepraranda vilties ir visais įmanomais būdais stengiasi grįžti į Lietuvą.

Nuo pat pirmųjų filmo kadrų mus įtraukia jaudinanti, sukrečianti, sudėtinga istorija. Įdomu ir tai, jog filme lygiagrečiai naudojamos dvi kalbos ir jas verčiantys subtitrai. Tai suteikia realumo, sutapatina žiūrovą su to meto įvykiais. Vaizdo kokybė nepriekaištinga. Tinkamai parinkti gamtos vaizdai, scenų konstravimas padeda žiūrovui išgyventi kartu su personažu. Ir nors filme labai daug įspūdingų, gražių scenų, visgi čia veikėjai groja pirmuoju smuiku.

Visi filmo veikėjai labai skirtingi, su savo istorijomis, su savo tikslais. Alkoholikas nusikaltėlis Vytiokas, kuris mergaitėje mato savo vaikystę. Nepriteklių kenčianti, vienkiemyje gyvenanti močiutė Nadia, kurios dukra nelankė daugiau nei tris metus. Vyresnę moterį įsimylėjęs lakūnas, kuris dėl jos galėtų ir kalnus nuversti, bei kilniaširdis daktaras, kuris kovodamas su savo vidiniais demonais ištiesia Marijai pagalbos ranką.  Visi šie veikėjai, nors ir bijodami tarybinės valdžios stengiasi mergaitei padėti. Aktorių darbas tiesiog puikus. Anastasija Marčenkaitė labai natūrali. Iš drovaus, išsigandusio vaiko, ji virsta savim pasitikinčia, užsibrėžto tikslo siekiančia asmenybe, kurios nepalaužė net siaubinga patirtis. (Ieva Gabrėnaitė)

Video rekomendacijos: