Naujausiame Emilio Vėlyvio detektyviniame trileryje „Piktųjų karta“ Plungė virsta tikru Gotamo miestu, kuriame nuolat lyja, o Vytautas Kanušonis, Ingeborga Dapkūnaitė, Ainis Storpištis ir kiti – tikrais piktadariais. Netgi šioks toks Betmenas yra, kurio vaidmuo išryškėja ne iš karto. Juosta nestokoja dramos elementų, o lietuviai aktoriai išties stengiasi vaidinti įtikinamai – ir jiems tai pavyko.
Emilis Vėlyvis visiems gerai pažįstamas režisierius dėl tokių filmų kaip „Zero“ ir „Redirected“ šįkart pristato dar vieną kriminalinę juostą, kurioje gausu necenzūrinės kalbos, muštynių, tačiau mažiau veiksmo nei ankstesniuose jo darbuose. „Piktųjų kartoje“ vyksta daug dialogų ir aiškinimosi – tai kas vis dėlto tas žudikas?
Juostos pavadinimas puikiai atspindi jos esmę – vienas po kito paslaptingai žudomi svarbūs asmenys, kurie iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dirbo daugiaveidžiais slaptaisiais agentais, o dabar užima svarbias pareigas. Žudiko skiriamasis ženklas – senas popierinis rublis, kaskart paliekamas prie žmogžudystės vietos. Taip pat jis žudo žiauriais ir neįprastais būdais, versdamas auką smarkiai kentėti dar prieš mirštant.
Ir išties netrukus sužinome, kad reikalų greičiausiai turime su kerštautoju, nes veiksmas kartais nusikelia į 1990 metus, kai buvo bebyranti Sovietų Sąjunga, o Lietuvoje vyko suirutė – gyventojai aršiai reikalavo laisvės, o likę tarybiniai pakalikai bandė pustyti padus.
Su pagrindiniu filmo veikėju komisaru Gintu Krasausku (Vytautas Kanušonis) susipažįstame pačioje pradžioje. Mums parodoma intensyvi sekso scena, kurioje komisaras Gintas šiurkščiai mylisi su savo gero draugo Laimono (Saulius Siparis) žmona Loreta (Toma Vaškevičiūtė). Santykiai vėliau nutrūksta, o Vaškevičiūtei išties tinka paliktos meilužės vaidmuo, tačiau romanas netrukus išaiškėja ir Laimonui žuvus nuo svetimos rankos vaizdo įrašas, kuriame Gintas ir Loreta intensyviai mylisi, tampa pagrindiniu įkalčiu prieš Gintą. Ginto numanoma motyvacija – kompromatas jo politiko karjerai. O iš Vilniaus bylos tirti dar atvyksta ir prokuroras Simonas (Ainis Storpirštis), kuris neduoda Gintui nė minutės atsikvėpti.
Nors žinai, kad žiūri lietuvišką filmą, jis toks neatrodo. Visų pirma, beveik prasidėjo nuo šiurkščios ir atviros sekso scenos, kurios nedažnai pasitaiko lietuviškuose filmuose. Antrą nelietuvišką ypatumą ne iš karto supratau, nes teko geriau įsižiūrėti, tačiau netrukus pastebėjau, kad filme gerokai daugiau dramos nei esame pratę matyti lietuvių darbuose. Lėtai judanti kamera, kadrai iš arti, nuolat juos lydinti muzika, o jau ta aktorių vaidyba, kai jie raukosi, rėkia, verkia, prideda juostai dramatiškumo. Daugiausia dėmesio buvo skirta ne scenografijai ar dialogams, tačiau kinematografijai ir vaidybai.
Vaidyba man paliko gerą įspūdį, greičiausiai dėl paties filmavimo būdo. Pavadinimas „Piktųjų karta“ nurodo ne tik į pagrindinių veikėjų piktus darbus, tačiau ir nuolat ore tvyrantį pyktį – komisaras Gintas Krasauskas yra jo pritvinkęs. „Susitarkim vyriškai“, – sako jis savo sūnui ir moko tų pačių žiaurių gyvenimo principų, kurių, suprask, laikosi vyrai. Vienintelė į jo galimai egzistuojantį dorybingumą nurodanti detalė, – tai jo įsitikinimas, kad silpnesnių žudyti negalima, tik stipresnius už save (bet žudyti vis tiek galima). Vis dėlto Krasauskas yra tipiškas antiherojus, į priekį varomas tik savo instinktų, naudos siekio bei pykčio, tačiau keliantis mums simpatiją, nes visad norisi užjausti kenčiantį.
Kaip visada Vėlyvio filmuose, įtikinamos, šokiruojančios, žiaurios smurto scenos. Toks žiaurumas ir yra šio detektyvinio trilerio akcentas, matyt, norint sukurti gerą šio žanro filmą. Pabaiga, kuri paprastai būna tokia svarbi detektyviniuose trileriuose, tikrai nenuspėjama, nors gal ir neprivers išplėsti akių ir susiimti už širdies dėl netikėtumo. Filmo metu kiek pritrūksta paslėptų detalių, kurios leistų žiūrovui kartu „žaisti detektyvą”.
Summa summarum filmas yra neabejotinai vertas žiūrėjimo. Jei jums nepatinka detektyviniai trileriai, tai bus įdomu pažiūrėti, kaip keičiasi lietuvos kinas, nukrypdamas nuo melancholijos ir lyrizmo į visai kitus vandenis. Tai nereiškia, kad liūdni ir lyriški filmai neturi vertės, tačiau išties gera kartais būti nustebintam.