Nominuotas „Oskarui“ už geriausią 2002 metų trumpametražį filmą „Vyriškas reikalas“ (lenk. „Męska sprawa“), režisierius ir scenaristas Sławomiras Fabickis 2012 metais pristatė vieną brandžiausių savo darbų – šokiruojančiai atvirą ir pakankamai skaudžias temas gvildenančią dramą „Meilė“ (lenk. „Milość“).
Filme yra pasakojama vienos iš pirmo žvilgsnio darnios poros Tomo ir Marijos, kuri laukiasi vaiko, istorija. Tačiau vieną dieną Marija yra išprievartaujama vietinio politiko. Apie šį incidentą moteris neužsimena savo vyrui, kuris vis dėlto po kažkurio laiko sužino visą tiesą. Ir… Jų gyvenimas akimirksniu pasikeičia. Tik kas kaltas visoje šioje istorijoje? Prievartautojas? Auka? Ar vyras, kuris nesugebėjo apsaugoti savo moters?
Jau nebe pirmą kartą dalinuosi gerų lenkiškų dramų rekomendacijomis, nes kas jau kas, bet lenkai sugeba kurti stiprias potekstes turinčius pasakojimus bet kokiomis temomis. Ir tie pasakojimai dažnai yra puikiai įvertinti pasaulio kritikų bei skinantys įvairiausius prestižinius kino apdovanojimus.
Vienu iš tokių filmų tapo ir šis režisieriaus Slawomiro Fabickio darbas, kuris po peržiūros sukėlė man neblogą sąmyšį galvoje. Visgi temos, kurias jis nagrinėja šioje juostoje, yra tokios artimos daugeliui iš mūsų, o situacijos, į kurias jis įvelia juostos herojus, tiesiog puikiai atspindi mūsų buitį ir požiūrį į kai kuriuos visuomenės aspektus. Tad žiūrint filmą yra nesunku įsivaizduoti įvykius, kurie galėjo dėtis mūsų gyvenimuose, bet ir tas situacijas, apie kurias yra kalbama garsiai.
Viena iš filmo temų – prievarta, kuri čia pateikta iš ganėtinai įdomios pozicijos. Ir nors prievartą patiria moteris, ji labai stipriai atsiliepia ir ant kitų ją supančių žmonių. Žmonių kaip pagrindinio filmo moteriško personažo Marijos vyro Tomo. Iš Tomo perspektyvos mes galime pamatyti labai daug įvairiausių niuansų, kuriais dažnai vadovaujasi nuskriausti vyrai. Nes tikrai yra tokių vyrų, kuriems kai užlipa ant jų ego, jie jaučiasi didesnėmis aukomis už tuos, kurie iš tiesų patiria fizinį ar psichologinį smurtą.
Kita tema tampa šeimyninis gyvenimas, moters ir vyro santykiai bei skausmas, kurį kiekvienas iš jų pajaučia visiškai skirtingai. Jų požiūris į gyvenimą, jų noras būti išklausytam ir suprastam bei jų pastangos padaryti kažką teisingo atrodo įdomiai, nes ant to ir laikosi dalis siužetinės linijos. Vien dialogai ir jų elgesys nuteikia įtampos nestokojančiai dramai, kuri nežinia kokiu būdu pasisuks. Todėl nuspėti juostos baigtį yra tikrai nelengva.
Juostos personažai labai žmogiški. Juos valdo jausmai ir emocijos, jie turi įvairių problemų ir norų, o taip pat, jie puikiai atspindi kai kurias poras, kurios, susidūrusios su rimtomis gyvenimiškomis problemomis, nesugeba su jomis susidoroti. Ir šiuos personažus galima suprasti, juos užjausti, palaikyti, bet tuo pačiu ir nekęsti dėl kai kurių jų veiksmų, kurie iš šono atrodo visiškai neteisingi. Bet nenoriu atskleisti apie kokius sprendimus eina kalba, nes tai jau būtų šioks toks „spoileris“.
Iš techninių aspektų, filmas turi kuo pasigirti, nes juosta atrodo labai gyva ir natūrali. Malonus akiai kameros darbas, pavyzdingas vaizdo ir garso montažas, slegiančią atmosferą sukeliantis garso takelis, įtikinamos dekoracijos su grimu ir šukuosenomis – puikus tvarkingos išorės pavyzdys.
Filmo treileris:
Vaidyba – vienas iš didžiausių šios juostos pliusų. Marcinas Dorocińskis – tai labai talentingas ir daug kartų savo meistriškumą įrodęs aktorius, kiuris ir čia visiškai nepasišiukšlina. Tą patį pasakyčiau ir apie Juliją Kijowską bei Adamą Woronowiczą, kurie taip pat sugebėjo įtikinti savo pasirodymais ekrane.
Visumoje – stipri, šokiruojanti ir be galo tikra istorija apie meilę, santykius ir pareigą, kurią rekomenduoju pasižiūrėti kiekvienam rimtų dramų gerbėjams bei tiems, kurių santykiai išgyvena krizę. Gal šios juostos dėka sugebėsite kažko išmokti ir pamatyti, kad ne viskas gyvenime gali būti taip, kaip norisi.