Jau balandžio 25 d. Los Andžele iškilmingoje ceremonijoje JAV Kino meno ir mokslo akademija paskelbs 93‑ųjų „Oskarų“ apdovanojimų nugalėtojus. Pažvelkime kas pastarąjį dešimtmetį pelnė laurus „Geriausio filmo” kategorijoje.
2010: „KARALIAUS KALBA“ (The King’s Speech) Tai istorinė drama apie sosto atsisakiusį Edwardo VIII brolį George’ą VI (jį lietuvių istorikai vadina karaliumi Jurgiu VI), kuris buvo karūnuotas 1937-ųjų metų gegužės dvyliktąją ir valdė bočių sukurtą imperiją iki savo mirties 1952-aisiais.
Ko gera, George’as VI buvo pats kukliausias britų valdovas – jautrus, sentimentalus, senamadiškai padorus, o tai tikrai ne pačios tinkamiausios karaliaus savybės. Ypač tuo metu, kai nuo pirmųjų karaliavimo dienų iš naujojo valdovo reikalaujama ryžtingumo ir tvirtos valios. Juk virš Europos jau tvenkiasi fašistinės grėsmės debesys. Esant tokiai situacijai karaliui dažnai tenka kreiptis į gentainius per radiją, raminant tautą ir mobilizuojant ją artimos ateities išmėginimams. Jaunam karaliui ši procedūra kelia panišką baimę. Ne todėl, kad jis nežinotų, ką tokiais atvejais reikia sakyti. Galų gale sklandžią kalbą visuomet gali parašyti specialiai šiam reikalui rūmuose laikomi žmonės. Tikrą siaubą karaliui kelia tai, kad jis stipriai mikčioja, o toks kalbos defektas monarchui – didelė yda. Dėl jos Jorko kunigaikštis Albertas (tokį titulą ir vardą George’as VI turėjo prieš tapdamas karaliumi) visai nesiveržė į sostą. Tikriausiai, per visą Anglijos istoriją šioje šalyje nebuvo kito kilmingo kraujo turėjusio žmogaus, kuris visai nenorėjo būti karaliumi.
Filmo „Karaliaus kalba“ (rež. Tomas Hooperis) kulminacija tampa karaliaus George’o VI kalba tautai, pasakyta per radiją 1939-ųjų metų rugsėjo trečiąją, praėjus dviem paroms po to, kai naciai pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Karo nuojauta yra tas kamertonas, kuris kamerinę istoriją kaskart projektuoja į gerokai platesnį kontekstą. Filmo scenaristas Davidas Seidleris nuoširdžiai pasistengė, kad realioje istorijoje apie įsisenėjusius kompleksus nugalintį mikčiojantį karalių ryškiai nuskambėtų mitologinio pasakojimo apie Pigmalioną ir Galatėją atgarsiai.
Tokiu Pigmalionu karaliui tampa savamokslis logopedas Lajonelis Logas (Geoffrey Rushas). Didesnio kontrasto, kokį regime filme, tarp žmonių, tikriausiai, negali būti. Nekilmingas australas, neslepiantis savo respublikoniškų politinių pažiūrų ir garbingos karalių dinastijos palikuonis – abu šie skirtingų pasaulių atstovai likimo valia ne tik atsiduria vienoje valtelėje, bet ir tampa gyvybiškai reikalingi vienas kitam.
Tikras malonumas klausytis preciziškai nušlifuotų dialogų ir mėgautis išties karališka aktorių vaidyba.
2011: „ARTISTAS“ (The Artist) Į Kanų kino festivalio konkursinę programą „Artistas“ 2011-aisiais metais buvo įtrauktas paskutinę akimirką. Kadangi anksčiau režisierius Michelis Hazanavichius kūrė pramogines komedijas, „Artisto“ premjeros kritikai laukė negailėdami skeptiškų komentarų ir piktdžiugiškos ironijos. Tačiau po premjeros visi neslėpė emocijų ir susižavėjimo. Nes pamatė retro stiliaus nespalvotą ir nebylią komediją, panardinančią žiūrovus į garsinio kino pradžios epochą.
Autoriai gražiai stilizuoja tuos laikus, kai „didžiojo nebylio“ klasikai Charlis Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas, jau nekalbant apie mažesnio rango artistus, buvo sutrikę dėl visiškai naujos kino specifikos. Viskas, ko filmų kūrėjai buvo pasiekę per tris dešimtmečius, tapo niekam nereikalingais reliktais. Visai kitos pasidarė ir karjeros kine galimybės.
Visa tai savo kailiu pajuto ir „Artisto“ herojus Džordžas Valentainas, kuris ilgai mėgavosi ekrano žvaigždės statusu, bet kine atsiradęs garsas negailestingai ėmė žlugdyti jo karjerą. Virtuoziškai Valentainą suvaidinęs Jeanas Dujardinas pelnytai gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą. Aukštą ekscentriškos vaidybos pilotažą jis demonstravo ir anksčiau, už ką pelnė chameleono reputaciją. Dabar ji sutvirtinta solidžiu Kanų kino festivalio kokybės ženklu. O po Naujųjų sulauksime gerų žinių iš Holivudo, kur „Artistas“ nominuojamas šešiems „Auksinio gaublio“ prizams. Vėliau jis gavo net penkis Oskarus.
Džordžas Valentainas yra idealus senojo kino įsikūnijimas – jis gražus, elegantiškas, užsispyręs, arogantiškas ir talentingas. Visuomet geros nuotaikos nepriekaištingai pasirėdęs dabita moka įtikti publikai ir vaidindamas, ir bendraudamas su gerbėjais. Nenuostabu, kad jo švytintis veidas mirga žurnalų viršeliuose.
Gera būti garsia Holivudo žvaigžde – tokia kaip Džordžas Valentainas! Vyrukas taip priprato prie savo statuso, kad net negalvojo, jog vieną dieną viskas neatpažįstamai pasikeis.
Didžiosios permainos Džordžo gyvenime sutapo su dar viena aplinkybe – kartą jis susipažino su gražią merginą Pepe Miler (Berenice Bejo), kuriai padėjo žengti pirmuosius žingsnius filmavimo aikštelėje. O vėliau judviejų keliai pasuko į skirtingas puses. Pepės populiarumo kreivė staiga šovė aukštyn, o Džeko ėmė leistis link horizonto linijos. Taip dažnai būna negailestingame rampos šviesų pasaulyje. Dar vakar kiekvieną tavo žingsnį lydėjo gausi fanų palyda, o šiandien šalia tavęs liko tik du ištikimiausi draugai – šunelis ir senas vairuotojas (Jamesas Cromwellas).
Filmo autoriai maksimaliai išnaudoja nebylaus kino galimybes ne tik gausiai cituodami ano laikmečio kino šedevrus. Jiems pavyko perteikti pačią nebylaus kino esmę – išlaisvintas nuo žodžių kinas įgauna pirmapradį gyvenimo tiesos pavidalą. Nes aktoriaus veidas stambiu planu ir akių išraiška gali pasakyti kur kas daugiau, nei šimtai gražių žodžių.
Šią labai svarbią tiesą dabartiniai kino filmų kūrėjai seniai pamiršo. Todėl tariame gražų grand merci lietuvių kilmės prancūzų režisieriui Micheliui Hazanavichiui (jo senelis buvo lietuvis ir emigravo į Prancūziją) už tai, kad sugražino kinui tai, kas svarbiausia.
2012: „ARGO“ Dramatiškas trileris „Argo” pasakoja apie 1979 m. Irano įkaitų krizės metu įvykdytą įspūdingą šešių amerikiečių gelbėjimo operaciją ir slaptą CŽV bei Holivudo vaidmenį joje. Kino kritikai vienbalsiai sutaria, kad ši istorija verta visų jai skiriamų liaupsių.
Amerikoje dominavo palankios šio filmo recenzijos. Savo nuomonę išsakė ir kino kritikai, ir politikai. O Irane filmas dėmesio nesusilaukė. Aktyvus dramatiškų įvykių dalyvis Masoumehas Ebtekaras, 1979 m. buvęs studentu ir stebėjęs įvykius iš arti, teigė, kad „filmas neparodė tikrųjų politinio konflikto priežasčių“.
1979-ųjų metų lapkričio ketvirtąją vadinamoji revoliucija Irane pasiekia apogėjų. Diplomatinio incidento tarp Irano ir JAV metu islamistų kovotojai šturmuoja JAV ambasadą Teherane ir įkaitais paima 52 amerikiečius. Pasinaudojus kilusiu chaosu, šešiems amerikiečiams pavyksta pasprukti. Jie prieglobstį rado Kanados ambasadoriaus Keno Tayloro namuose. Suprasdamos, kad anksčiau ar vėliau bėgliai visgi bus surasti ir, greičiausiai, nužudyti, Kanados ir JAV vyriausybės pagalbos kreipiasi į CŽV, kuri savo ruožtu šią sudėtingą operaciją paveda savo labiausiai patyrusiam įkaitų išlaisvinimo specialistui agentui Tony Mendezui.
Mendezas (jį filme ir suvaidino Benas Affleckas) pasiūlo neįtikėtiną planą, kaip minėtus šešis amerikiečius saugiai išgabenti iš šalies – apsimesti kino kūrėjų komanda, tvirtinančia, kad Iranas su savo kalnais ir druskos ežerais yra ideali vieta fantastikos filmui „Argo”, kuri pradeda filmuoti viena Holivudo kino studija.
Planas tiesiog fantastiškas ir toks neįtikėtinas, kad panašus į dar vieną holivudinį veiksmo filmą. Ir filmo siužetas kaip tik būtų idealiai panašus į panašų reginį, jei beveik viskas nebūtų atsitikę tikrovėje. Tai dar sykį įrodo seną tiesą – pats gyvenimas dažnai yra gerokai išradingesnis už lakiausią vaizduotę turinčius Holivudo scenaristus profesionalus.
2013: „12 Vergovės metų” (12 Years A Slave) – Niujorko valstijos Saratogos miestelyje su šeima laimingai gyvenęs Solomon Northup buvo nagingas dailidė, laisvalaikiu mėgęs groti smuiku. Vieną 1841-ųjų dieną du nepažįstami vyrai pasiūlė jam laikiną darbą – groti smuiku keliaujančiame cirke. Kadangi papildomi pinigai kišenių neplėšo, vyras su pasiūlymu sutiko. Po vieno iš pasirodymų S. Northup prisėdo atšvęsti pasisekusio vakaro su savo laikinaisiais darbdaviais. Po keliolikos valandų jis atsipeikėjo prirakintas prie grindų ir buvo priverstas keliauti į Luizianą – Amerikos vergijos sostinę. Ten pagrobėjai pardavė belaisvį vergijon, iš kurios jam pavyko pabėgti tik po dvylikos metų. Filmą pagal šią nepaprastą istoriją režisavo britų kino kūrėjas Steve McQueen, prodiusavo Brad Pitt. Juostoje vaidina visas būrys Holivudo žvaigždžių: tas pats B. Pitt, Michael Fassbender, Benedict Cumberbatch, Paul Dano, Paul Giamatti. Tačiau pagrindinių ir didžiausių pagyrų nusipelno pagrindinį herojų suvaidinęs britas Chiwetel Ejiofor. Taip natūraliai ir įtaigiai suvaidintos nevilties, sumišusios su ryžtu ir užsispyrimu kine jau seniai nebuvo. Filmas tampa labai stipriu psichologiniu darbu, jau nuo pat pradžios laiko žiūrovą įtampoje ir leidžia psichologiniu būdu pajusti visą Solomono ir jo bendražygių patyčias, skausmą ir neviltį dėl šviesesnio rytojaus.
Drama su psichologiniu kontekstu, tai vienas stipriausių žanro reiškinių, kuris tiesiog meistriškai pateikiamas šioje juostoje. Filmas tampa ne tik išgyvenimo drama, jis tampa puikiu istoriniu šaltiniu, kuriame labai kruopščiai parodomi vergvaldžių namai ir jų gyvenimo būdas. Filme nemažai smurto, labai sunkių ir itin stipriai paveikiančių scenų. Pats pasakojimo modelis sugeba visą filmo rodymo laiką graudinančiai stebėti siužetinės linijos pateikimą. Filmas priverčia apsiverkti, bet ne dėl to, kad ekrane kankinami juodaodžiai, o dėl to, jog kiti žmonės elgiasi neleistinai. To siekė filmo režisierius. Jis norėjo, kad mes iš šono pamatytume, kokie esame. Lyg gyvuliai, kuriems tampa lengviau nuo to, jog šalia mūsų esantis žmogus kenčia. Šiuolaikinėje visuomenėje tokie reiškiniai pasitaiko vis dažniau, todėl filmą reikia priimti kaip apeliaciją prieš humaniškumo nepraradimą. Jautriausią filmo pusę papildė ir vieno geriausių pasaulio kompozitorių, Hanso Zimmero, muzika, kuri sudarė labai stiprų pamatą pasakojamai istorijai. Kiekvienas muzikinis kūrinys meistriškai perteikė scenose vyraujančią atmosferą ir taip pat padarė nemažai įtakos bendram juostos kontekstui pabrėžti. „12 vergovės metų“ – tai vienas stipriausių ir dramatiškiausių 2013 metų kino juostų, pasakojantis apie žmogaus išgyvenimo dramą sunkiausiu jo šalies laikotarpiu, kai vergovė klestėjo, o žmogiškumas su kiekviena akimirka geso ir stingdė kraują.
2014: „ŽMOGUS PAUKŠTIS” (Birdman, 2014) Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). Operatorius Emmanuelis Lubezki Oskarą gavo ir metais anksčiau už tai, kad bekraštį kosmosą filmui „Gravitacija“ (2013, rež. Alfonso Cuarónas) įsigudrino nufilmuoti… Holivudo paviljonuose.
„Žmogus-paukštis“ yra ne menkesnis eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.
Ne mažesnio pagyrimo vertas ir režisierius, kurio ankstesni filmai („Meilė-kalė“, „21 gramas“, „Babelis“) buvo sukurti polifoniniu metodu, kai į vieną pasakojimą muzikinės fugos komponavimo principu pinasi kelios istorijos. „Žmoguje-paukštyje“ taip pat yra keli lygmenys, nors kamera beveik neišleidžia iš savo stebėjimų lauko aktoriaus Michaelo Keatono, kuriam pagrindinis vaidmuo tapo tikru benefisu. Jo suvaidintas Riganas Tomsonas, buvęs garsus Holivudo aktorius, žiūrovų populiarumo ir prodiuserių pagarbos nusipelnęs už keliuose filmuose vaidintą komikso personažą Žmogų-paukštį. Nesunku numanyti, kodėl šiam vaidmeniui buvo pakviestas būtent M. Keatonas, kuriam du kartus suvaidinto Žmogaus-šikšnosparnio (paprasčiau kalbant, Betmeno) kostiumas užgožė kitų jo aktorinių galimybių spektrą.
Todėl anekdotą primenančią istoriją, kad po lėktuvo katastrofos laikraščiai praneštų tik apie George‘ą Clooney, o Rigano net nepaminėtų, M. Keatonas pasakoja taip, kad panašaus efekto neleis pasiekti jokia aktorinė technika. Čia jau pulsuoja ne suvaidintos, o iškentėtos intonacijos.
Holivude (ir ne tik jame) apstu morališkai traumuotų menininkų, kurie kažkada buvo populiarūs, o dabar visų pamiršti. Tai amžinas siužetas, vertas gilių psichologinių romanų ir jaudinančių filmų. A. Gonzálezas Iñárritu jį interpretuoja, pasitelkęs sudėtingą tragikomedijos, grotesko ir (nebūtų meksikietis!) Lotynų Amerikos literatų išgarsintą magišką realizmą.
Riganas bando susigrąžinti buvusią šlovę ir Brodvėjuje stato spektaklį pagal Raymondo Carverio apsakymą „Apie ką mes kalbame, kai kalbame apie meilę?“. Spektaklis Riganui reiškia ne tiek pergalingo sugrįžimo iš užmirštųjų pasaulio galimybę, kiek paskutinis šansas įrodyti (visų pirma pačiam sau), kad jis dar „turi parako“. Ir visai nesvarbu, kad toks tikslas reikalauja maksimalių fizinių ir psichologinių resursų. Kai ant kortos statomas visas gyvenimas, blefuoti būtų nesąžininga. Todėl autoriai negaili nusivylimo padiktuotos kritikos teatro pasaulyje įsišaknijusiam cinizmui ir publikai, kurią modernių technologijų laikais labiau jaudina ne sielų apnuoginimas scenoje, o galimybė mobiliu telefonu nufilmuoti garsenybę (jei ypatingai pasiseks, dėvintį vien trumpikes) tiesiog gatvėje.
Filmas turi iš pirmo žvilgsnio keistą paantraštę „Netikėtas nežinojimo privalumas“, kuri suteikia visam pasakojimui dar vieną dimensiją. Nuo pradinių kadrų režisierius tarsi perspėja, kad atsisakytume įprastų mąstymo klišių ir vėliau ilgai vedžioja žiūrovus painiais teatro koridoriais bei herojų pasąmonės labirintais, kad dingsta riba tarp tikros realybės ir vaidybos.
P.S. Leidiniui „The Hollywood Reporter“ operatorius Emmanuelis Lubezki taip paaiškino svarbiausią „Žmogaus-paukščio“ specifiką: Ilgiausias kadras filme trunka 15 minučių, o dauguma kitų yra vidutiniškai 10 minučių trukmės.
Aktoriai specialiai repetavo perėjimus tarp skirtingų kadrų, kad jie atrodytų sklandūs. Svarbi reikšmė, sudarant nenutrūkstamo kadro efektą, tenka aktorių makiažui ir apšvietimui. Apšvietimą priklausomai nuo kameros judėjimo keitė net aštuoni žmonės. „Mūsų visa komanda judino apšvietimo prietaisus ir sklaidė šviesą. Tai buvo panašu į sinchroninį baletą – rezultatas iš tikrųjų atrodo puikiai“, – sakė E. Lubezki.
2015: „SENSACIJA“ (Spotlight) Vaidybinis filmas „Sensacija“, sukurtas pagal tikrus įvykius, nukelia į 2002-uosius, kai Amerikos visuomenę sukrėtė vaikus tvirkinančių kunigų skandalas. Ilgiau nei metus trukęs tyrimas iki pamatų supurtė vieną stabiliausių pasaulio organizacijų – Bažnyčią, o žurnalistams pelnė Pulitzerio premiją.
2002-aisiais Amerika dar nebuvo atsigavusi po šoko, patirto prieš metus rugsėjo vienuoliktąją. O Masačiusetso valstijoje esančio Bostono miesto žurnalistiniais tyrimais garsėjančio amerikiečių dienraščio „The Boston Globe“ redakciją pasiekia protu nesuvokiama žinia – vietinėje arkivyskupijoje net keli kunigai įtariami vaikų tvirkinimu. Bažnyčios atstovai šią informaciją kategoriškai neigia. Naujiena tokia baisi, kad, regis, niekas nenori ja patikėti.
Laikraščio tyrimo skyriuje ir be to vyrauja prastos nuotaikos. Neseniai pasikeitus vadovybei darbuotojų ateities perspektyvos neaiškios. O ir temų, kurios galėtų pagerinti stagnacijos apimtą leidinį, nesimato. Beveik atsitiktinai naujojo redaktoriaus Marčio Barono ( Lievas Schreiberis) aptikta sensacija žada staigų proveržį, bet kelias link tiesos bus ilgas ir painus. Nes skandalo aukos ir liudininkai nenori kalbėti: aukoms skaudu prisiminti savo kančias ir pažeminimą, tylos siena atsitveria ir Bažnyčios tarnai, o jiems talkina patyrusių advokatų armija. Tačiau tiesa triumfavo: būtent po šio skandalo Katalikų Bažnyčia pagaliau oficialiai pripažino, jog ne visi Dievo tarnai – be nuodėmės.
Atrodytų, kas gali būti įdomaus laikraščio redakcijos kasdienio darbo rutinoje? Intriguojančiam filmui tai, regis, ne pati dėkingiausia aplinka. Bet režisierius Tomas McCarthy sugebėjo čia išplėtotų tikrą trilerį, kuris prasideda ramiai, o paskui vis didina tempą ir gerai vysto dar trilerių klasiko Alfredo Hitchcocko puoselėtą saspensą. Blogis ir jo išprovokuota paranoja užvaldo visus, kuriuos įtraukia baisi pedofilijos pelkė.
Nepaskęsti joje padeda darnus aktorių kolektyvas, kuriame yra ryškūs solo partijos atlikėjai, bet ir jie paklūsta gerai sustyguoto ansamblio dirigentui.
2016: „MĖNESIENA” (Moonlight) Holivudas, dar visai neseniai vadintas valstybe valstybėje, ilgai gyveno pagal savo susikurtus įstatymus, bet dabar jį vis dažniau drebina politinio korektiškumo skersvėjai. Štai ir skandalas dėl rasinės nelygybės, kilęs 2015-aisiais per Oskarų ceremoniją, paliko ryškias pasekmes. Kai tais metais buvo paskelbti Oskarų pretendentų sąrašai, tuoj pat buvo susizgribta, jog svarbiausiuose nominacijose nėra nė vieno afroamerikiečio. Kilus negatyviam rezonansui dėl „baltojo Oskaro“ Akademijos vadovai viešai atsiprašė ir pažadėjo šios klaidos nebekartoti. Ir teigiamų rezultatų ilgai laukti nereikėjo. 2016-aisiais sukurta „Mėnesiena“ (rež. Barry Jenkinsas) buvo nominuota aštuoniose kategorijose ir gavo tris Oskarus: už geriausią metų filmą, scenarijų ir antraplanį vyro vaidmenį – jis atiteko Mahershalai Ali, kuris tikra garsenybe tapo vėliau, po „Žaliosios knygos“ triumfo.
Afroamerikiečių problemoms nagrinėti Jungtinėse Valstijose kasmet skiriama nemažai vaidybinių filmų bei serialų. Ir tai suprantama – atgailą už protėvių vykdytą vergvaldystę vis dar jaučia net tie, kurių protėviai prie šios gėdingos politikos nėra prisidėję. O minint platesnį diskursą tenka konstatuoti, kad rasinio nepakantumo problema šiuolaikinėje visuomenėje ir dabar vis dar yra daugelio tragedijų priežastis. „Mėnesiena“ Amerikos ekranuose pasirodė tuo po to, kai po šalį nuvilnijo keli žiniasklaidos paviešinti nepateisinamo policininkų smurto prieš juodaodžius pavyzdžiai, homofobiškas išpuolis Orlando gėjų klube ir periodiškai JAV gatvėse kylančios riaušės, nukreiptos prieš juodaodžius Amerikos piliečius ar imigrantus. „Mėnesienoje“ tokios politinės realijos lieka tik filmo paraštėse. O centre – trys vienos istorijos dalys, aprėpiančios skurdžiame Majamio kvartale gyvenančio afroamerikiečio vaikino Širono vaikystę, paauglystę ir brandos metus. Būdamas vaikas jis gyvena su vieniša motina skurdžiame Majamio priemiestyje. Moteriai narkomanei svarbiau gauti kvaišalų dozę, todėl jos kuklaus būdo berniuką, kenčiantį nuo bendraamžių smurto, ima globoti narkotikų dileris Chuanas bei jo draugė Teresa. Paaugus situacija ne ką geresnė – prie vaikino dabar kabinėjasi ir iš jo tyčiojasi bendraklasiai. Tik bendraamžis Kevinas mokykloje neslepia Šironui simpatijos. „Mėnesiena“ sukurta išties profesionaliai.
Prikibti galima nebent prie neišvengiamų scenarijaus klišių ir kai kurių aktorių vaidybos stereotipų (pavyzdžiui, Širono motiną Paulą vaidinanti Naomie Harris, narkomanę vaizduoja ryškiais bruožais, bet visa tai daug kartų matyta. Kur kas įdomesnis yra Širono globėjas Chuanas (Mahershala Ali už šį vaidmenų gavo pirmąjį Oskarą) – jis tiekia Paulai narkotikus, bet tuo pat metu iki savo žūties tėviškai rūpinasi jos sūnumi. Ir nufilmuota „Mėnesiena“ tikrai puikiai – operatoriaus Jameso Laxtono nufilmuoti personažų portretai, nuostabūs peizažai išties verti visokeriopų pagyrų. Nieko dabar jau nebešokiruoja vyriškos meilės istorijos. Tačiau jose anksčiau dominavo gėjai baltaodžiai, dažniausiai priklausantys aukštuomenei arba bent jau viduriniajai klasei. Iš lūšnynų kilęs gėjus juodaodis – dar labai naujas personažas. Bet pradžia tikrai vykusi. Tai paliudijo ir Akademija, nominavusi „Mėnesieną“ net aštuoniose kategorijose. Laimėtos dvi – įskaitant ir Oskarą už geriausią metų filmą. (G.J.)
2017: „VANDENS FORMA“ (The Shape of Water) Garsaus meksikiečių kino režisieriaus Guillermo del Toro fantastinė melodrama „Vandens forma“ Venecijos kino festivalyje buvo apdovanota pagrindiniu prizu „Auksinis liūtas“, o vėliau Amerikoje iškovojo keturis Oskarus (kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, originalią muziką bei dailininko darbą).
Vieni šį filmą vadino ironiška pasakos apie gražuolę ir pabaisą parafraze, kiti ne be pagrindo prisiminė seną rusų nuotykių filmą „Žmogus amfibija“ (1962). Svarbiausi „Vandens formos“ įvykiai plėtojasi šaltojo karo laikais slaptoje JAV laboratorijoje, kurioje vieniša nebylė (matyt, kad niekam neišplepėtų valstybinių paslapčių!) valytoja Eliza (ją vaidina nuostabi britų aktorė Sally Hawkins) kartą pamato akylai saugomą žmogaus bei žuvies hibridą, įsimyli šį mutantą ir bando jį išgelbėti.
Venecijos festivalio direktorius Alberto Barbera „Vandens formą“ pavadino geriausiu dešimtmečio filmu, o režisierius savo kūrinį pakomentavo taip: „Sukūriau šį filmą kaip priešnuodį cinizmui. Manau, kad kai mes kalbame apie meilę ir tikime ja, tai tame yra truputis nevilties. Mes bijome pasirodyti naivūs ar nenuoširdūs. Bet meilė yra tikras jausmas. Kaip ir vanduo, meilė yra galingiausia jėga visatoje. Ji laisva ir beformė, kol mes jos neįsileidžiame į save. Mūsų akys aklos. Bet siela viską mato“.
Režisieriaus Guillermo del Toro vardas per pasaulį nuskambėjo 2006-aisiis, kai besibaigiant Kanų kino festivaliui žiūrovai pamatė „Pano labirintą“ (El laberinto del fauno) – siaubingai (!) gražią gotikinę pasaką, skirtą suaugusiems. Jau ir anksčiau šio režisieriaus filmuose (“Chronosas” ir “Velnio stuburas”) žavėjo magiška tikrovės ir siurrealizmo samplaika, kasdienybės ir magijos susidūrimo alchemija. Bet „Pano labirintas“ žengė dar toliau, vizualinis spalvingumas, sodri faktūra, jokių ribų nepripažįstanti ir dažnai su sveiku protu prasilenkianti fantazija, kurios galėtų pavydėti pats Salvadoras Dali.
Salvadoro Dali siurrealistines fantazijas primena ir dažnas „Vandens formos“ kadras, ypač tada, kai drauge matome ir tylenę Elizą, ir taip pat nebylų žmogaus bei žuvies mutantą, kariškių pagautą Amazonės upėje ir dabar įkalintą slaptos laboratorijos specialiame vandens rezervuare. Pamažu abipusį priešiškumą keičia smalsumas, o vėliau ir gerokai intymesni jausmai.
Holivudinio 20 mln. dolerių biudžeto filmas yra ir dar viena stebuklinė pasaka, ir autorinio kino pavyzdys.
Tiems, kas norėtų pasitenkinti tik filmo pasakišku lygmeniu, primenu paties Guillelmo Del Toro komentarą: „Net jeigu ir padarytume prielaidą, kad mano filmas yra nauja variacija istorijos apie Gražuolę ir Pabaisą, tai atidžiau pažvelgus matosi, kad filmas nepritampa prie bent dviejų interpretacijų. Pirmoji – nudailintas iki koktumo kanonas, kuriame Gražuolė – tai ideali Disney‘aus princesė, o Pabaisa pavirsta princu, kad abu galėtų gyventi ilgai ir laimingai. Tenai įvyksta du vienodai destruktyvios bet kokiems tarpusavio santykiams dalykai: pradžioje partneris demonizuojamas, o paskui užkeliamas ant postamento. Antroji interpretacija – tai kiek vulgarizuota ir nebrandi pasaka, skirta paaugliams. Aš norėjau papasakoti istoriją, ignoruojančią abi šias populiarias traktuotes. Norėjau parodyti santykiuos, kuriais patikėti galima tik su viena prielaida – suvokiant, kad tai tik metafora“.
Guillermo Del Toro moka metaforizuoti konkrečias istorines realijas. „Pano labirinte“ kartu su motina ir patėviu gyvenanti mergaitė Ofelija patenka į pasakų pasaulį 1944 –aisiais diktatoriaus Franco valdomoje fašistinėje Ispanijoje, kurioke svajoklės mergaitės patėvis stengiasi bet kokiomis priemonėmis sunaikinti antifašistinio pasipriešinimo dalyvius.
„Vandens formos“ istorinis fonas – 1962-ieji, šaltojo karo laikų apogėjus. Dviejų supervalstybių politikus apėmusią neapykantos paranoją iliustruoja demonizuoti JAV specialiųjų tarnybų atstovai (ryškiausias jų tarpe Michaelo Shannono suvaidintas Ričardas Striklendas) ir karikatūriški sovietų agentai, kalbantys su klaikiu rusišku akcentu.
Laimė, režisieriui už šimtus kartų matytas politines konfrontacijas svarbiau kalbėti ne apie tai, kas žmones skiria, bet kas juos vienija.
„Man atrodo, kad didžiausias mūsų laimėjimas yra tai, kad prabusdami kiekvieną rytą mes galime rinktis baimę arba meilę. – sakė režisierius. – Svarbu pasirinkti meilę, nes ji duoda atsakymus į visus klausimus“.
2018: „ŽALIOJI KNYGA“ (Green Book) „Žalios knygos“ naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę.
1962-aisiais Niujorke keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju. Beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę, kurio pagrindinis – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti.
Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų. Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge. Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas.
Pavadinimą filmui davusi „Žalioji knyga“ – tai anuo metu populiarus kelionių gidas „Negrų keliautojų žalioji knyga“ (The Negro Motorist Green Book) – labai naudingas leidinys keliaujantiems per rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus, mat šiame žinyne yra visa informacija apie viešas paslaugų ir pramogų vietas, kurios, kaip dabar pasakytume, yra draugiškos juodaodžiams. Čia pat sąžiningai pažymimos ir vietos, kurių afroamerikiečiams (tada juodaodžiai buvo vadinami kur kas grubesniais epitetais) reikėtų vengti, žinoma, jeigu jie nenori susilaukti skausmingų pasekmių. Iš anksto aišku, kad skausmingų pasekmių visai nepavyksta išvengti, net ir stengiantis per daug nenukrypti nuo kelionių gido draudžiančiųjų ženklų. Abiems keliautojams tenka susidurti su akis badančiomis rasinio nepakantumo apraiškomis.
2019: „PARAZITAS“ (Parasite) „Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“
Pamąstyti tikrai yra apie ką.