Filmų kasmet visame pasaulyje pagaminama tiek daug, kad net ir nieko kito nedirbdami kino kritikai visų jų sužiūrėti tikrai neįstengtų. Todėl jau seniai šį profesionalų darbą palengvina filmus į kategorijas (dažniausiai pagal žanrus) rūšiuojantys teoretikai, o filmų kokybe rūpinasi kino festivalių programų sudarytojai bei visokiausių ceremonijų selekcininkai.
Bet, aišku, yra begalė įdomių filmų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių lieka nepakankamai įvertinti, nors neretai juos kūrė kino pasaulyje gerai žinomi žmonės.
Yra ir kita medalio pusė – talentingi debiutantai, kurių pirmieji filmai ne visada atsiduria specialistų dėmesio centre: neretai tokių kūrėjų filmai atgyja naujam gyvenimui po to, kai jų autoriai išgarsėja ar net tampa klasikais.
Siūlome 10 nepakankamai įvertintų XXI a. kino šedevrų. Vieni jų turėjo sėkmingesnį likimą kelyje į profesionalų pripažinimą ir žiūrovų širdis, kitiems to akivaizdžiai pritrūko.
10. „AUKŠTA KLASĖ“ (High-Rise, 2015)
Antiutopijos kine pasitaiko nedažnai, todėl kiekvienas toks bandymas sulaukia ypatingo dėmesio.
Pastaruoju metu padaugėjo filmų, kuriuose veiksmas atitrūkęs nuo žemės ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Paprasčiau kalbant, vyksta dangoraižiuose.
Britų literato Jameso G.Ballardo knygos anksčiau buvo sėkmingai ekranizuotos Steveno Spielbergo (“Saulės imperija”, 1987 m.) ir Davido Cronenbergo (“Susidūrimas”, 1996 m.).
Į šią garbingą gretą lygiuojasi ir “Aukšta klasė”, kurioje svarbiausi įvykiai plėtojasi prabangiame ir viskuo aprūpintame dangoraižyje. Čia sporto klubus, parduotuves, pradinę mokyklą ir net tikrą sodą su gyvuliais ant stogo turintis pastatas virsta uždara bendruomene, kur netrukus tarp skirtingų sluoksnių gyventojų ima kauptis neapykanta vienas kitam. Priešiškumas pamažu įgauna agresyvias formas, o idiliškas turėjęs būti gyvenimas dangoraižyje virsta nebaudžiamu chaosu, ir šiame aukštų bei koridorių kare kiekviena naktis kažkam iš gyventojų tampa paskutinė. Žiūrovą nukeldami į utopinį pasaulį, kuriame valdo kur kas stipresnė jėga nei sveikas protas, filmo autoriai vaizduoja tamsiausius žmogaus asmenybės užkaborius ir tarsi klausia mūsų: o ką dėl išgyvenimo esi pasiryžęs padaryti tu?
Fantastinio siužeto knygą “Aukšta klasė” J.G.Ballardas parašė dar 1975-aisiais. Tai buvo perspėjimas apie anuomet madingo urbanizmo pavojus ir antiutopija, smerkianti socialines ydas, ypač įsišaknijusią kapitalistinio rojaus ideologiją, už kurios patrauklaus fasado slypi amoralus veidmainiškumas ir abejingumas aplinkiniams. Nenuostabu, kad prodiuseris Jeremy Thomas net keturis dešimtmečius negalėjo realizuoti šio projekto Didžiojoje Britanijoje. Pasipriešinimą galima nesunkiai paaiškinti: koks gi britas norėtų pamatyti daugelio kartų išpuoselėtą savo šalies įvaizdį kreivame veidrodyje?
Dangoraižio, kuriame vyksta “Aukštos klasės” veiksmas, aukštai reiškia ne tik paties pastato lygį, bet ir vietą socialinėje hierarchijoje. Žemiau gyvenantys žmones moka proporcingai mažesnį nuomos mokestį, užtai aukščiau esančių apartamentų savininkai jaučia moralinę pareigą juos niekinti. O šie pavydi aukštesnį statusą turintiems kaimynams ir visada pasirengę jiems iškrėsti kokią nors niekšybę. (G.J.)
9. „FLORIDOS PROJEKTAS“ (The Florida Project, 2017)
„Floridos projektą“ sukūrusį Seaną Bakerį amerikiečiai vadina ne tik perspektyviu jaunu režisieriumi, bet ir pabrėžia jo išradingumą. Ankstesnį filmą „Mandarinas“ (Tangerine, 2015) jis Los Andžele nufilmavo iPhone‘u, o „Floridos projektui“ pasirinko nūnai nebemadingą 35 mm kino juostą, nors nemažai scenų čia nufilmuota rankine kino kamera.
Nacionalinė apžvalgos taryba (National Board of Review) ir Amerikos kino institutas (American Film Institute) „Floridos projektą“ įtraukė į geriausių metų filmų dešimtuką.
Čia yra tas atvejis, kai sunku pasakyti „apie ką filmas“. Tiksliau, pačios istorijos kontūrus apibrėžti paprasta, bet siužeto sinopsis visai nenusako paties svarbiausio. O svarbiausia filme – pati atmosfera, ir labai reali (net galima pasakyti „tiršta“), ir kartu fantasmagorinė.
Veiksmas nukelia į šalia greitkelio esantį motelį Floridoje, netoli „Disney World“ pramogų parko, ir tokia kaimynystė tampa svarbiu viso filmo kamertonu. Čia su maištinga mama Hali gyvena šešiametė Muni (šešiametė Brooklynn Prince yra tokia organiška, kad galima prisiminti seną kinematografinę tiesą – dar neišmokę apsimesti ir vaidinti maži vaikai kine nurungia bet kokius aktorius profesionalus).
Mama su dukra mėgaujasi kiekviena diena ryškiomis spalvomis išdažytoje „Magiškoje pilyje“, kurią prižiūri jautrus ir rūpestingas vadybininkas Bobis Hiksas (Willemas Dafoe).
Nepaisant atšiaurios aplinkos, vėjavaikiškai it gyvsidabris Muni nerūpi realybė – ji švenčia kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ji ir jos padaužos draugai kasdien smalsiai ir be baimės tyrinėja aplinkinį pasaulį. Tačiau Munės mama Heilė, kad galėtų išlaikyti dukrelę, priversta ieškoti pavojingų darbų ir sprendimų, paprasčiau kalbant sukčiauja, prekiauja nelegalia kosmetika, o už būsto nuoma susimoka iš prostitucijos gautais pinigais.
„Floridos projektas“ rodo tą šalį, kuri kadaise buvo pavadinta „mažąja Amerika“ – tą, kurioje mažai kas keičiasi dešimtmečiais. Bet filmo herojai – anaiptol ne marginalai, jiems gyvenime tiesiog pritrūko laimės. O kas dėl to kaltas – politinė sistema, socialinė tvarka ar asmeninės iniciatyvos stoka – į tokius samprotavimus filmo autoriai nesileidžia, palikdami visa tai vertinti patiems žiūrovams.
Ne visiems gi lemta būti lyderiais ir sėkmės kūdikiais: tokių visuomet ir visur yra mažuma.
Nors kai kurie filmo herojai gyvena iš valstybės teikiamų bedarbio pašalpų, autoriai nenuvažiuoja į socialinio kritinio kino lankas. Nesunku pastebėti, kad filmo herojai neskirstomi į gerus ir blogus: kiekvienas turi savo problemų, net maži vaikai čia visai nepanašūs į tradicinius angeliukus – piktoms vaikų išdaigoms skirta nemažai dėmesio. Žodžiu, nereikia tikėtis dar vieno nostalgiško reginio apie senus gerus laikus ar „amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimus.
Gal todėl filmas ir vadinasi „Floridos projektas“: taip paprastai pradinėje parengiamojoje stadijoje vadinami filmai, kurių pagrindinės idėjos dar nėra galutinai iškristalizuotos. Panašu, kad daug kas šiame filme atsirado ne pagal išankstinį scenarijų, o tiesiog improvizuojant filmavimo aikštelėje. Kaip ir į daugtaškį (pakankamai emocingą ir dramatišką) panašus finalas – aukšta gaida nebaigtoje muzikinėje frazėje. (G.J.)
8. „ŠEŠĖLIS“ (Shadow, 2018)
Kai 1988-ųjų metų pradžioje tarptautiniame Berlyno kino festivalyje Aukso lokiu buvo apdovanotas debiutanto Zhango Yimou filmas „Raudonasis gaolianas“, kritikai prakalbo apie Naujojo Kinijos kino gimimą. Iš tikrųjų ši drama pakerėjo visus neįtikėtino plastinio grožio ir žiaurumo samplaika ir liudijo, kad po ilgai trukusios stagnacijos, sekusios po vadinamosios maoistinės „kultūrinės revoliucijos“, Kinija pagaliau subrendo skaudžios praeities pamokų suvokimui.
Savo kailiu patyręs komunistinės Kinijos režimo represijas Zhangas Yimou vėliau filmuose dažnai kėlė skaudžias savo šalies istorines temas, dėl ko buvo pramintas „disidentu“ ir susilaukė dabartinės komunistinės valdžios nemalonių. Ypač po to, kai jo filmas „Gyventi“ (1994) Kinijoje buvo uždraustas.
Dabar režisierius Zhangas Yimou vadinamas Kinijos kinematografininkų „penktosios kartos“ klasiku. Tarptautinę sėkmę jam pelnė Oskarams nominuoti istorinės tematikos veiksmo filmai „Bevardis“ (Hero, 2002), „Skraidantys durklai“ (House of Flying Daggers, 2004) ir „Auksinės gėlės prakeiksmas“ (Curse of the Golden Flower“, 2006), o filmuose „Karo gėlės“ (The Flowers of War, 2011) ir „Didžioji siena“ (The Great Wall, 2016) pagrindinius vaidmenis jau vaidino garsios Holivudo kino žvaigždės: pirmajame – Christianas Bale‘as, antrajame – Mattas Damonas.
Venecijos kino festivalyje 2018 m. startavęs „Šešėlis“ (kaip ir ankstesni Zhango Yimou filmai „Bevardis“, „Skraidantys durklai“ bei „Auksinės gėlės prakeiksmas“) priklauso specifiniam žanrui, vadinamam „usia“. Usia – tai veiksmo filmai su kovos menų ir fantastikos elementais. Pats terminas „usia“ sudarytas iš žodžių „ušu“ (kovų menas“) ir „siu“ (riteris).
Tokia Kinijos filmų atmaina gimė besibaigiant trečiajam XX a. dešimtmečiui ir sėkmingai populiarinama pastaruosius du dešimtmečius.
„Šešėlio“ siužetas vystosi Senovės Kinijoje Trijų Karalysčių epochoje 220-280 m.e. metais aršios priešpriešos tarp trijų atskirų Kinijos valstybių laikotarpiu. Kad apsisaugotų nuo samdomų žudikų nesibaigiančių karų sąlygomis, imperatoriai ir valdininkai susirasdavo sau antrininkus – taip vadinamus “šešėlius”, kurie ilgus metus ištikimai tarnaudavo savo šeimininkams, pastoviai rizikuodami savo gyvybėmis.
Slapta nuo kunigaikštystės Pei imperatoriaus kariuomenės vadas Yu iškvietė dvikovon generolą Janą, užgrobusį ir laikantį apgultyje vieną miestą. Dėl tokios savivalės karvedys Yu patenka valdovo nemalonėn ir netenka visų privilegijų. O ir pati lemtinga dvikova narsuoliui Yu baigiasi liūdnai – jis sunkiai sužeidžiamas ir slapstosi kalnų oloje, brandindamas revanšo planus.
Tačiau apie tai mažai kas žino, nes šalia karvedžio Yu žmonos visi seniai mato… jos vyrą, kuris, kaip netrukus pasirodys, ir yra „šešėlis“.
Panašią istoriją japonų režisierius Akira Kurosawa pasakojo savo filme „Kario šešėlis“ (Kagemusha, 1980). Kanų kino festivalio pagrindiniu prizu apdovanotas filmas alegoriškai pasakoja viduramžių Japonijos istoriją. Po imperatoriaus mirties, kad priešai nepasinaudotų sąmyšiu, nusprendžiama rasti valdovo antrininką. Juo tampa vagis, išgelbėtas nuo mirties kartuvėse. Smulkus niekšelis, atsitiktinai atsidūręs valdovo soste, pamažu tampa oriu ir išmintingu strategu. Bet vėliau jo laukia žiaurus nuvainikavimas.
„Šešėlyje“ antrininko istorija ne mažiau įdomi, tačiau antroje filmo dalyje viršų ima karinio kino reginio tradicijos. Ietys ir kardai čia skrodžia kūnus lengvai ir grakščiai, kraujo fontanai trykšta į visas puses, agonijos perkreiptos grimasos susilieja su pergalingos apoteozės apimtais veidais, o garso tekelyje persipina chaotiški kautynių ir mirtinų riksmų garsai.
O tikra kruvinų mūšių apoteoze tampa anksčiau kine neregėtas ginklas – plieniniai lietsargiai, kurie karingų furijų rankose pavirsta neįtikėtinai mirtinais pabūklais. (G.J.)
7. „AMERIKOS MYLIMOJI“ (American Honey, 2016)
Režisierės Andrea Arnold drama, pasakojanti istoriją apie grupę paauglių, keliaujančių aplink JAV ir prekiaujančių senais žurnalais. Tai juosta apie žmones siejančius tamprius ryšius, gyvenimo stilių, svyruojantį tarp moralės normų ir išgyvenimo instinkto, maištą bei nepaklusimą sistemai, draugystę. Laukiamiausias 2016-ųjų metų Kanų kino festivalio reginys, nepalikęs abejingų ir pranokęs daugumos kritikų lūkesčius, suteikiantis išskirtinę galimybę pažvelgti į mums nesuvokiamą realybę ir stebėti rizikuojančius jaunus žmones, bandančius išsikovoti vietą pasaulyje.
Star (akt. Sasha Lane) – problemiška paauglė, užgauliojama vyresnio vyro ir gyvenanti didelės rizikos kvartale, besirūpinanti svetimais vaikais ir praradusi viltį. Prastų gyvenimo sąlygų auka greitai pripranta prie skaudžios ir daugeliui sunkiai suvokiamos realybės, tačiau suteikta galimybė pabėgti nuo visko taip vilioja. Nenuostabu, jog sutiktas žavus vyras Jake (akt. Shia LaBeouf) nesunkiai įkalba merginą važiuoti su juo ir jo komanda prekiauti žurnalais Vidurio Vakarų Amerikoje. Autobusiuku keliaujantis jaunimas, narkotikai, alkoholis ir seksas, apgavystės bei piknaudžiavimas melu – visa tai tampa juostos ašimi ir pagrindine jos problematika. Nesąžiningumu grįstas darbas, turtingų žmonių reketavimas ir kenksminga aplinka priveda paauglius prie degradacijos bedugnės. Nesuvokdami pasekmių, keliaudami ir meluodami, jie žiūrovą supažindina su ta žmonijos puse, kuria reiktų gėdintis ir smerkti, bet kokiomis priemonėmis mažinti galimybes tokiems žmonėms laisvai reikštis ir nejusti pasekmių.
Juosta paremta realaus gyvenimo jaunų žmonių, kelyje pardavinėjusių brangius žurnalus, istorijomis bei patirtimis, kurios dažnai dar tamsesnės ir žiauresnės nei vaizduojamos filme. „Amerikos mylimoji“ sukurta remiantis cinéma vérité principu (dokumentikos kūrimo būdas, kuomet improvizuojama filmavimo kameromis, norint atskleisti gyvenimišką tiesą, išryškinti tam tikro reiškinio problematiką bei svarbiausius gyvenimo aspektus, besislepiančius už žiaurios realybės ribų). Tiesa atsiskleidžia per jaunus aktorius, propaguojančius panašų kaip filmo personažų gyvenimo būdą, linksmybes bei žalingus įpročius iškeliančius aukščiau moralės ar dorybės. Jie, norėdami išryškinti problematiško jaunimo laiko leidimo būdus, mielai ne tik sutiko filmuotis filme, bet ir jam ruošėsi: lankė benamių prieglaudas, bendravo su panašaus sluoksnio jaunimu, bandė įsijausti į jų kailį, suprasti jų paskatas. Todėl ši dokumentinė juosta pranoksta bet kokius lūkesčius ir sukurta taip, jog jai sunku atsispirti.
Filmo epicentras ir pagrindinė tema – jaunimo judėjimas. Judėjimas tiek fiziniame lygmenyje, peržiangiant valstijų sienas, tiek emociniame, reikalaujančiame svyruoti tarp troškimų ir galimybių, savęs pažinimo ir rizikos prarasti individualumą. Paauglius judėti skatina ne tik darbas ar pinigai, bet ir hormonai, ambicijos, nepasitikėjimas aplinkiniais bei šlykštėjimasis ta vieta, iš kurios yra kilę. Jiems geriau bet kur, tik ne ten. Ekspromtiniai dialogai, neprofesionalai jauni aktoriai bei gamtovaizdžiai juostai suteikia natūralumo, realumo jausmą, sustiprinantį dokumentikos pojūtį bei neleidžiantys sustoti. Tuo tarpu kino operatoriaus Robbie Ryan nuopelnas – jam įprasto 4×3 formato naudojimas (pirmas bandymas filme „Akvariumas“), kuris suteikia kadrams aukščio iliuziją, leidžia išryškinti ne tik stambiu planu filmuotus objektus, bet ir panoraminį vaizdą, suteikdamas gylio bei natūralumo suvokimą. (J.M.)
6. „PRIEŠAS“ (Enemy, 2013)
„Priešas“ tai metaforų ir alegorijų nestokojanti žmogaus pasąmonės ir vidinių demonų studija. Kanadoje pastatytas filmas vienus nustebins ir sužavės, kitų galbūt nebus iki galo suprastas, bet abejingų tikrai nepaliks. Filmo režisierius kanadietis Denisas Villeneuve garsėja įtempto siužeto psichologiniais trileriais, garsiausi jo kūriniai „Kaliniai“ („Prisoners“) ir „Moteris, kuri dainuoja“ („Incendies“) buvo nominuoti Oskaro apdovanojimams. D. Villeneuve mistinis trileris „Priešas pasakoja apie paprastą vyruką Adamą (akt. Jake‘as Gyllenhaalas), dėstantį istoriją koledže ir gyvenantį įprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Vieną dieną, žiūrėdamas filmą, Adamas ekrane pamato aktorių, kaip du vandens lašai panašų į jį. Vyras pasiryžta surasti savo antrininką ir paaiškėja, kad tarp jų keistų panašumų daugiau, nei atrodė. Netrukus noras pažinti paslaptingąjį aktorių virsta manija ir vyrų gyvenimai persipina.
Tai nėra tas filmas, kurį lengva žiūrėti, suprasti jį taip pat nėra paprasta. Tai – kietas riešutėlis ir, norint jį perkąsti, reikia pasukti galvą. Nors filme veiksmo beveik nėra, režisierius geba meistriškai įtraukti žiūrovus į įvykius ekrane, skatindamas spėlioti, kas bus toliau, kaip istorija baigsis. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi suvokti, ar filmo įvykiai iš tiesų vyksta, ar tai tėra pagrindinio herojaus fantazijos vaisius. Režisierius nepatiekia visko ant sidabrinės lėkštutės, filme netrūksta paslaptingų simbolių ir alegorijų, o pasitelkiant įtaigų garso takelį ir monochromines spalvas kuriama įtampa ir niūri atmosfera.
Filmui pasibaigus, žiūrovas paliekamas su savo mintimis ir įžvalgomis, pabaiga atvira interpretacijoms. Neatskleidžiant per daug, galima pasakyti, jog „Priešas“ yra meistriškai pateikta žmogaus pasąmonės analizė, o patys baisiausi priešai sau dažniausiai būname mes patys. (J.M.)
5.„PO ODA“ (Under the Skin)
Įtempta mokslinės fantastikos drama, režisieriaus Džonatano Gleizerio darbas po aštuonerių metų pertraukos. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje, pelnęs apdovanojimą už geriausią kinemotografiją, filmas šokiruos, bet džiugins psichologinės fantastikos gerbėjus.
Visas veiksmas vyksta viename iš Škotijos miestų ir jo apylinkėse. Filmas pasakoja apie nežemišką būtybę(ją vaidina Scarlett Johansson), įsikūnijusią į moters kūną. Prižiūrima kito ateivio, kuris pasirodo motociklininko pavidale, ji važinėja miesto keliais ieškodama išteklių. Visos moters aukos yra vyriškos lyties atstovai, kuriuos ji užkalbina tiesiog kelyje, teiraudamasi reikiamos krypties. Juos suviliodama, ji nusiveda aukas į apleistą namą, kur čia jų laukia pražūtingas likimas. Vyrai panardinami į juodą vakuuminę masę, kur ten tarsi lieka užkoncervuojami, kol jų kūnai išnyra iš odos. Tai tęsiasi tol, kol ateivė pakelėje sutinka vyrą deformuotu veidu ir netrukus jos požiūris į žmones pradeda keistis.
Filme vaizduojamas žmonių pasaulis per ateivės perspektyvą. Galbūt dėl to, pirmoji filmo scena prasideda visame ekrane vaizduojamu būsimos herojės akies vyzdžiu. Pasak režisieriaus, kai kurios filmo scenos buvo nesurežisuotos. Pavyzdžiui, keli gatvėje kalbinti vyrai buvo išties atsitiktiniai pakeleiviai, kuriuos Scarlett Johansson kalbino su automobilyje paslėptomis kameromis. Dauguma filmo personažų išvis nėra aktoriai, o žmonės sutikę nusifilmuoti. Štai auką su deformuotu veidu, vaidino vaikinas iš Škotijos, iš tikrųjų sergantis neįrasta genetiška liga, o filmo pabaigoje pasirodęs medkirčio personažas, tai vyras, kuriam priklauso viena iš filmavimo vietų. Toks Džonatano Gleizerio eksperimentas išties pasitvirtino, gautas rezultatas – subtiliai suderinti realaus gyvenimo ir fantastikos elementai. Juostoje esančios scenos labai realistiškos ir natūralios, o kai kurios iš jų netgi primena dokumentiką.
Stiprioji filmo pusė, tai nepriekaištinga Scarlett Johansson vaidyba. Ji tobulai išpildo savo personažą ir sukoncentruoja žiūrovo dėmesį būtent į ją. Filme nestinga psichologinių momentų, įtemptų ir šokiruojančių scenų, kurios neretai privers pasijusti itin nejaukiai. Jame labai mažai dialogo, jį pakeičia šiurpokas garso takelis, kuris atspindi pagrindinio personažo emocijas, savijautą, kartais net veiksmus bei ketinimus.
4. „FENIKSAS“ (Phoenix, 2014)
„Feniksas“ – naujausias ne tik Vokietijoje žymaus režisieriaus Christiano Petzoldo 2014 m. darbas, kurio iš pradžių nei Kanai, nei Venecija nenorėjo įtraukti į savo festivalines programas. Nenuostabu, nes temos iki šiol skausmingos: vokietis stato filmą apie Antrojo pasaulinio karo padarinius, apie likimus, susijusius su holokaustu, apie bandymą sugrįžti į gyvenimą po lagerio ir apie vokiečių pokario sociumą…
Pokario Berlynas, krūvos griuvėsių ir beveik užuodžiamas pasmerktos praeities ir dar neatėjusios ateities tvaikas. Ir iš lagerio sugrįžta dainininkė Neli (Nina Hoss), nebeturinti veido – jis, kaip ir Berlynas, sušaudytas karo. Neli trokšta susigrąžinti buvusį veidą ir buvusį gyvenimą, todėl ieško savo mylimojo – vyro pianisto Džonio (Ronald Zehrfeld). Po plastinės veido operacijos Neli kartoja: „Manęs nebėra…“ Veidą ji visgi atgauna, ir, sprendžiant iš to, kaip ją atpažįsta kiti, tokį patį ar bent jau labai panašų į buvusįjį. Tačiau ją atpažįsta ne visi: kavinėje „Feniksas“ padavėju dirbantis Neli vyras, išgąstingai pašauktas vardu, neatpažįsta savo žmonos. Jis įsitikinęs, kad ji nužudyta. Ir visgi Džonis reaguoja: pamačius žmoną primenančią moterį, jam kyla makabriška idėja. Štai čia ir prasideda filmo intriga: Neli jis pasiūlo suvaidinti pačią save. Tokiu būdu jie gausią jos palikimą, gerokai padidėjusį dėl kare visų nužudytų Neli giminių žydų. Taigi, Neli mokosi būti savimi – rašyti, vaikščioti, kalbėti, vilkėti suknelę ir pasidaryti makiažą. Kas čia vyksta?
Iš pradžių toks scenarijus atrodo neįtikimas – ar įmanoma neatpažinti savo žmonos, net jei plastinė veido operacija ir būtų kažką pakeitusi – iš balso, kvapo, judesių? Ir kaip pati Neli sutinka priimti tokį pasiūlymą ir nebando kaip nors įrodyti, kas ji yra iš tiesų? Tačiau būtent čia ir slypi filmo jėga. Neli keletą kartų pabando apreikšti save, tačiau nesėkmingai: Džonis nebeįgalus atpažinti, bet tai liečia ne išorę. O ir pati Neli trokšta ne tik susigrąžinti savo veidą, bet – kas yra žymiai svarbiau – pačią save, nes viskas, kas buvo jos tapatybė, sugriauta. Už tai ji įsijungia į žaidimą ir tarsi dėlioja save iš naujo. Iš naujo mokosi būti savimi. Tačiau ši dėlionė, siekianti atkurti praeitį, yra neįmanoma. Praeitis mirusi, santykiai su Džoniu, galimai ją išdavusiu gestapui – irgi. Jie abu – praeities šmėklos, be tapatybės, be tęstinumo, kurių sielos – kaip ir Berlyno gatvės – tik griuvėsiai. Džonio neįgalumas atpažinti savo žmoną – pradžioje toks neįtikimas, kuo toliau, tuo labiau atrodo dėsningas ir neišvengiamas: atpažinti Neli reikštų pripažinti savo išdavystę. Tai reikštų tuo pačiu pripažinti, kad pats sunaikinai viską, kas tau buvo brangiausia, kas buvo tavo gyvenimo turinys: regis, Džonis mylėjo Neli. Štai ką sako pats režisierius apie veikėjų vyro-žmonos „žaidimą“:
Psichoanalitikai teigia, kad išgyvenus traumą arba neurozę reikia ją pripažinti, o paskui pakartoti, kad galėtum ją ištrinti, pamiršti ir pasveikti. Džonis rūsyje suvokia savo išdavystę ir ją pakartoja, kad galėtų pamiršti. Neli žaidžia žaidimą, bet nenori žengti trečio žingsnio. Ji nori pripažinti, pakartoti ir grįžti į laikus prieš karą. Kai filmavome, aktoriai man sakė: ‚Mes elgiamės taip, kaip įsimylėjusi pora: rytais geriame kavą, jis kloja jos lovą, atneša jai sumuštinį, naktį jie eina pasivaikščioti, jis dovanoja batus ir suknelę… Tai fantomiškas požeminis meilės istorijos smūgis.“ Bet vyras tai daro, kad atsikratytų savo žmonos, o moteris – kad sugrąžintų savo kūnui gyvybę.
Filmo idėją Christianas Petzoldas kartu su bičiuliu scenaristu Harunu Farocki brandino daugiau nei 20 metų, o filmo pagrindu tapo Huberto Monteilheto 1961 m. romanas „Sugrįžimas iš pelenų“. Ch. Petzoldui įtakos padarė ir jo itin vertinamas Alfredo Hitchcocko filmas „Svaigulys“ („Vertigo“). (T.K.)
3. „DOGMANAS“ (Dogman, 2018)
Geriausiu 2018 m. Italijos filmu pavadintą „Dogmaną“ Europos kino akademija apdovanojo prizais už kostiumus bei grimą, o geriausio aktoriaus laurai tąsyk atiteko pagrindinio vaidmens atlikėjui Marcello Fonte.
Geriausiu aktoriumi Marcello Fonte buvo pavadintas ir Kanų kino festivalyje, kur dar buvo įtektas prizas „Šunų palmės šakelė“, skirtas visiems filme pasirodžiusiems keturkojams. Pastarasis prizas šunims nėra tokia jau retenybė. Tokiu prizu Kanuose ypač gabūs šunys, pasirodantys filmuose, apdovanojami nuo 2001 metų.
Specialią Auksinę palmės šakelę už vaidmenis yra pelnę keturkojis iš Larso von Triero kriminalinės dramos „Dogvilis“, mopsas iš Sofios Coppolos biografinės dramos „Marija Antuanetė“. 2011-aisiais „Šunų palmės šakelė“ buvo įteikta šuneliui vardu Uggie už jo nuostabią partnerystę su aktoriumi Jeanu Dujardinu. Matę režisieriaus Michelio Hazanaviciaus „Artistą“ (L‘artiste) tuo neturėtų stebėtis, nes kiekvienas aktorius gali tik pasvajoti apie tokį jautrų, paklusnų ir muzikalų partnerį.
Dar vieną „Palm Dog“ prieš trejus metus užsidirbo anglų buldogė Nellie, vaidinusi režisieriaus Jimo Jarmuscho romantinėje komedijoje „Patersonas“. Bet apdovanoti pagrindinio vaidmens atlikėja su visa jo „šunauja“ filme „Dogmanas“ buvo tikrai vykęs sprendimas.
„Dogmano“ režisierius Matteo Garrone visame pasaulyje išgarsėjo 2008-aisiais, kai pristatė filmą „Gomora“ (Gomorra), kuriame atskleidė kitą Neapolio pusę – ne tą, kurią mato turistai. Gyventi čia reiškia pasmerkti save bandymui išlikti, o tai neišvengiamai susiję su tuo, kad esi priverstas taikytis prie mafijos diktuojamų taisyklių. Filme pasakojamos kelios istorijos, kuriose personažai ne visada savo valia įtraukiami į nusikalstamos organizacijos orbitą.
Už atskleistą šiurpą keliančią tiesą ir filmo režisierius, ir rašytojas Roberto Saviano, pagal kurio knygą „Gomora“ ir sukurta, pakliuvo į mafijos nemalonę. Abu juos ir dar kai kuriuos filme vaidinančius asmenis nuo mafijos keršto akylai saugojo Italijos policija.
Grubaus gyvenimo realizmo netrūksta ir filme „Dogmanas“, nufilmuotame 40 km nuo Neapolio esančiame pamirštame miestelyje simbolišku pavadinimu Villagio Coppola. Dabar apleistuose namuose kadaise gyveno amerikiečių kareiviai.
Tikras „Dogmano“ atradimas yra pagrindinio vaidmens atlikėjas Marcello Fonte, iki šiol vaidinęs tik mažus epizodus. Čia jis vaidina Marčelą – ekscentriškos išvaizdos vyruką, kuris yra šunų globėjas, maitintojas, masažuotojas ir kirpėjas. Perfrazuojant seną posakį, Marčelas yra geriausias šunų draugas.
Jo kaimynystėje šėlsta nesutramdomas banditas Simončinas (Edoardo Pesce), tapęs visų miestelio gyventojų siaubu. Įsisiautėjęs mušeika terorizuoja aplinkinius, žaloja visus, kurie tik pasipainioja po kojomis ir plėšikauja. Net policijos pareigūnai baiminasi šios rajono pabaisos. Vienintelis Marčelas, išmokęs tramdyti pasiučiausius šunis, sugeba su Simončinu surasti bendrą kalbą. Nes Marčelas yra įsisavinęs specifinę tiesą – jei nori suvaldyti blogio žvėrį, pats privalai juo tapti.
„Dogmane“ pasakojama istorija panaši į pramaną, tačiau jos pagrindą sudaro realūs įvykiai. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius Italiją buvo sukrėtusi tikra kriminalinė byla: šunų priežiūros specialistas įvykdė šiurpų nusikaltimą, šokiravusį visą šalį.
Žinoma, Matteo Garrone visai nesiekia restauruoti tuos praeityje pasilikusius įvykius. Jis kuria šiuolaikinės Italijos metaforą. Na, gal ir ne visos, bet tikrai tos, kuri nuo senų laikų yra valdoma ne įstatymų, o baimės. Tokiame pasaulyje nesunku prarasti žmogišką pavidalą. Ir reikia nepaprastos drąsos, kad ryžtumeisi mesti iššūkį blogiui ir plikomis rankomis imtum ginti žmogaus teisę nepavirsti pasiutusiu šunimi. (G.J.)
2.„TRANZITAS“ (Transit, 2018)
Šis kol kas naujausias bene garsiausio vadinamosios Berlyno mokyklos atstovo Christiano Petzoldo filmas gali tapti svariu argumentu amžiname ginče apie tai, kaip reikia elgtis su ekranizuojamu kūriniu – stengtis kuo tiksliau perteikti literatūros kūrinio raidę, ar ieškoti būdų knygos dvasios atskleidimui.
„Tranzitas“ sukurtas pagal dar II pasaulinio karo metais rašytą Annos Seghers romaną, kuriame antifašistinio pogrindžio dalyvis, pabėgęs iš koncentracijos stovyklos, svetima pavarde ir su padirbtais dokumentais veža svarbų laišką iš Berlyno į Paryžių, bet ilgam įstringa Marselyje (čia kurį laiką gyveno pati rašytoja 1940 m.).
„Gyvenimas pavirto nesibaigiančiu bėgimu, viskas nebeteko reikšmės, – sako pagrindinis romano veikėjas (knygoje vadinamas Zaidleriu) – mes nežinojome, kaip ilgai tęsis ši būseną – parą, kelias savaites ar kelis metus, o galbūt iki mirties“.
Marselyje priversti laukti žmonės troško tik vieno – kuo greičiau gauti išvykimo vizas, kol naciai neokupavo visos Prancūzijos teritorijos.
Christianas Petzoldas savo „Tranzito“ versijoje yra ištikimas ne romano raidei, o būtent dvasiai. O dvasia, kaip sako teologai, sklando pati ten, kur nori. Todėl režisierius, atsisakęs bet kokios istorinės rekonstrukcijos, labai lengvai redukuoja istorinį literatūros kūrinio kontekstą. Veiksmas čia taip pat plėtojasi Marselyje, bet šiuolaikiniame. Fašistinės okupacijos grėsmė pakeista ne mažiau grėsmingais terorizmo keliamais pavojais, o fašistų kareiviai – ne prasčiau ginkluotais šiuolaikiniais policininkais.
Padarius tokius nežymius ( o iš tikrųjų esminius) pakeitimus režisierius ryžosi atskleisti literatūrinio siužeto universalumą, ir ši sudėtinga kinematografinės „transplantacijos“ operacija tikrai pavyko. Labai stipriai prie kūrybinės sėkmės prisidėjo klasikiniame teatre naudojama brechtiškai pateikiamas dabarties ir praeities santykis.
Politinių pabėgėlių tema šiais laikais yra viena aktualiausių visame pasaulyje. Žinoma, bėgti iš gimtųjų kraštų žmones verčia skirtingos aplinkybės ir priežastys, tačiau dažniausiai tokiam kraštutiniam sprendimui ryžtamasi prispyrus skurdui ar iškilus mirtinam pavojui.
Filmo herojus Georgas (Franzas Rogowski) Marselyje atsiduria su nusižudžiusio rašytojo Veidelio nebaigtos knygos rankraščiu ir kelionėje mirusio draugo Heinco dokumentais. Nušvinta literatūroje ir kine dažnai nagrinėta svetimo gyvenimo galimybė. Literatūroje bene garsiausias pavyzdys – italų rašytojo Luigi Pirandello romanas „Velionis Matijas Paskalis“ (1904), kine – Michelangelo Antonionio filmas „Profesija – reporteris“ (1977). Abejuose kūriniuose pagrindinių herojų bandymai pasisavinti mirusių žmonių tapatybę baigėsi tragiškai.
Vienintelė išeitis persekiojamiems pabėgėliams Annos Seghers romane – gauti tranzitinę vizą ir iš Marselio iškeliauti į Ameriką. Tokia galimybė atsiranda ir Georgui, bet ją teks užsidirbti.
Neplanuotai užsitęsusios “viešnagės” svetimame mieste metu Georgas sutinka Heinco žmoną Mari (Paula Beer), bet tikėtis banalaus melodramatiško romano neverta – jis bendrame tragiškos nuojautos kontekste būtų visai nelogiškas. Galų gale mirties perspektyvoje žmogaus gyvenimas ir tegali būti vertinamas kaip tarpinė stotelė. Paprasčiau kalbant, tranzitas.
1. „RAITELIS“ (The Rider, 2017)
Žiūrėdamas „Raitelį“ labai aiškiai prisiminiau jaunystėje matytą amerikiečių filmą „Kai miršta legendos“ (When the Legends Die, 1972, rež. Stuartas Millaras). Jame buvo pasakojama graži istorija apie jauną Jutų genties indėną Tomą Juodąjį Jautį (jį suvaidino tada dar mažai žinomas aktorius Fredericas Forrestas), kuris bet kokia kaina trokšta ištrūkti iš rezervate uždarytų jo tautiečių. Viltį tapti visai kitu žmogumi Tomui suteikia prasigėręs rodeo veteranas Redas Dilonas (daug kartų vesternuose kietus vyrukus vaidinęs Richardas Widmarkas): jo dėka Tomas netrukus tampa tikra rodeo žvaigžde, bet susidūręs su šiame sporte klestinčiais ciniškais sandoriais, finale grįžta pas savo gentainius.
Apie rodeo specifiką ir jo užkulisius daug tiesos sužinosime ir iš filmo „Raitelis“, kurio siužetas plėtojasi Pietų Dakotoje. Dėmesį patraukia jau tai, kad pradiniuose titruose tarp aktorių išvardijama nemažai žmonių, kurie suvaidino patys save. Tai tikri laukinių žirgų išjodinėtojai, nemažą gyvenimo dalį praleidę rodeo varžybose.
Šio filmo režisierė Chloé Zhao atliko savotišką eksperimentą, sukūrusi šeimyninę dramą pasitelkus tikrus vieno indėnų rezervato gyventojus, kurie yra profesionalūs raiteliai. Profesionaliems aktoriams tokie partneriai visuomet yra labai problemiški, nes aktoriams reikia maksimalių pastangų įsikūnyti į tuos žmones, kuriems pačius save vaidinti nėra jokio reikalo.
Pagrindinis filmo herojus – jaunuolis Bredis Blekbernas (akt. Brady Jandreau). Jis – patyręs laukinių žirgų išjodinėtojas ir jauna rodeo žvaigždė. Tačiau kartą nukritęs nuo pašėlusio žirgo vaikinas smarkiai susitrenkia galvą. Po skilusio kiaušio operacijos Bredis mano, kad netrukus pasveiks ir vėl galės sugrįžti prie mėgiamiausio užsiėmimo. Tačiau laikas bėga, ir palengva tenka apsiprasti su liūdna mintimi, kad apie rodeo reikia nebesvajoti. Tai patvirtina ir gydytojai. Tik kaip su tokia dalia susitaikyti jaunam žmogui, kuris neįsivaizduoja kitokio gyvenimo?
Amerikiečiams rodeo, kaip ir beisbolas, yra viena mėgstamiausių sporto šakų, tad nenuostabu, kad JAV kinematografininkai mėgsta kurti filmus apie rodeo. Tai puiki proga parodyti, kaip kieti vyrukai moka ilgai išsilaikyti balne ir priverčia jiems paklusti laukinę gamtos stichiją neapjodinėtų mustangų pavidalu. Todėl vyras su kaubojaus skrybėle šioje šalyje kino, ir, žinoma, reklamos dėka seniai yra tapęs amerikietiškos mitologijos personažu.
Tiesa, nesunkiai surastume nemažai filmų, kuriuose rodomos su rodeo susijusios liūdnos ir net tragiškos istorijos. Dažniausiai jas vienija iliuzijų praradimo kartėlis, ir, žinoma, fizinės traumos, neleidžiančios herojams toliau „išlikti balne“: dar vienas toks filmas „Mano herojai visada buvo kaubojai“ (My Heroes Have Always Been Cowboys, 1991, rež. Stuartas Rosenbergas) taip pat buvo rodomas mūsų ekranuose.
Nesunku suprasti, kodėl amerikiečiai kuria panašius nostalgiškus filmus. Bet „Raitelio“ režisierė Chloé Zhao gimė ir užaugo ne kanjonų bei prerijų šalyje, o Kinijoje. Tačiau baigusi mokslus Londone ir Los Andžele mergina pirmąjį pilnametražį filmą „Dainos, kurių mane išmokė broliai“ (Songs My Brothers Taught Me, 2015), kurio herojai buvo Pietų Dakotoje rezervate Pine Ridge gyvenantys indėnai. Debiutavęs Sandenso nepriklausomo kino festivalyje filmas vėliau buvo parodytas Kanų kino festivalyje.
„Raitelis“ – antrasis režisierės Chloé Zhao kūrinys, darantis beveik dokumentinio kino įspūdį. Visi filmo herojai yra labai natūralūs, o kai kurie į savo vaidmenis įdėjo dar ir asmeninės patirties detalių. Štai Bredį Blekberną vaidinantis Brady Jandreau pats buvo susižalojęs galvą, kai nukrito nuo įnoringo žirgo. Tiesa, Bredžio draugui Leinui Skotui pavyko mažiau – jam akistata su laukiniu jaučiu baigėsi sunkiu smegenų pažeidimu ir paralyžiumi.
Bredis dar turi pasirūpinti sesute autiste ir kažkaip užsidirbti namelio ant ratų nuomai, nes tėvas į jo rankas pakliuvusius pinigus išleidžia alkoholiui bei azartiniams lošimams.
Pamažu Bredžio galvoje gimsta ryžtas sugrįžti į rodeo, nepaisant medikų perspėjimo, kad tai būtų tolygu mirties nuosprendžiui. Tačiau kiekvienas žmogus ekstremaliomis sąlygomis pasirenka savo „likimo ruletės“ variantą.
Filmas baigiamas gražia dedikacija: „skiriama visiems tiems, kurie kaskart išgyvena savo aštuonias sekundes“ (turima omenyje, kad balne ant laukinio mustango ar jaučio nugaros pakanka išsilaikyti bent tiek laiko). (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Justė Meištaitė, Justina Markuckytė, Tomas Kiauka