Penkiasdešimtaisiais Margaret buvo išsiskyrusi vieniša motina ir savamokslė dailininkė, įkvėpimą atradusi savo dukrelės veide. Lyg apsėsta tapydama vaikų portretus su itin išdidintomis akimis moteris, atrodo, nė nesitiki pripažinimo ir savo darbus pardavinėja pusvelčiui. Galbūt ji visą gyvenimą būtų praleidusi dirbdama baldų fabriko iliustratore, o pasaulis – pražiopsojęs japonišką animaciją menančius portretus, jei ne lemtinga Margaret pažintis su gatvės dailinku Walter Keane. Nežinia ko labiau apžavėtas – Margaret moteriškų kerų ar jos meninio talento, Walter Keane pradėjo tai, kas dabar jau vadinama „populiarumo mene fenomenu“
Ar galite įsivaizduoti, kad praleidote daugybę gyvenimo metų tobulindami savo įgūdžius, kad sukurtumėte kažką unikalaus, ir tik tada pamatėte, kad visi nuopelnai už jūsų darbą atitenka kažkam kitam? Būtent taip nutiko dailininkei Margaret Keane, kuri, norėdama, kad jos kūryba būtų pripažinta, turėjo kovoti teisme su savo buvusiu vyru, kuris pretendavo į jos drobių autorystę ir iš jų pardavimo uždirbo milijonus. Jos istorija buvo papasakota 2014 m. filme „Didelės akys“ (Big Eyes), parodžiusiame visuomenei tiesą apie vieną didžiausių sukčių meno pasaulyje.
Ne visai „burtoniškas“ Timo Burtono filmas paremtas dailininkės Margaret Keane biografijos motyvais. Nei fantastikos, nei specialiųjų efektų čia neišvysite, tačiau kone stebuklingas atrodo dailininkės piešiamų portretų panašumas į režisieriaus mėgiamus kurti animacinius herojus.
Mus sujaudino filmas ir nusprendėme pasidalyti tikra XX a. šeštojo dešimtmečio menininkės kovos istorija, kuri įkvėpė scenarijaus siužetą.
Viso to pradžia
1927 m. Tenesyje gimusi Peggy Doris Hawkins (arba Margaret Doris Hawkins, kaip teigia kai kurie šaltiniai) vėliau buvo žinoma kaip dailininkė Margaret Keane. Dailininkė, kuri daug dėmesio skyrė žmonių akims, kad geriau jas suprastų, po to, kai būdama dvejų metų susižeidė ausį, į meno pasaulį įžengė būdama dešimties. Būdama 18 metų, ji studijavo Traphageno dizaino mokykloje Niujorke, kur išbuvo metus. Netrukus po to, šeštajame dešimtmetyje, Margaret įsidarbino lovyčių ir kūdikių drabužėlių piešėja.
Karjeros pradžioje ji mėgo eksperimentuoti su stiliumi, vadinamu kiču, kuriam būdingi populiarios išvaizdos darbai, kartais vadinami „nuvalkiotais“. Tapybai ji naudojo viską – nuo akrilinių dažų iki aliejinių. Tuo pat metu Margaret išsiskyrė su pirmuoju vyru ir persikėlė gyventi į San Franciską (Kalifornija).
Ji atskleidė, kad didžiausio įkvėpimo savo darbams ji sėmėsi iš tokių dailininkų kaip Vincentas van Gogas, Pablas Pikaso ir iš to, kaip Amedeo Modigliani tapė moteris. Jo paveiksluose visada buvo vaizduojami vaikai ar gyvūnai didžiulėmis akimis su liūdnomis išraiškomis, kurios vėliau išsiskyrė iš kitų tuo metu populiarių darbų ir džiugino meno kolekcininkus.
Santuoka su Valteriu Keane’u
Netrukus po to, kai su dukra persikėlė gyventi į San Franciską, ji susipažino su Valteriu Keane’u, kuris 1955 m. tapo jos antruoju vyru. Jos dėka Valteris pakeitė savo darbo specifiką iš nekilnojamojo turto į meną. Tačiau santuoka nebuvo tokia harmoninga ir patyrė nemažai sunkumų. Jis buvo žinomas kaip labai pavydus ir daug kartų Margaret turėjo tapyti jo paveikslus, nors jai to daryti nesinorėjo.
Valteris, nepaisydamas visko, stengėsi, kad gamyba nenukentėtų, ir kol jis dirbo toli, Margaret nuolat tapė paveikslus. Tuo metu ji nebuvo gavusi nė gramo įvertinimo už savo pastangas.
Iš pradžių jos paveikslai buvo pardavinėjami miesto, kuriame ji gyveno, klube „The Hungry i.“ Savo darbus ji pasirašinėjo pavarde „Keane“. Valteris buvo puikus pardavėjas ir daug investavo į meno reklamą, kuri padėjo Margaret paveikslams pelnyti didelę šlovę meno pasaulyje, o vėliau jie buvo parduoti už milijonus dolerių. Tai įvyko septintajame dešimtmetyje.
Darbai tapo tokie garsūs, kad juos imta vadinti „Keane’o akimis“ arba „didžiaakėmis baidyklėmis“. Valteris sakė, kad jį įkvėpė kelionėse sutikti našlaičiai vaikai. Neilgai trukus Margaret darbai pradėti naudoti pramoniniu mastu kuriant daiktų ir kitų gaminių dizainą.
Tai sulaukė neigiamų specialistų vertinimų, nors visuomenę sužavėjo unikali ir jaudinanti paveikslų išvaizda. Margaret nežinojo (bet vėliau sužinojo), kad jos vyras pasisavino visus jos kūrinių nuopelnus, o tai baigėsi teisminiu ginču ir kelerius metus trukusia kova dėl pelnyto pripažinimo.
Kova dėl pripažinimo
Nesuvokdama, kad jos kūryba nėra priskiriama jai, Margaret negalėjo nieko dėl to padaryti. Tačiau apsilankiusi klube, kuriame buvo pardavinėjami jos paveikslai, ji pagaliau sužinojo, kas vyksta. Valterio pasiteisinimas buvo tas, kad klientai nepirktų išsiskyrusios moters paveikslų.
Po dešimties jų santykių metų santuoka nutrūko. Po daugelio metų ji persikėlė į Havajus ir vėl ištekėjo. Margaret atskleidė Valterio melą interviu vienoje radijo laidoje septintajame dešimtmetyje. Devintajame dešimtmetyje Valteris viešai pareiškė, jog jo buvusi žmona melavo, ir ji iškėlė jam bylą dėl šmeižto.
Margaret teisme turėjo nutapyti paveikslą, kad įrodytų, jog yra savo kūrybos autorė.
Teismo procesas prasidėjo 1986 m. ir kartą teisėjas paprašė abiejų šalių nutapyti paveikslą visų susirinkusiųjų akivaizdoje. Taip buvo siekiama nustatyti tikrąją kūrinių autorystę. Valteris atsisakė, sakydamas, kad jam skauda petį, o Margaret iššūkį priėmė. Mažiau nei per valandą ji visiems bylą stebėjusiems žmonėms pristatė paveikslą, kuris patvirtino viską, ką ji prieš 10 metų buvo pareiškusi toje radijo laidoje.
Margaret laimėjo bylą ir teisę į 4 mln. dolerių kompensaciją. Tačiau jai nepavyko gauti jokių pinigų, kuriuos buvo sukaupusi savo darbu per šį daugelį metų trukusį farsą, nes Valteris išleido visą turtą. Jis savo ruožtu iki pat savo mirties 2000-aisiais toliau tvirtino, kad yra tikrasis paveikslų autorius.
Pasaulis šią istoriją sužinojo 2014 m. kuomet režisierius Timas Burtonas pristatė filmą „Didelės akys“, kuriame pasauliui papasakojo Margaret istoriją apie jos kovą dėl pripažinimo ir pergalę. Filme dailininkės vaidmenį atliko aktorė Amy Adams, o Christophas Waltzas suvaidino Valterį Keane’ą. Be to, filmavimų metu buvo atkurta beveik 200 Margaret paveikslų ir atkreiptas didesnis dėmesys į dailininkės kūrybą, o tai pelnė naują visuomenės susidomėjimą.
Filmas buvo nominuotas 2 BAFTA apdovanojimams ir dar vienam „Critics Choice“ apdovanojimui už geriausią muziką. Amy Adams už vaidmenį pelnė „Kaprio“ aktorės apdovanojimus ir „Auksinį gaublį“. Paklausta apie filmą, Margaret teigė, kad filmas labai tiksliai paaiškina tai, kas įvyko realiame gyvenime, ir jai jis pasirodė nuostabus.
Skirtumai tarp kūrinio ir tikrovės
Filmas „Didelės akys“ padėjo Margaret Keane sulaukti pripažinimo, kurio ji nusipelnė dėl savo didelės darbų kolekcijos, kuri išliko iki šių dienų. Žinoma, kaip ir bet kuris kitas kino kūrinys, jis turi tam tikrų skirtumų, palyginti su tikrove. Vienas iš jų tas, kad filme Valteris niekada nebandė tapyti paveikslų, kurie buvo parduoti. Tikrame gyvenime jis tai darė, tačiau nesėkmingai.
Kitas filmo kūrėjų padarytas pakeitimas buvo tas, kad filme niekas nesilankė poros dvare. Tačiau Valteris į savo namus kviesdavo vietos aukštuomenės atstovus ir net įžymybes. Tačiau nė vienas iš jų negalėjo įeiti į studiją, kurioje Margaret tapė maždaug 16 valandų per dieną. Todėl ji niekada nebuvo matoma.
Šiuo metu Margaret gyvena Napoje, Kalifornijoje, ir toliau kuria žavius ir sėkmingus meno kūrinius. Jos darbais, kurie dar labiau išgarsėjo pasirodžius vaidybiniam filmui, pasakojančiam jos gyvenimo istoriją, prekiaujama 1992 m. San Franciske įkurtoje galerijoje „Keane Eyes“. Laimėjus teisinę kovą dėl pripažinimo, jos paveikslai tapo linksmesni, kai kuriuose iš jų šypsosi vaikai.