Jei jums įdomu, kaip mąsto žudikas, Deivido Finčerio naujausias filmas „Žudikas“ (The Killer, 2023) neblogai supažindins su tokios profesijos atstovo psichologija. Profesijos būna pasirenkamos arba iš būtinybės, arba iš pašaukimo. Finčeris kelia klausimą, ar gali būti taip, kad žudiko kelias pasirenkamas iš pašaukimo? Iš žmogaus nenumaldomo poreikio ką nors nugalabyti?
Žinoma, mes čia kalbame apie sociopatus. Paprastai žudikai ir būna sociopatai. Tačiau ne visi žudo iš malonumo. Kiti tai daro norėdami užsidirbti. Būtent apie tokį egzempliorių ir yra Deivido Finčerio filmas. Ar tas, kuris trokšta užsidirbti iš žudymo, gali pajusti malonumą atverdamas skylę žmogaus galvoje?
Žudiko (Michael Fassbender) vardo nežinome. Matome jį veikiantį ir girdime pasakojantį savo filosofiją. „Empatija daro mus pažeidžiamus. Būdami pažeidžiami esame silpni. Veikti privaloma pagal planą, o ne improvizuoti. Niekuo nepasitikėti.“ Iš esmės tai žmogus, kuris negali sau leisti jausti. Viena vertus, mūsų žudikas nekelia abejonių dėl savo profesionalumo, maža to, aiškiai yra susiformulavęs vertybes, kita vertus, lyg ir jaučiame, kad jis stengiasi pats save įtikinti savo žodžių teisingumu. Lyg dažnai kartodamas sau tą patį galėtų priversti save patikėti tuo, ką sako.
Kaip teigia pats žudikas, jis niekad nedaro klaidų, kadangi laikosi taisyklių. Tačiau kartais netgi jam nepavyksta suvaldyti širdies plakimo. Ir jis vis dėlto padaro klaidą.
Kitas jo filosofijos nenuoseklumas yra jo santykiai su savo mergina. Visų pirma vien tai, kad jis turi gyvenimo partnerę, liudija, kad žudikas nėra bejausmis. Jo klaida lemia, kad moteris patiria prievartą. Ir žudikas, kenčiantis dėl savo moters skausmo ir trokšdamas keršto, leidžiasi persekioti moters užpuolikų.
Iš pradžių jį valdo pyktis. Beatodairiškai naikindamas visus, kurie atsiranda kelyje, jis siekia savo tikslo – surasti kaltininką, nubausti visus, kurie prisidėjo prie nusikaltimo. Nesvarbu, ar pasitaiko nekaltų žmonių, kuriuos reikia nudėti. „Empatija daro mus pažeidžiamus. Būdami pažeidžiami esame silpni“. Fikcijos pasaulyje tokia veiksmo motyvacija vadinama „the quest“, o tai reiškia, kad pagrindinis veikėjas privalo atlikti kokią nors užduotį, jis kažko siekia, ir tai varo siužetą į priekį. Tačiau Deividas Finčeris nebūtų toks garsus režisierius, jei jo pasakojimuose neatsirastų moralinių dilemų.
Būtent moralinė dilema – ar tai būtų sąžinė, ar tai būtų kitų veikėjų žodžiai, kurie verčia suabejoti savimi – sukelia žudikui problemų. Jis nebetiki savo filosofija ir darbo prasmingumu. Tokio darbo prasmė jam būdavo pinigai, tačiau pamažu jie nebetenka prasmės, nes pinigų žudikas turi per akis. Pačioje filmo pradžioje jis užtikrintai teigia, kad jam taip gerai sekasi tik todėl, kad „jam nerūpi“. Nerūpi, kas miršta, kaip miršta, kad būtent jis kaltas dėl mirčių. Ir vis dėlto atėjus filmo atomazgai, jo sprendimas išeina netikėtas ir prieštaringas. Žudiko sieloje slypi dualizmas – jam netikėtai prabyla ir sąžinės balsas, ir giliai viduje įsišaknijęs įprotis žudyti. Gal sąžinė jam – tik eksperimentas?
Taigi pagrindinis pasakojimo konfliktas yra vidinis, o pati filmo eiga panaši į techninį aprašymą, kaip nužudyti žmogų. Tačiau tai nereiškia, kad pasakojimas yra paviršutiniškas. Techninė žudymo pusė tik sustiprina žudiko žodžių įspūdį, o Fassbenderio bejausmis veidas sukuria ryškų personažą, kuris ryškus ne dėl savo aistringumo, bet dėl šaltakraujo būdo, padedančio nė nemirktelėjus nušauti žmogų. Todėl šis prieštaravimas tarp to, ką matome, ir to, ką girdime, sukuria dar didesnį efektą, nes sąžinė, kuri pradeda kamuoti žudiką, pasirodo ne vizualiai išraiškose ar poelgiuose, o vidiniame veikėjo monologe. Filmo spalvos tamsios, daug šešėlių, veiksmas klostosi lėtai, išskyrus vieną muštynių sceną, o tai sukuria niūrią, bet ramią nuotaiką.
Filmas pastatytas remiantis prancūzišku to paties pavadinimo komiksu ir, be moralinių dilemų, atspindi ir šiuolaikinę vartotojišką visuomenę, nes mūsų herojus yra šiuolaikiškas – naudojasi išmaniuoju laikrodžiu, modernaus prekių pristatymo galimybėmis, valgo greitą maistą, turi nevaržomą judėjimo laisvę ir yra kaip bet kuris kitas šiuolaikinio pasaulio specialistas. Šis šiuolaikinis žudikas neturi vardo ir, kaip ir visi vartotojai, kartais jaučia sąžinės graužatį, tačiau vartoti jiems visada lieka stipriausias instinktas.
Apibendrinant, filmą galima vadinti naujovišku noir žanro kinu, kuriame netrūksta preciziškumo ir nuoseklaus, paprasto siužeto, kuris turi aiškią struktūrą ir aiškius uždavinius, kuriuos profesionaliai įgyvendina.