Tiesą sakant, niekaip negaliu suprasti vieno dalyko. Dažnai esu prašomas parekomenduoti „kokį nors gerą filmą“. Bet čia pat esu perspėjamas „nespoilinti“, nes bus neįdomu žiūrėti.
Kiek save prisimenu, visada stengiausi daugiau sužinoti apie knygą, kurią ruošiausi skaityti, apie spektaklį, kurį norėjau pamatyti ir apie filmą, kurį rengiausi pasižiūrėti. Net jeigu tai buvo filmas, sukurtas pagal knygą, norėjau, esant galimybei, knygą perskaityti anksčiau.
Man tai niekada netrukdė vėliau žiūrėti filmą. Nes seniai buvo įsisąmoninęs svarbų dalyką: teatralais vadinami žmonės eina žiūrėti „Hamleto“ arba „Romeo ir Džuljetos“ visai ne tam, kad sužinotų „apie ką“ yra šie Šekspyro kuriniai. Teatralams visada svarbiau, „kaip“ šį kartą pjesė bus inscenizuota.
Pateisinu tik vieną atvejį, kai negalima atskleisti knygos (spektaklio, filmo) atomazgos, jeigu tai kriminalinės tematikos kūrinys, kuriame tiesa turi paaiškėti tik finale.
Čia negaliu neprisiminti seniai girdėtos istorijos, kai JAV teismas išskyrė jauną porą už tai, kad vyras žmonos skaitomų kriminalinių romanų pirmuose puslapiuose pieštuku užrašydavo, kas yra žudikas… po tokios pastabos, toliau skaityti detektyvą, aišku, jau nebebuvo prasmės.
Šį kartą pristatome dešimt filmų, kurių atomazgos neturėtumėte nuspėti. Žinoma, jeigu kas nors tyčia apie tai „nepaspoilins“. (Gediminas Jankauskas)
10. „ATKIRTIS“ (Whiplash, 2014) Andrewsas Neymanas yra ambicingas jaunas džiazo būgnininkas turintis tik vieną tikslą – pasiekti aukštumų rytų pakrantėje esančioje muzikos konservatorijoje. Dėl nesėkmingos tėvo, kaip rašytojo karjeros, Andrewsas labiau už viską nori tapti geriausiu. Konservatorijoje džiazo ansambliui vadovauja instruktorius Terence‘as Fletcheris, kuris garsus ne tik savo talentu mokyti, bet ir siaubą keliančiais metodais. Fletcheris pastebi Andrewso gabumus ir perkelia šį karjeros siekiantį būgnininką į savo grupę, tokiu būdu amžiams pakeisdamas jaunuolio gyvenimą. Andrewso užsidegimas pasiekti tobulybės gretai tampa tikra manija, o nuožmaus mokytojo spaudimas vyruką pastato ne tik ant savo gebėjimų, bet ir sveiko proto ribų.
Šis dramatiškas filmas apie užsispyrusį būgnininką pelnė 3 Oskarus ir vieną Auksinio Gaublio apdovanojimą. Iš pradžių niekas netikėjo Damieno Chazelle‘o idėja. Bet vėliau jis nufilmavo įžymųjį filmą „Kalifornijos svajos“: muzikinį trilerį, kuris, atrodė, neturi jokios ateities. Prodiuseriai manė, kad bandyti suprasti painius 19-mečio būgnininko ir džiazo grupės lyderio santykius žiūrovams nebus įdomu.
Tačiau Chazelle‘as nusprendė sukurti trumpą filmuką su viena iš savo būsimo filmo scenų ir tai buvo geras sprendimas: „Sundance“ kino festivalyje jis laimėjo apdovanojimą! Po to, ilgai trukę bandymai paversti „Atkirtį“ pilnametražiu filmu pagaliau davė vaisių. Filmas tapo tikru hitu ir net buvo įtrauktas į geriausių 2014 metų filmų dešimtuką. Filmas išėjo labiau įtemptas, nei buvo tikėtasi (vis dėlto, juk tai istorija apie kylantį talentą). Bet istorija nebuvo persaldinta, kaip dažnai nutinka su tokiais filmais. Veikėjai buvo nuostabiai charizmatiški ir tikroviški.
9. „PASLĖPTAS VEIDAS“ (La cara oculta/ The Hidden Face, 2011) Ispanų režisierių Andrésą Baizą žinome kaip vieną populiaraus TV serialo „Narkotikų prekeiviai“ (Narcos) autorių. Didiesiems kino ekranams jis susuko tik tris vaidybinius filmus. Pirmasis – kriminalinis trileris „Šėtonas“ (Satanás, 2007) – pasakojo tris istorijas, susijusias su vadinamosiomis „Pozzetto skerdynėmis“, kai Vietnamo karo veteranas Campo Elías Delgado Moralesas 1986 gruodžio ketvirtąją nužudė 29 žmones ir sunkiai sužeidė dar dvylika. Dauguma aukų buvo nušautos arba subadytos peiliu restorane „Pozzetto“. Viena pirmųjų Moraleso aukų tą dieną buvo jo paties motina, kurią jis nužudė peilio dūriu, kūną apdengė laikraščiais, apipylė benzinu ir padegė.
Trečiasis Andréso Baizoso filmas „Roa“ (2013) buvo politinė drama, pasakojusi apie dar vieną Bogotos gyventojus sukrėtusį įvykį – liberalaus kandidato į Kolumbijos prezidentus Jorge Eliecero Gaitano nužudymą.
Smurto priešininkas tapo gerai suplanuoto sąmokslo auka. Politiko žudiką Juaną Roa Sierrą linčiavo įsiutusi minia, bet tikrieji jo nusikaltimo motyvai ir kiti sąmokslininkai taip ir liko nežinomi. O šalyje prasidėjo chaosas ir ilgą laiką trukęs teroras.
Antrasis Andréso Baizoso filmas „Paslėptas veidas“ yra mistinis trileris, kurio veiksmas taip pat plėtojasi Kolumbijos sostinėje Bogotoje. Čia gražuolė padavėja Fabiana susipažįsta su impozantišku jos kavinės lankytoju Adrianu, kuris pasirodo esąs dirigentas, filharmonijos vadovų pakviestas pakoncertuoti su vietiniu orkestru.
Drauge su Adrianu į Bogotą buvo atvykusi ir jo mergina Belen, tačiau ji po kurio laiko Adrianą paliko, ir jaunasis maestro ėmė liūdėti, kol nesusipažino su Fabiana. Pradžioje mergina apsidžiaugia tokiu likimo posūkiu ir mėgaujasi santykiais su Adrianu, bet netrukus ima pastebėti, kad jos naujas mylimasis kartais elgiasi keistai, ir kad namuose ėmė dėtis nesuprantami dalykai.
Keistą nerimą jaučia ir šuo, kuris vis dažniau tupi prie veidrodžio ir gailiai inkščia. Iš krano staiga ima veržtis karštas vanduo, o namų tylą užpildo kažkokie nesuprantamos kilmės garsai.
Įtampą puikiai valdo ir Federico Jusido muzika, ir operatorius Josepas M. Civitas, ir dailininkas Bernardo Trujillo, kurio dekoracijose apstu paslapties, nerimo ir baimės elementų… (G.J.)
8. „ŽMONA“ (The Wife, 2017) Tikriausiai, girdėjote posakį, kad už kiekvieno garsaus vyro būtinai stovi ne menkesnė moteris – mūza, mylimoji, mecenatė, o neretai ir žmona. Ypač šis posakis būdingas kalbant apie menininkus. Vieną tokią istoriją ir pasakoja švedų režisierius Björnas Runge, bendradarbiauti pasikvietęs du aukščiausio lygio kino profesionalus – amerikietę aktorę Glenn Close ir britų aktorių Jonathaną Pryce‘ą.
Pirma asociacija, aplankiusi žiūrint filmą „Žmona“, buvo dar neišblėsę įspūdžiai apie režisieriaus Timas Burtono filmą „Didelės akys“ (Big Eyes, 2014). Jame, kaip pamename, originalius portretus tapiusios JAV dailininkės Margaret Ulbrich naujasis vyras Walteris Keane‘as (jį suvaidino Christophas Waltzas) ėmėsi populiarinti žmonos meną ir netrukus jos darbus pateikdavo kaip savo.
Ši svetimos autorystės byla net buvo patekusi į JAV teismą.
Filme „Žmona“ aktorė Glenn Close vaidina talentingą rašytoją Džoaną Kastelman, apie kurios sugebėjimus literatūriniame pasaulyje nėra žinoma, mat jau keturiasdešimt metų moteris savo talentą ir ambicijas aukojo charizmatiško sutuoktinio naudai. Džo garsėjo kaip vienas geriausių Niujorko rašytojų, kurio pirmoji redaktorė visada buvo Džoana, taisiusi ir tobulinusi vyro rašinius, o kai kada ir rašiusi viską pati, kol Džo laiką skyrė namų aplinkos tvarkymui ir vaikų auklėjimui
Sulaukę garbaus amžiaus sutuoktiniai sužino, kad Džo Kastelmanui paskirta Nobelio literatūros premija, ir rašytojas kviečiamas atvykti į apdovanojimo įteikimo ceremoniją Stokholme. Drauge su vyru vyksta ir Džoana, kuri ne itin patenkinta tokiu rezultatu, tačiau stengiasi išvengti pagundos atskleisti tiesą Džo biografui Natanieliui Bonui (Christianas Slateris), kuris, regis, jau suprato, kuris Kastelmanų šeimoje yra tikras Džo knygų autorius.
Filmas „Žmona“, sukurtas pagal Meg Wolitzer to paties pavadinimo knygą, primena gerą klasikinį kamerinį spektaklį su dviem ryškiais „primarijais“: trečiasis – sutuoktinių sūnus Deividas (akt. Maxas Ironsas) – labai greitai atsiduria antrajame plane, kad netrukdytų pagrindiniam duetui aiškintis tarpusavio santykių, prisiminti skaudžius praeities įvykius ir kvestionuoti XX a. pradžioje paplitusį teiginį, kad moteris literatūroje nieko negali pasiekti.
XX istorija jau paneigė šį seną mitą konkrečių moterų rašytojų kūryba. Tačiau jų padėtis ir dabar dar nėra tokia tvirta. (G.J.)
7. „PRILAIKYK TAMSĄ“ (Hold the Dark, 2018) Vos pasirodęs pasaulio ekranuose šis režisieriaus Jeremy Saulnier filmas tuoj pat buvo pakrikštytas „snieguotu trileriu“. Vieni prisiminė brolių Coenų kriminalinį ginjolį „Fargo“ ir pagal jį sukurtą populiarų serialą, kiti lygino filmą su skandinavišku kino trileriu „Sniego senis“ (The Snowman, 2017, rež. Tomas Alfredsonasas), susuktą pagal Jo Nesbø romaną.
O kai kas visai pelnytai prisiminė pragarišku šalčiu dvelkiantį režisieriaus Deniso Villeneuve‘o filmą „Kaliniai“ (Prisoners, 2013), kurio paini intriga užsimezgė, kai buvo pagrobta šešiametė mergaitė Ana, o kartu pradingo ir jos draugė Džoja.
Netflix platformoje sukurtame filme „Prilaikyk tamsą“ mažame Aliaskos miestelyje dingsta gatvėje žaidęs šešiametis berniukas. Anksčiau yra pasitaikę atvejų, kai vaikus į mišką nusitempdavo vilkai. Todėl ir dabar dingusio berniuko mama Medora Sloun, kurios vyras tarnauja Irake, kreipiasi į patyrusį vilkų medžiotoją Raselą Korą (Jeffrey Wrightas), prašydama jį surasti ir nušauti vilką žmogėdrą.
Raselas imasi darbo, nors miestelio ragana vadinama sena moteris jį perspėja, kad atsakymo į klausimą „kas kaltas?“ reikėtų ieškoti visai kitur.
Filmas sukurtas pagal Williamo Giraldi knygą, kurioje pavaizduotas tikras pragaras. Tik jame nusidėjėliai kepinami ne karštose liepsnose, bet kankinami sielą stingdančiu šalčiu. Panašią atmosferą stengiasi žiūrovams perteikti ir filmo autoriai. Kad režisierius Jeremy Saulnier yra didelis šios srities specialistas, liudija jo anksčiau sukurti trileriai, ypač „Žaliasis kambarys“ (Green Room, 2015).
Kita puse siužetas atsisuka tada, kai iš karo Irake namo sugrįžta dingusio berniuko tėvas Vernonas (Alexandras Skarsgårdas). Irake jis šaudė ne tik į priešus, bet savavališkai mirtimi nubaudė net įgaliojimus viršijusį smurtautoją bendražygį. O grįžęs namo vyras tampa keršto apakintu baudėju. Ir jeigu Raselas ieško berniuko žūties kaltininko miške, tai Vernonas savo įsiūtį nukreipia į dvikojus plėšrūnus.
Kai kurios filmo vietos (ypač ilgai trunkanti susišaudymo miestelyje scena) gali tapti šiuolaikine žanro klasika.
O atsakymo į klausimą „kas gi atsitiko pradingusiam berniukui?“ atskleisti tikrai nevalia. (G.J.)
6. „MERGELĖ“ (Damsel, 2018) Labiausiai amerikietiškas vesterno žanras šiais laikais sutinkamas retai. O jeigu kas nors ir ryžtasi tokią istoriją papasakoti, tai dažniausiai tai daro, visai nedemonstruodamas pagarbos dešimtmečiais susiklosčiusioms tradicijoms. Šiuolaikiniuose vesternuose vis dažniau rūsčią anuometinio gyvenimo tikrovę skaidrina humoras arba bent jau ironija. Taip neseniai pasielgė broliai Ethanas ir Joelis Coenas, sukūrę ironišką novelių vesterną „Baladė apie Basterį Skragsą“.
Panašiu keliu bando eiti dar viena brolių režisierių pora – Davidas ir Nathanas Zellneriai. Žiūrint jų „Mergelę“ neapleidžia mintis, kad autoriai atvirai šaiposi iš klasikinių vesternų, apversdami žemyn galva visas įmanomas šio žanro taisykles.
Filmo sinopsį galima nupasakoti trimis sakiniais, neatskleidžiant paties svarbiausio. Jaunas klajūnas Samuelis Alabasteris keliauja išilgai JAV vakarinio pasienio ir ieško, anot jo, prieš dvejus metus pagrobtos nuotakos Penelopės. Drauge su juo keliauja jaunas pamokslininkas Henris, dar tikintis Šv. Rašto galia sugražinti paklydėlius į Dievo glėbį. Bet kai vyrukai suranda Penelopę, paaiškėja, kad viskas buvo visai ne taip, kaip Samuelis įsivaizdavo ir pasakojo kitiems.
Pagrindiniai personažai filme toli nutolę nuo įprastų kanonų. Roberto Pattinsono herojus Samuelis Alabasteris visai neprimena smarkuolio prerijų vėjų nugairintu veidu. Samuelis yra greičiau komiškai atrodantis narciziškas pedantas, dažniau iš kišenės traukiantis nosinaitę, negu pistoletą. Jis svaičioja apie romantišką meilę, jodinėja poniu, su savimi nešiojasi gitarą, negeria viskio ir net į salūną įeina taip, kad atkreiptų visų dėmesį į savo išvaizdą ir nerangumą.
Tikra juoko bomba yra scena, kurioje R. Pattinsono herojus dainuoja mylimajai sukurtą serenadą „Saldi bandelė“.
Jo nuotaka Penelopė (Mia Wasikowska) visai nepanaši į išlepintą panelę, trokštančią, kad ją kas nors gintų ir globotų – ji pati gali už save pakovoti, o reikalui esant gali ir kitus apginti, nes puikiai valdo ginklus ir moka elgtis su sprogmenimis.
Filme, beje pasirodo abu broliai režisieriai. Davidas vaidina jau minėtą jauną pamokslininką girtuoklį Henrį, Nathanas vaidina plėšiką Rufusą.
Pasirodys, žinoma, ir indėnai (koks gi vesternas apsieina be jų?) tik kiek kitokiame kontekste. O štai dėl vesternams būdingos laimingos pabaigos… Čia jau reikėtų komentarus pabaigti. (G.J.)
5. „NIEKAM NESAKYK“ (Ne le dis à personne, 2006) Guillaume’as Canet priklauso tai kino aktorių grupei, kurios atstovams ankšta tik vienos profesijos rėmuose.
Jam tikrai nederėtų skustis tuo, kad jis retai kviečiamas vaidinti. Atvirkščiai, jis turi paklausą, o ir žiūrovai mėgsta jo įvairiaplanius vaidmenis. Bet vieną kartą pabandęs (dar 2002-aisiais) režisuoti, jis, kaip sakoma, nebegali sustoti.
Mistinis kriminalinis trileris „Niekam nesakyk“ yra jo antrasis savarankiškai sukurtas filmas (po to jis režisavo dar keturis, o dabar plėtoja du projektus – vienas jų bus dar viena komedija apie Asteriksą ir Obeliksą).
„Niekam nesakyk“ siužetą „užkuria“ gydytojo Alekso Beko žmonos Margo nužudymas. Aleksas ir Margo kartu užaugo, vėliau susituokė ir laimingai pragyveno šešerius metus. Kartą miške juodu kažkas užpuolė: Margo buvo nužudyta, o Aleksas nuo smūgio į galvą buvo netekęs sąmonės.
Tyrimo pradžioje Aleksas (François Cluzet) pats tapo pagrindiniu įtariamuoju, bet vėliau buvo nuspręsta, kad jo žmonai gyvybę atėmė apylinkėse siautęs serijinis žudikas.
Tik draugystė su Elena Perkins (Kristin Scott Thomas), darbas ir prisiminimai padeda vyrui ištverti baisią netektį. O po aštuonerių metų Aleksas gauna žinutę elektroniniu paštu. Neseniai nufilmuotoje vaizdo medžiagoje žmonių minioje jis atpažįsta savo žmoną Margo…
Prasideda tikra paranoja. Kažkas nužudo Margo buvusią draugę Šarlotą, pats Aleksas pastebi, kad yra sekamas, o jo bute kratos metu policininkai randa pistoletą, iš kurio buvo nušauta mergina.
Atskleisti tolimesnius šio tvirtai suręsto detektyvo įvykius ir netikėtus siužeto posūkius būtų tikras nusikaltimas. Todėl nusižengti tikrai neketinu. Žiūrėkite patys… (G.J.)
3. „TARNAITĖ” (The Handmaiden, 2016) – Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?
Kino juosta „Tarnaitė“ mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę.
Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus. (J.M.)
2. „PRADINK” (Get Out, 2017) Puikiu siaubo filmų autoriumi tapęs komikas Jordan‘as Peele‘as 2017-aisiais visus nustebino savo debiutiniu pasirodymu – stulbinančiai sugalvota aukšto lygio istorija. Afrikietiškos kilmės amerikiečių fotografas Krisas vyksta į savo merginos Rouzės namus susitikti su jos šeima ilgajam savaitgaliui. Iš pirmo žvilgsnio visa šeima atrodo malonūs žmonės, tačiau jis nė nenutuokia, kokį siaubą visai netrukus jam teks patirti.
Filmas puikiai perteikia socialinę nelygybę šiandieninėje Amerikoje, Peele‘as paliečia rasizmo temą pačiais išradingiausiais būdais, tuo pačiu pabrėždamas savanaudišką aukštesniosios klasės atstovų elgesį. Iš pradžių galvoji, kad Get Out bus vienoks, tačiau vėliau jis perauga į šį tą visiškai kitokio. Nors ir nebūdamas atvirai šiurpinantis, tačiau jis akivaizdžiai baisus ir kai kuriose scenose kelia įtampą kartu su humoro elementais.
Viename interviu Peele prasitarė, kad jo siekis yra ,,sutrikdyti istoriškai vyrišką žvilgsnį į siaubo tradiciją“ ir pagrindinis veikėjas turi būti juodaodis, vietoj jau nusistovėjusių baltųjų merginų, kurios susiduria su pavojais. Siaubo filmai pastoviai pabrėžia baltųjų žmonių kūnų silpnumą ir pažeidžiamumą ir skatina nerimauti tik dėl tokių kūnų. Tuo metu, juodiesiems charakteriams iškyla bėdų. Jei niekas nematė, kaip tu rėki, kraujuoji ar drebi, tai jie niekada neišmoks matyti tavęs kaip žmogaus. Dauguma siaubo filmų siekia pagerbti savo klasikinius kino pirmtakus, tačiau tik nedaugelis sugeba meistriškai suderinti senas normas, bet ir tuo pačiu išskirti ir sukurti kažką naujo.
Šis filmas yra tikrų tikriausias kiekvieno juodaodžio košmaras. Siužete persipina senovė, kuomet vyravo juodaodžių vergovė, su dabartiniais laikais. Nepaisant to, filme nesiekiama sulaukti paguodos juodaodžiams ar priversti baltuosius jaustis kaltais.
Juosta, dėl savo siužetinių linijų, įgyja teisę mus nustebinti net ne vieną, o du kartus, kai tik pradedame suvokt, kad Rouzės šeimai ne viskas gerai, ir Krisas supranta esąs rimtame pavojuje.
Nors anksčiau jau matėme kelis niūrius režisieriaus trilerius, „Dingusi“ atrodė visai logiškas D. Fincherio pamėgto stiliaus kūrinys. Sudėtingus kontekstus mėgstantis režisierius ir šį kartą turėjo kur pasireikšti, nors jį ribojo tai, kad „Dingusi“ yra ne pagal originalų scenarijų sukurtas filmas, bet garsios knygos ekranizacija.
„Dingusios“ prologas, regis, nežada kažko labai baisaus. Šiltą vasaros rytą šiaurės Misūryje Nikas ir Eimė (juos vaidina Benas Affleckas ir Rosamund Pike) rengiasi pažymėti penktąsias vestuvių metinės. Tačiau romantiškos šventės nebus, nes Eimė netikėtai dingsta. Namuose lieka grumtynių pėdsakai, paskubomis valyto kraujo dėmės ir keletas sąmoningai nusikaltimo vietoje paliktų „raktelių“ – ženklų, galinčių žingsnis po žingsnio atvesti prie painios šarados įminimo. Čia viskas yra svarbu – kiekviena smulkmena, kiekviena užuomina, kiekvienas iš pirmo žvilgsnio bereikšmis žodis. Dingusios Eimės dienoraštis dar labiau supainioja situaciją, o paslaptingas bylos tyrimas, kaip ir reikėjo tikėtis, atvers ne vieną nemalonią praeities paslaptį.
„Dingusią“ reikia žiūrėti maksimaliai sukoncentravus dėmesį ne tik į pačią kriminalinę fabulą, bet ir į kiekvieną, net menkiausią detalę. Mat režisierius savo sumanymą realizavo taip, kad pats žiūrovas jaustųsi esąs detektyvas, tris kartus einantis paslapties įminimo link ir kaskart atsiduriantis aklavietėje.
Kokią paslaptį su savimi nusinešė Eimė, kokia tikroji jos dingimo priežastis ir ne mažiau suprantamo atsiradimo tikslas? Tikslaus atsakymo iš Davido Fincherio laukti neverta. Tačiau užuominų yra. Kaip sakoma, turintis akis tepamato.
1. „PARAZITAS“ (Parasite, 2019) „Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“ (G.J)
Gediminas Jankauskas, Jonas Jacunskas, Justė Meištaitė