Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus. Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Apie mistiką, baimę ir šiurpumą dienoje pasakoja naujas režisieriaus Ari Aster filmas „Saulės Kultas“ (Midsommar, 2019).
„Saulės kulto“ režisierius Ari Aster jau yra žinomas kaip vienas iš baisiausių filmų kūrėjų istorijoje. Režisierius 2018 metais išgarsėjo su keistu ir netipinio siužeto siaubo filmu „Paveldėtas“ („Hereditary“). Šis filmas, siaubo prasme, buvo lyginamas net su Villiam Friedkin kino juosta „Egzorcistas“, tad Ari Aster nusprendė imtis dar vieno kraują stingdančio siaubo filmo kūrimo, kuris ilgai išliktų žiūrovų atmintyje.
„Saulės Kultas“ pasakoja Kristijano (vaidina Jack Reynor) ir Danės (vaidina Florence Pugh) poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius.
Atvykus į festivalį viskas atrodo įprasta ir jaunatviška: Švedijos kaimo gyventojai draugiškai pasitinka ir priima naujai atvykusius jaunuolius, juos vaišina, netgi visi kartu pavartoja narkotikų ir linksmai leidžia laiką.
Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas kuria dviprasmišką jausmą. Viso filmo metu, spalvų ryškumas ir baltų drabužių pasirinkimas sudarė įspūdį, jog kaimo gyventojai yra tyri ir geri, neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu.
Graži švediška gamta, tradiciniai šokiai ir kaimo gyventojų svetingumas jaunuoliams paliko įspūdį, tačiau šie net nenutuokė, kad šis festivalis yra Pagoniškas kultas, siekiantis surasti ir pritraukti aukas Dievams…
Šį kartą režisierius pasirinko visiškai priešingą stilių nei būdinga siaubo filmams. Mes esame įpratę siaubo filmus matyti tamsius, siekiančius išgąsdinti garsais bei staigiai atsirandančiais šiurpiais vaizdais. Viso filmo metu buvo neįprastai šviesu. Toks režisieriaus pasirinkimas gali atrodyti neįprastas ir visiškai netinkamas siaubo filmo žanrui, tačiau režisieriui pavyko siaubą perteikti psichologiniu kontekstu ir psichologine įtampa.
Jis nežaidė nei šešėliais, nei tamsa. Režisierius sukūrė šiurpiai keistą ir dar nematytą atmosferą, kuri mums siaubo filmuose dar nepažinta – vaizduojami švediški ritualai, okultizmo apraiškos, keistas kaimo gyventojų elgesys bei jų šypsenos vertė jaustis nejaukiai.
Amerikos aktorius ir režisierius Jordan Peele „Saulės Kultą“ įvertino kaip vieną idealiausių ir unikaliausių siaubo filmų kino istorijoje. Jis teigia, jog Ari Aster nebijojo eksperimentuoti ir peržengė iki šiol įprastus siaubo filmų rėmus, sukurdamas pirmą tokio pobūdžio filmą. Iš esmės režisierius naudojasi panašia stilistika, kaip ir filme „Paveldėtas“ – „Saulės Kulto“ filmo eiga vystoma lėtai, verčia susimąstyti ir kelti klausimus: Kas? Kaip? Kodėl?… Ši kino juosta atskleidė, jog siaubas gali slypėti ir dienoje ir tyrioje erdvėje. Siaubo filmų mylėtojams tai turėtų būti kaip maloni atradimų kelionė, pripildyta visiškai naujais siaubo prieskoniais.