„Kaulai ir visa kita“ (Bones and All) – meniškas, romantiškas, šiurpus siaubo filmas… ne, ne apie vampyrus, o apie kanibalus, kurie kitaip negali – instinktai šaukia juos ėsti žmones. Tačiau tai nėra paprasta siaubo juosta, skirta išgąsdinti, nes filmo kūrėjai kelia filosofinius klausimus: ar žmogaus ir monstro prigimtys gali sugyventi? Ar meilė nugali viską? Ką su mumis daro vienatvė? Filmas pirmą kartą buvo parodytas 2022 m. rugsėjo 2 d. Tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje, vėliau ir daugybėje kitų. Jis laimėjo Sidabrinį liūtą už geriausią režisūrą, kurią sukūrė Luca Guadagnino, o kritikai gyrė pagrindinių aktorių vaidybą, kinematografinį išpildymą bei žanrų pastišą.
Italų režisierius Luca Guadagnino žinomas dėl tokių filmų kaip „Didesni purslai“ (A Bigger Splash, 2015), “Vadink mane savo vardu” (Call Me By Your Name, 2017) ir garsiausios savo siaubo juostos „Suspirija“ (Suspiria, 2018). Kaip pats Guadagnino teigia, jis yra vojeristas, mėgstantis stebėti, niekada nebuvęs dėmesio centro, o verčiau žiūrėjęs į įvykius iš šono, niekada nebandęs kontroliuoti savo kūrinių, o leidęs kūrybinei akimirkai jį nešti ten, kur jinai nori. Vienas iš mėgstamiausių jo žanrų yra siaubo, kadangi tuomet mus stipriausiai apima emocijos. O su aktoriais užsimezgęs kino ryšys režisieriaus ir aktorių karjeroje tęsiasi. Ir Timotis Chalamet filme „Kaulai ir visa kita“ bendradarbiauja su Guadagnino ne pirmą kartą, kadangi dar vaidino ir „Vadink mane savo vardu“.
Jei eitumėte žiūrėti aptariamos kino juostos prieš tai nieko apie ją nepasidomėję, tuomet išties būtų sunku suprasti, ar tai romantinis, siaubo ar kelio filmas, o iš tikrųjų tai viskas viename. Istorija prasideda nuo Maren Erli (Taylor Russell), kuri su tėvu gyvena nuolat bėgdama, nes yra kanibalė ir negali susivaldyti. Tai puikiai atsiskleidžia scenoje, kurioje ji svečiuodamasi pas draugę nukanda jai pirštą, nes būdama taip arti užuodžia jos kvapą, na, ir tiesiog yra alkana.
Tai nereiškia, kad Maren nori taip elgtis. Tiesą sakant, ją kankina prieštaringi jausmai, nes ji smerkia savo elgesį ir svajoja būti kaip visi, gyventi paprastai, nevalgyti žmonių. Ir jos tėvas nori tuo tikėti, tačiau neapsikenčia ir vos dukrai sulaukus aštuoniolikos metų ją palieka vieną pačią knaisiotis po savo prigimtį ir ieškoti atsakymų.
Su tėvo duotais pinigais Maren patraukia ieškoti savo motinos. Mat ankčiau niekad nepasakojęs dukrai apie jos praeitį jis įrašo kasetę, kurioje viską išdėsto, ir palieka Maren jos gimimo liudijimą. Tai vienintelis siūlas, galintis nuvesti ją pas motiną. Pinigų sunkiai užtenka, o ir interneto tuo metu dar nėra, taigi tenka naudotis žemėlapiais bei klausinėti kelio vietinių žmonių, tačiau Maren nežino, ko kito galėtų griebtis, nežino kaip gyventi.
Žinoma, filmas nebūtų filmas, jei visata Maren nepadėtų ar… kaip tik nepakenktų. Kažkas juk turi įvykti. Taigi mergina, galvojusi, kad tokia Žemėje yra viena, sutinka kitus Valgytojus: iš pradžių keistą vienišių Salimaną arba, kaip jis save vadina, Salį (Mark Rylance), o vėliau jauną atskalūną Li (Timothee Chalamet), kurį netrukus įsimyli ir kuris jai padeda ieškoti motinos. Li gyvenimas irgi nebuvo lengvas ir jaunuolius vienija jų sunki dalia bei, kad ir kaip keistai skambėtų kalbant apie kanibalus, – moralė.
Nes, pasirodo, ir kanibalai gali būti geri ar blogi. Vieni džiaugiasi gautu sultingu žmogienos kąsneliu, o kiti laikosi tam tikrų moralės principų – pavyzdžiui, žudyti tik blogus žmones. Tačiau jie visada nori ėsti ir kiekvieną kartą susitikus dviem Valgytojams kyla baimė ir įtarimas, ar jie nesuės vienas kito.
Tai labai įdomus tokio personažo, kaip kanibalas, aspektas. Jame slypi žvėris ir vis dėlto jis yra žmogus. O žmogus turi laisvę rinktis. Ar kanibalas turi laisvę rinktis? Tai mėgstama tema mene – kova tarp Dievo atspindžio žmoguje ir jo gyvūniškų instinktų. Filme vieni kanibalai, nustoję kovoti su savo gyvuliška prigimtimi, praranda žmogiškąją, o Maren su Li vis dar bando būti žmonės. „Gal meilė tave išlaisvins“, – sako miške sutiktas šiurpus Valgytojas Džeikas Li (Michael Stulhbarg) .
Muzikinis filmo anonsas:
Akivaizdu, kad meilė neišlaisvino Salio ir Džeiko. Jų išraiškose slypi kažkas kraupaus, ligoto, atrodo, kad jie išprotėję. Žudymas nesiderina nei su meile, nei su sveiku protu. Galiausiai siela aptemsta, aprūksta, užsitraukia purvo plutele. Vėliau tokie padarai vis dar trokšta meilės, vis dar jos ieško, ieško paprastos draugystės, šilumos, bet jie jau nebežino, kas tai yra, jų sistema jau nebemoka priimti. Vienatvė mus daro keistus, o žudymas suėda žmogų ir palieka nebejautrų žvėrį. „Kuo vyresnė tapsi, tuo alkanesnė būsi“, – sako Salis Maren.
Maren su Li dar ne tokie. Jie gali verkti, gailėtis, ilgėtis, džiaugtis, galų gale – mylėti. Jie myli vienas kitą, myli savo šeimą, nori būti geri, nori elgtis moraliai. Tačiau tai nėra superherojų istorija, tai ne pasakojimas apie aukščiausią gėrį, kuris visada nugali. Tai istorija, kurioje yra vien pralaimėtojai, nes gamta kartais – tai kalėjimas, iš kurio niekaip nepaspruksi.
Kalbant apie meninę filmo pusę, ne veltui jis laimėjo apdovanojimą Venecijos filmų festivalyje už geriausią režisūrą. Atrodo, Luca Guadagnino, norėdamas išpildyti meninę filmo idėją, pasitelkė impresionizmą, nes pirmuosiuose kadruose pasirodo impresionistiškai tapyti piešiniai, kurie užduoda toną visai likusiai kino juostai. Režisierius, pasitelkdamas muziką, kadruotę, kraštovaizdžius, lyg dailininkas švelniais impresionistiškais potėpiais tapo filmo nuotaiką. Nes impresionizme juk ir yra svarbiausias įspūdis, kurį sukelia meno darbas, svarbiausia jausmas. Per šį kontrastą – švelnių spalvų, tokių kaip bekraščiai keliai, pievos, saulė, atsispindinti jaunuose veiduose, ir tamsių spalvų, kaip šviežias abra pridžiūvęs kraujas, apie dvėselėną skraidantys musių pulkai – režisierius išpildo meninę filmo koncepciją.
Antrasis filmo anonsas:
Muzikinis takelis vertas atskiro dėmesio, kadangi jį specialiai šiam filmui kūrė Trentas Reznoras ir Atikas Rosas. Guadangnino tikino, kad norėjo melancholiškos muzikos, kuri išreikštų amžiną ilgesį ir atspindėtų kraštovaizdį. Muzikiniame takelyje galime rasti tokių pavadinimų kaip „(You Made It Feel) Like Home“ („Dėl tavęs pasijutau lyg namie“), „You Don’t Have to Be Alone“ („Neprivalai būti vienas“), „We Should Feel Something“ („Mes turėtumėme ką nors jausti“). Ir pati muzika, ir dainų pavadinimai, kaip norėjo režisierius, išreiškia nepasotinamą žmogiškos šilumos ir laisvės ilgesį. Valgytojai visuomet kelyje, be namų, įkalinti savo prigimties, tačiau išlaisvinti nevaržomos judėjimo laisvės, amžini benamiai. Ar monstras turi širdį? Gal jis turėjo ją jaunystėje, tačiau pats ją nudūrė? Nudūrė kiti? Šiame filme apie kanibalus širdies daug. Galų gale, tai meilės istorija, siaubinga tiek, kiek pats gyvenimas.