Miuziklo žanras kine atsirado ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai į kiną atėjo garsas. Sužavėti naujomis galimybėmis, filmų kūrėjai puolė ekranizuoti populiarias operetes, estradinius vaidinimus ir Brodvėjaus teatruose statomus miuziklus.
Nuo tų laikų stabili (bent jau Amerikoje) išlieka tradicija filmais paversti Brodvėjuje išgarsėjusius muzikinius vaidinimus. Neretai tokius filmus kuria tų muzikinių spektaklių režisieriai, nors pasitaiko ir išimčių. Ne tokia jau retenybė ir į filmus kviestis scenoje išgarsėjusius aktorius. Bet ir ši tradicija nėra privaloma.
Pavyzdžiui nauja „Vestsaido istorija“, sukurta Steveno Spielbergo, su originaliu Brodvėjaus spektakliu ir kino klasika tapusiu filmu (1961 m.) turi mažai ką bendra (išskyrus, žinoma, genialią Leonardo Bernsteino muziką).
10. „VESTSAIDO ISTORIJA“ (West Side Story, 2021)
Dėl pandeminės izoliacijos šis Steveno Spielbergo filmas žiūrovus pasiekė praėjus metams po žadėtos premjeros. Ir toks ilgas laukimas, ko gera, suvaidino neigiamą vaidmenį. Šimtą milijonų dolerių kainavęs filmas kol kas nesurinko visame pasaulyje nė dviejų trečdalių biudžeto sumos.
Manau, kad ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir tai, kad vyresnių žiūrovų atmintyje dar gyva klasikinė „Vestsaido istorija“, gimusi 1957-aisiais originalaus Brodvėjaus miuziklo pavidalu ir tobulai ekranizuota 1961 m. (rež. Jerome‘as Robbinsas ir Robertas Wise‘as). Kartais jaunystėje patirti gilūs įspūdžiai žmonėms neleidžia susitaikyti su vėlesniais perdirbiniais. Ko gera, šiuo atveju būtent taip ir atsitiko.
Po antrojo pasaulinio karo į turtingas Jungtinės Amerikos Valstijas plūstelėjo geresnio gyvenimo ieškančių puertorikiečių armija. Nemenka dalis amerikiečių jaunimo į tokią invazinę emigraciją sureagavo gana agresyviai: atvykėliai buvo sutinkami priešiškai, ir tai dažnai provokavo muštynes bei smurtą gatvėse.
Į tokią atmosferą dramaturgas Jerome‘as Robbinsas ir kompozitorius Leonardas Bernsteinas surizikavo perkelti V. Šekspyro nemarios pjesės kolizijas. Netrukus prie talentingo tandemo prisijungė dainų tekstus parašęs Stephenas Sondheimas (1930–2021). Be jo sunku įsivaizduoti daugelį garsių Brodvėjaus muzikinių spektaklių ir pagal juos sukurtų iškilių filmų. Kuriant pirmąją „Vestsaido istoriją“ jam buvo vos 27-eri metai.
Ir teatralus, ir vėliau kino žiūrovus giliai sujaudino istorija apie šiuolaikinius Romeo ir Džuljetą. Kartu tai buvo ir pirmas miuziklas, nagrinėjantis aktualias to meto amerikiečių jaunimo problemas bei rasinio nepakantumo atmosferą.
Montekiai ir Kapulečiai čia buvo jauni puertorikiečiai ir jiems priešiški amerikiečių senbuvių atstovai. O šių nesutaikomų pasaulių atstovai – amerikietis Tonis ir puertorikietė Marija – pamilo vienas kitą.
Kalbėdamas apie savo „Vestsaido istoriją“ Stevenas Spielbergas ne kartą pasakojo, kokį stiprų įspūdį jaunystėje jam padaręs kino klasikos šedevras: „Pirmą kartą aš išgirdau „Vestsaido istorijos“ dainas būdamas dešimties metų. Ir nuo tų laikų saugoju tą plokštelę. Turėsiu ją tol, kol įkūnysiu savo svajonę ir sukursiu filmą“.
Sunku (o ir nereikia) tarpusavy lyginti nei abiejų „Vestsaido istorijų“, nei jose vaidinančių bei dainuojančių (taipogi ir šokančių) aktorių. 60 metų – pakankamas laikas, kad pamatytume, kaip per tą laiką pasikeitė ir pats Niujorkas, ir pasaulis.
Abi miuziklo kino adaptacijas (tarsi nutrūkusį laiko ryšį) susieja aktorė Rita Moreno. Pirmoje ekranizacijoje ji suvaidino Anitą ir nusipelnė Oskaro už geriausią antraplanį vaidmenį, o dabar vaidina parduotuvės savininkę Valentiną.
Būtent Rita Moreno ir Marijos brolį Bernardą suvaidinęs George‘as Chakiris (taip pat apdovanotas Oskaru už geriausią antraplanį vaidmenį) pirmojoje ekranizacijoje savo temperamentais ir šokiais į antrą planą nustūmė pagrindinę įsimylėjėlių porą.
Panašiai atsitiko ir dabar, kai patirties aiškiai stokojančius Rachel Zegler bei Anselą Elgortą nurungė Brodvėjaus žvaigždė Mike‘as Faistas, bravūriškai suvaidinęs Tonio draugą Rifą – pirmąją kruvinos nesantaikos auką. (G.J.)
9. „TIK… TIK… BUM!“ (Tick, Tick… Boom!, 2021)
Vėlų 2021-ųjų rudenį „Netflix“ platformoje parodytas debiutanto Lino-Manuelio Mirandos miuziklas susilaukė ir žiūrovų dėmesio, ir profesionalų įvertinimo. O 2020-aisiais jis suvaidino pirmąjį JAV finansų ministrą Aleksandrą Hamiltoną kino miuzikle „Hamiltonas“.
Amerikos kino institutas filmą keistu pavadinimu „Tik… Tik…Bum!“ pripažino vienu geriausių metų filmų, 79-ojoje „Auksinio gaublio“ apdovanojimų ceremonijoje jis pateko į geriausio filmo nominaciją miuziklo ar komedijos kategorijoje.
Aktorius Andrew Garfieldas pelnė „Auksinį gaublį“, taip pat buvo nominuotas Oskarui. Jaunam aktoriui tai geras startas į Holivudo viršūnes.
Įsidėmėjome Andrew Garfieldą Melo Gibsono karinėje dramoje „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge, 2016 m.) ir tuoj po jo matytoje „Tyloje“ (Silence, 2016 m., rež. Martinas Scorsese). Pirmajame filme jis suvaidino II pasauliniame kare dvivyriu tapusį jauną mediką Desmondą T. Dossą, kuris dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakė į rankas paimti ginklą, bet iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius.
Pagal mums žinomą Shûsaku Endô romaną sukurtoje „Tyloje“ jis vaidino vienuolį tėvą Rodrigesą, kuris viduramžiais siunčiamas į Japoniją tuo metu, kai imperatorius Hidejošis paskelbė tikrą karą krikščionių misionieriams.
„Tik… Tik…Bum!“ – visai kitokio kino pavyzdys. Čia Andrew Garfieldas vaidiną jauną muzikantą Džonataną Larsoną, trokštantį sukurti miuziklą ir taip prasibrauti į nuo svetimųjų uždarą pramogų industrijos pasaulį.
Vaikinui netrukus sukaks 30 metų, o jis vis dar dirba padavėju nedidelėje Niujorko kavinėje. Todėl jis labai nerimauja, kad laiko pagauti sėkmę už uodegos lieka vis mažiau. Juk spindintis miuziklo pasaulis (kaip, beje, ir jam giminingo baleto) priklauso tik jauniems.
Džonatanas paslapčia kuria muziką vaidinimui, kuris, kaip jam atrodo, turi galimybių kada nors tapti Brodvėjaus hitu. Jo mergina Siuzana (Alexandra Shipp) jau pavargo laukti tos stebuklingos šlovės akimirkos ir palieką svaičiotoją. Nieko gero nebesitiki ir vaikino geriausias draugas Maiklas (Robinas de Jesus), svajojęs tapti aktoriumi, bet priverstas įsidarbinti reklamos agentūroje.
Bet Džonatanas nenuleidžia rankų. Nors jis dažnai kartoja, kad Niujorke gyvena vien nelaimingi žmonės, jis pats stengiasi nuo realybės negandų slėptis savo kuriamos muzikos ir dainų pasaulėlyje. Jis net ne itin vykusius santykius su artimaisiais ir aplinkiniais stengiasi užrašyti gaidomis.
Pagaliau Džonatanas pakliūva į praktinį seminarą, kur su naujokais dirba patyrę muzikos pasaulio grandai, įskaitant „Vestsaido istorijos“ autorių Stepheną Sondheimą (jį suvaidino Bradley Whitfordas). Pradžioje Džonatano sukurtas miuziklas „Superbija“ nesulaukia pritarimo, tačiau jubiliejinio gimtadienio išvakarėse Sondheimas paskambina Džonatanui ir suteikia vilties… (G.J.)
8. „ANETĖ“ (Annette, 2021)
Garsus prancūzų kino režisierius Leosas Caraxas su „Anete“ sugrįžo į Kanų kino festivalį po devynerių metų, kai čia buvo parodytas jo ankstesnis filmas „Šventieji motorai“. Apie jį premjeroje režisierius tąsyk sakė: „Šventieji motorai“ yra mano nesugebėjimo užbaigti keleto ankstesnių projektų rezultatas. Filme nėra pradinės idėjos ar intencijos, greičiau keletas įvaizdžių ir jausmų, kuriuos sumetu krūvon“.
Žiūrint „Anetę“ (beje, šiemet Kanuose ji susilaukė radikaliai priešingų vertinimų) dažnai susidaro įspūdis, kad modernaus kino klasikas ir šį kartą „sumetė krūvon“ skirtingų žanrų elementus – dramą ir tragediją, komediją ir operą, priversdamas herojus dainuoti net ir netikėčiausiose situacijose.
Su muzika tiesiogiai susijusi tik pagrindinė veikėja Ana Defrasno (akt. Marion Cotillard) – operos dainininkė (sopranas), kuriai spektaklių finale dažnai tenka mirti žiūrovų akivaizdoje.
Jos vyras Henris Makhenris (akt. Adamas Driveris) vakarais taip pat pasirodo publikai mažų klubų scenose. Dažniausiai jis dėvi naminį chalatą ir bando juokinti publiką grubokais pokštais, kurie paprastai sudaro stendapų (stand up) artistų pasirodymus. Juos dažniausiai stebi neišranki publika, labiau už subtilų humorą mėgstanti intelektualių pastangų nereikalaujančias patyčias, kurios kažkodėl dabar vadinamos humoru.
Filmo siužetas ir plėtojasi tarp dviejų skirtingų polių – „aukštojo“ operos meno ir į jokias aukštybes nepretenduojančio vienkartinio „nusižvengimo“.
Apie eklektišką savo filmo stilistiką režisierius žiūrovus perspėja nuo pirmųjų kadrų, kai pradinių titrų fone kreipdamasis į žiūrovus, sako: „Ponios ir ponai. Prašome jus kaip reikiant sukoncentruoti dėmesį. Jeigu jums staiga kiltų noras uždainuoti, nusijuokti, paverkti, nusižiovauti ar nusipersti, darykite tai, prašom, savo vaizduotėje ir tik tenai. Primygtinai prašome laikytis tylos ir sulaikius kvėpavimą iki pačios vaidinimo pabaigos. Kvėpuoti iki vaidinimo pabaigos kategoriškai draudžiama. Todėl dabar paskutinį kartą giliai įkvėpkite. Ačiū“.
O jau pirmuose kadruose matome nugara į kamerą prie garso įrašo pulto sėdintį patį Leosą Caraxą, kuris tarsi orkestro dirigentas, tuoj duos komandą anonsuotą vaidinimą pradėti.
Nuskamba pirmieji roko grupės „Sparks“ muzikos akordai, pasigirsta pirmieji improvizuotos dainos žodžiai ir dainuodami erzinančią dainelę su pastoviu refrenu „Na ką, pradėkim“, muzikantai su aktoriais išeina į vakarinio Los Andželo gatvę.
Nepaisant tokio (savi)ironiško prologo „Anetė“ greitai „surimtės“. Filme, žinoma, dar bus humoro, bet jis dažniausiai bus nuspalvintas pesimistinėmis Henrio pasirodymo publikai replikomis. Jo vakariniai vaidinimai vadinasi „Dievo beždžionė“ ir greičiau panašūs į legendinių JAV kabareto komikų Lenio Briuso (jį 1974 m. Bobo Fosse‘o filme vaidino Dustinas Hoffmanas) ar į ne mažiau skandalingo Endžio Kaufmano (žr. Milošo Formano „Žmogų iš Mėnulio“ su Jimu Carrey) provokuojančius monologus. Viename jų Henris pats savęs klausia: „Kodėl aš tapau komiku?“. Ir pats atsako: „Aš nežinau kito būdo sakyti tiesą, kad tavęs už tai nenužudytų“.
Komikas ir sopranas filme dainuoja kartu ir dainuoja atskirai. Ant raudono kilimo ir parduotuvėje. Pasivaikščiojimo metu, mylėdamiesi, ginčydamiesi ir susipykę, namie, scena tapusio laivo denyje audros metu ir net sapne. Jie dainuoja apie tamsiąją šlovės pusę, apie tai, kad meilė gali būti ir palaima, ir prakeiksmas. Galiausiai jie dainuoja apie savo dukrą Anetę, mergaitę angelišku balsu, kuri paveldės tėvų nuodėmes.
Finaliniuose titruose režisierius dėkoja britų siaubo novelių klasikui Edgarui A. Poe, Holivudo kino veteranui Kingui Vidorui, kino teoretikui Bélai Balazsui, kompozitoriui Bélai Bartókui ir klasikiniam pantomimos meistrui Pauliui Margueritte‘ui.
O dedikuojamas filmas Leoso Caraxo ir jo žmonos lietuvių aktorės Katerinos Golubevos dukrai Nastiai. (G.J.)
7. „BRANGUSIS EVANAI HANSENAI“ (Dear Evan Hansen, 2021)
Tikra šiuolaikinio pasaulio rykšte tapo vis didesnę žmonijos dalį apimanti depresija ir vienatvės jausmas, net jeigu nesame totaliai vieniši.
Susitvarkyti su šia problema daug kam nepavyksta vien savo jėgomis, todėl vis dažniau žmonės ieško kvalifikuotų psichologų konsultacijų.
Ne paslaptis, kad ši problema pastaruoju metu visu aštrumu iškilo ir Lietuvoje. Psichologinės pagalbos dabar vis dažniau prireikia ne tik su stresais savarankiškai negalintiems susidoroti paprastiems žmonėms, bet net ir patiems medikams. Ypač tiems, kurie jau ilgą laiką netausodami jėgų dirba su pandeminiais ligoniais.
Nors ekstremaliems atvejams atsitikus galima internete surasti ir nemokamos psichologinės konsultacijos telefonų, užsiregistruoti rimtam psichologinės pagalbos kursui ne taip jau lengva – visų rimtų specialistų darbo grafikai jau sudaryti geram pusmečiui į priekį.
Todėl socialiniuose tinkluose plinta savanorių ekspertų patarimai. O su vienu jų galima susipažinti, pažiūrėjus pernai sukurtą amerikiečių miuziklą „Brangusis Evanai Hansenai“ (rež. Stephenas Chbosky). Filmas sukurtas pagal teatrinį miuziklą, kurio pagrindą sudaro aktualūs šiuolaikinio pasaulio iššūkiai, žmonių tarpusavio santykiai ir iš kasdienybės gimstantys konfliktai.
Deja, visuomenėje vis dar gaji nuomonė, kad depresija – tai ne rimta liga, kurią įveikti galima raminamais vaistais ir pozityviomis emocijomis. Dėl vaistų lai sprendžia medikai, o štai vieną pozityvių emocijų būdą filmas tikrai siūlo.
Pagrindinis filmo herojus Evanas Hansenas (Benas Plattas) yra autsaideris, kuriam medikai diagnozuotų sociofobiją. Pastovų nerimą kenčiančiam vaikinui sunku užmegzti naujus kontaktus ir bendrauti su aplinkiniais. Panašu, kad ši problema režisieriui Stephenui Chbosky nėra naujieną, ankstesnis jo filmas vadinosi „Privalumas būti droviam“ (The Perks of Being a Wallflower, 2012 m.).
Evanui psichoanalitikas patarė kasdien rašyti laiškus… pačiam sau. Vaikinas paklauso patarimo ir pradeda kasdieninę korespondencija tuo pačiu sakiniu: „Brangusis Evanai Hansenai, ši diena bus puiki todėl, kad…“.
Tokia terapija, tikriausiai, galėjo padėti Evanui, kol savo laiškus galėjo paskaityti tik jis pats. Bet kartą vienas toks laiškas pateko į jo klasioko Konoro rankas. O šis dėl ūmaus charakterio ir pykčio priepuolių mokykloje turėjo prastą reputaciją.
Evaną Hanseną ir Brodvėjaus spektaklyje, ir filme suvaidino jaunas aktorius Benas Plattas. Evano motiną Heidę suvaidino patyrusi Julianne Moore, kuri dažniausiai renkasi rimtus nekomercinius projektus. Heidė yra tikra darboholikė, kuri namie pasirodo retai. Ir panašu, kad toks gyvenimo būdas jai yra gera (pateisinama?) galimybė nepastebėti sūnų kamuojančių problemų ir pačiai pabėgti nuo visų problemų.
Filmo muzikinis takelis buvo apdovanotas „Grammy“ prizu nominacijoje „Geriausias miuziklo albumas“, o dainos „Waving Through A Window“ ir „You Will Be Found“ jau vadinamos autsaiderių himnais. (G.J.)
6. „IŠLEISTUVĖS“ (The Prom, 2020)
Kad legendinė aktorė Meryl Streep gerai jaučiasi skirtinguose žanruose, žinome seniai. Nesvetimas jai ir muzikinio kino pasaulis.
Su daina bei muzika M. Streep draugauja visą gyvenimą. Ji yra roko muzikos fanė, kurią galima dažnai pamatyti koncertų salėse. Jei reikia vaidinti muzikantes, ji pati išmoksta groti įvairiais instrumentais. Siaubo filmų meistras Wesas Cravenas pasakojo, kaip ruošdamasi jo filme „Širdies muzika“ (1999 m.) vaidinti smuikininkę aktorė aštuonias savaites po šešias valandas kasdien mokėsi groti smuiku (šiame filme aktorė pakeitė vaidmens atsisakiusią Madonną). Ir filme „Roko karalienė“ (2015 m., rež. Jonathanas Demme) aktorė groja elektrine gitara bei pati dainuoja.
Beje, dainuoti aktorei teko ir anksčiau. Jos puikius vokalinius sugebėjimus galėjo įvertinti tie, kurie žiūrėjo „Linkėjimus nuo bedugnės krašto“ (1990 m., rež. Mike‘as Nicholsas), „Kompanionus“ (2006 m., rež. Robertas Altmanas), miuziklą „Mamma mia!“ (2008 m., rež. Phyllida Lloyd) ir muzikinėje pasakoje „Gilyn į mišką“ (2014 m., rež. Robas Marshallas).
Netflix platformoje neseniai sukurtos „Išleistuvės“ yra populiaraus Brodvėjaus miuziklo inscenizacija.
Abi temos – ir miuziklai, ir mokyklinės problemos režisieriui Ryanui Murphy gerai žinomos. Jis net trejetą metų kūrė populiarų TV serialą „Sutartinė“ (Glee, 2009-2011 m.), kuriame labai margą mokyklos autsaiderių kolektyvą subūrė aistra kurti muzikinius vaidinimus.
„Išleistuvių“ pagrindą sudaro savo metu sensaciją sukėlęs Brodvėjaus miuziklas, kuriame buvo pasakojama tikra istorija: 2011-aisiais metais vyresnių klasių moksleivė Konstancija Makmilen Fultone (Misisipės valstijoje) į išleistuvių vakarėlį atėjo pasipuošusi smokingu ir už parankės su savo artima drauge. Kilo skandalas, ir šventinis vakarėlis buvo atšauktas.
Šiai istorijai išgarsėjus Konstanciją ėmė viešai ginti žinomi artistai ir dainininkai. Jie ne tik palaikė merginą morališkai, bet ir surinko lėšų, kad porelė galėtų surengti alternatyvinį išleistuvių vakarėlį. Jame net dalyvavo keletas garsenybių.
Miuzikle „Išleistuvės“ (ir Brodvėjaus spektaklyje, ir filme) muzikos pasaulio garsenybių triukšmingoje puotoje nėra. Užtai visokių pramogų pasaulio nevykėlių – per akis. Visus juos vaidina (aiškiai besimėgaudami savo vaidmenimis) populiarūs aktoriai. Didi Alen (Meryl Streep) ir Baris Glikmanas (Jamesas Cordenas) ką tik patyrė fiasco su miuziklu „Eleonora!“, Endžė Dikinson (Nicole Kidman) negavo ilgai laukto vaidmens miuzikle „Čikaga“. Prestižinio Džulijardo absolventas Trentas Oliveris (Andrew Rannellsas) tenkinasi barmeno darbu.
Pagrindinė ramybės drumstėja filme vadinama Ema Nolan ir ją vaidina Jo Ellen Pellman. Tai jos pirmas vaidmuo kine. Keli ankstesni šmėstelėjimai televizijoje nesiskaito. Įsimenantis vaidmuo atliktas nuoširdžiai, bet kol kas naujų aktorės projektų nesimato. Gal atidžiai renkasi… (G.J.)
5. „HAMILTONAS“ (Hamilton, 2020)
Ne vienas filmas, romanas ar muzikinis kūrinys yra sukurti jų autoriui perskaičius žymaus bei įdomaus žmogaus biografiją arišgirdus įkvepiantį pasakojimą. Ne išimtis ir miuziklas „Hamiltonas“, po premjeros Brodvėjaus teatre sukėlęs „sprogusios bombos“ efektą. Vėliau į ekranus jį perkėlė Disney kompanija. Šis kūrinys nepaliko abejingų: vieni juo žavėjosi, kiti miuziklo kūrėją kaltino lyčių nelygybės skatinimu, seksizmu.
Ne vieną apdovanojimą pelnęs, šiuolaikinės kūrybos hiphopo miuziklu vadinamas ,,Hamiltonas“ yra tikrai vertas dėmesio. Šis miuziklas – apie Aleksandrą Hamiltoną (1757–1804), pirmąjį iždo sekretorių, Amerikos bankų sistemos architektą ir neabejotinai vieną ryškiausių JAV politikos veikėjų, dar kitaip vadinamą vienu iš JAV įkūrėjų.
Miuziklo žodžius, muziką ir libretą parašė Linas – Manuelis Miranda. Šis muzikinis kūrinys sukurtas pagal Ronio Černovo biografiją „Aleksandras Hamiltonas“.
Miuziklo kūrimas prasidėjo, kai Linas-Manuelis Miranda oro uoste atrado Rono Černovo parašytą biografiją „Aleksandras Hamiltonas“. Skaitydama šią biografiją atostogų metu Meksikoje, L. Miranda pradėjo kurti miuziklo apie A. Hamiltoną ir jo gyvenimą idėjas. Šias idėjas jis pradėjo užsirašinėti, dažnai pasidalindamas mintimis su savo žmona Vanesa Nadal. Ištyrinėjęs A. Hamiltono biografiją, L. Miranda nusprendė, kad Aleksandro Hamiltono gyvenimo istorija aktuali ir šiandien. L. Mirandos bičiulis McCarteris sakė: „… Linas-Manuelis Miranda man pasakė, kad nori parašyti hiphopo koncepcijos albumą apie Aleksandro Hamiltono gyvenimą. Sekundę pamaniau, kad tai girto svaičiojimai. Mes tikriausiai buvome girti, bet jis nejuokavo“.
L. Miranda laisvalaikiu pradėjo kurti dainų tekstus miuziklui „Hamiltonas“. Vėliau Miranda buvo pakviesta į Baltųjų rūmų poezijos skaitymo vakarą, ir, nors buvo pasirengęs atlikti muziką iš „In The Heights“, jis atliko „The Hamilton Mixtape“, būsimos versijos pirmąjį numerį.
Garsusis miuziklas „Hamiltonas“ sulaukė pripažinimo ir iš Baltųjų rūmų. „Tiesiog, kaip sakau visiems, tai buvo geriausias bet kokios formos meno kūrinys, kokį tik esu mačiusi savo gyvenime“, – taip apie ,,Hamiltoną“ atsiliepė pirmoji Amerikos dama Mišelė Obama, o prezidentas Barakas Obama šį miuziklą pavadino ,,genijaus darbu“. Tiesa, pirmoji dama papasakojo, jog su Lin-Manueliu Miranda susipažino 2009-aisiais Baltuosiuose rūmuose vykusiame poezijos renginyje. Tuomet jiedviem su prezidentu išgirdus, kad Miranda dirba ties šiuo projektu, pirmoji JAV pora buvo sutrikusi, tačiau dabar Mišelė Obama sako: ,,Barakas ir aš esame plačių pažiūrų“ ir juokiasi.
Lino-Manuelio Mirandos – kompozitoriaus, atlikėjo ir dramaturgo – sukurtas miuziklas „Hamiltonas“ šokiravo tikrai ne vieną. Istoriškai baltaodžius, garsius veikėjus, vaidinti buvo pasirinkti juodaodžiai ir Lotynų Amerikos aktoriai. „Aš ketinu suburti geriausius reperius, kokius tik galiu rasti, nesvarbu, ar jie balti, ar ne. Tai keblus klausimas, bet manau, kad rasę ir lytį reikėtų vertinti taip pat, kaip ūgį ir amžių – jie yra tik faktas“, – taip šį aktorių pasirinkimą paaiškina miuziklo kūrėjas.
Ir jam tikrai pavyko, nes „Hamiltono“ garso takelis sulaukė didžiulio populiarumo. Šio miuziklo muzikinis stilius repas, hiphopas yra labai panašus į šių dienų populiariąją muziką, todėl ir dainos iš ,,Hamiltono“ klausytojų tikrai nestokoja. (R.J.)
4. „KETVERIUKĖ IŠ DŽERSIO“ (Jersey Boys, 2014)
Pernai savo 91-ąjį gimtadienį legendinis aktorius Clintas Eastwoodas pasitiko dar viena, jau 45-a režisuoto filmo premjera. Jaudinančioje dramoje „Vyriškos ašaros“ (Cry Macho) jis suvaidino vienišą žirgų augintoją ir Kentukio derbio nugalėtoją, kuris seno draugo paprašytas vyksta į Meksiką pargabenti jo sūnų.
Pats C. Eastwoodas ne kartą sakė, kad pasitraukti reikia pačiam, kai dar turi pakankamai jėgų. Ko jau ko, o jėgų jam tikrai nestinga. Nors jo metų skaitiklis jau persirito per „91“, galima dar stipriai pasiginčyti, ar dvigubai jaunesnių kino kūrėjų tarpe yra galinčių pakeisti legendinį „Purvinąjį Harį“ abejuose kameros pusėse.
„Kietuolį“ vaidinantį C. Eastwoodą matėme daug kartų. Bet regėjome ir kitas jo puses. Štai melodramoje „Medisono grafystės tiltai“ (1995 m.) jis vaidino romantišką įsimylėjėlį, ir tai neatrodė neįtikėtina. Šiame filme režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas demonstruoja visai kitą savo talento ir žmogiško charakterio pusę. Pasirodo, kad gelžbetonis supermenas gali būti senamadiškai romantiškas ir neįprastai emocingas.
Sunkoka įsivaizduoti, bet jis keletą kartų vaidino… dainuojantį kaubojų. Pirmą kartą populiariame TV seriale „Rawhide“ dar septintajame dešimtmetyje, o jam baigiantis savo herojaus romantišką natūrą atskleidė muzikiniame vesterne „Nudažyk savo furgoną“ (Paint Your Wagon, 1969 m., rež. Joshua Loganas):
Su gera muzika C. Eastwoodas draugavo ir vėliau. Jau pirmame savarankiškai realizuotame filme „Pagrok man „Ūkanotąją“ (Play Misty for Me) jis suvaidino muzikinių radijo programų vedėją Deivą, kurį po lengvabūdiško romano ima persekioti viena jo talento gerbėja, nuolat skambinanti į studiją ir pageidaujanti tos pačios melodijos.
O 1988-aisiais C. Eastwoodas režisavo absoliučiai nekomercinį „Paukštį“ (Bird), pasakojusį apie legendinį džiazo muzikantą Charlie Parkerį (jį suvaidino Forest Whitakeris).
„Ketveriukė iš Džersio“ (Jersey Boys, 2014 m.) – dar vienas C. Eastwoodo muzikinis filmas. Ir dar vienas pasakojimas apie tikrus muzikantus, septintajame dešimtmetyje susibūrusius į grupę „The Four Seasons“. Amerikoje ji buvo tokia populiari, kad ne kartą topuose aplenkdavo „The Beatles“.
Vienas „The Four Seasons“ narys Frankie Valli, iširus populiariam kolektyvui dažnai vaidino kino ir TV filmuose (įskaitant gangsterį Rastį Milį „Sopranuose“) ir patalkino C. Eastwoodui prodiusuodamas jo muzikinį projektą. „Ketveriukėje iš Džersio“ jį jaunystėje suvaidino Johnas Lloydas Youngas.
Kitus populiaraus kvarteto narius suvaidino taip pat mažai žinomi aktoriai, ir filmui tai išėjo tik į naudą: populiarių žvaigždžių veidai dažnai tik trukdo ekrane matyti autentiškus personažus.
Vienintelė kino žvaigždė – Christopheris Walkenas – suvaidino epizodinį geraširdį mafijozą Džipą Dekarlą.
Žodžiu, „Ketveriukė iš Džersio“ yra puikus retro filmas, kupinas nostalgijos tiems laikams, kai viskas buvo kitaip. (G.J.)
3. „VARGDIENIAI” (Les Miserables, 2012)
Garsiojo Viktoro Hugo romano „Vargdieniai“ motyvais paremtas istorinis miuziklas kone nepalieka abejingų. Begalė teigiamų atsiliepimų iš žiūrovų ir žymiausių kino kritikų liaupsės – taip įvertinta prieš aštuonerius metus pasirodžiusi kino juosta.
Trys „Oskarai“ ir „Auksinis Gaublys“ kalba patys už save, o kur dar dešimtys kitų nominacijų ir apdovanojimų… Pagrindinius vaidmenis atliko gausus būrys Holivudo žvaigždžių – Hughas Jackmanas, Rusellas Crowe ir Anne Hathaway sužavėjo kiekvieną, ir nepaliko vietos jokioms abejonėms dėl šio įstabaus kūrinio vertės.
Istorijos centre – buvęs kalinys Žanas Valžanas (akt. Hughas Jackmanas), kuris susiduria su sunkumais ieškant darbo dėl savo statuso. Galiausiai gavęs laisvę nuo akylojo pareigūno Javerto (akt. Rusellas Crowe) ir negalėdamas įsidarbinti, jis apvogia bažnyčią. Žinoma, yra sučiumpamas, tačiau bažnyčios šventikas pareigūnams pasako, kad vertingi daiktai Žanui buvo padovanoti. Šis kunigo poelgis sujudina Žano sielą ir paskatina jį keistis – šis ima save vadinti visuomenės ramsčiu ir vietiniu verslininku.
Praėjus keletui metų, jis įsivaikina jauną mergaitę Cosette, kurios motina, Fantine (akt. Anne Hathaway) – buvusi jo darbuotoja, kuri tapo prostitute ir savo dienas netekusi darbo užbaigė baisia mirtimi miesto nuotekų latake. Bėgant metams ir pradedant žiebtis didžiajai Prancūzijos revoliucijai, jau suaugusi Cosette pamilsta užsidegusį revoliucionierių Marių, kai tuo tarpu pareigūnas Javertas pradeda kapstytis po paslaptingą Valžano praeitį… (G.J.)
2. „LAKAS PLAUKAMS“ (Hairspray, 2007)
Prieš daugiau nei dešimtį metų pasaulį apskriejo žinia apie tai, kad kai kurie garsiausi madų diktatoriai atsisako pasirašyti kontraktus su itin liesomis manekenėmis ir pranašauja ryžtingą posūkį prie tokių moteriškos figūros standartų, kurie yra „arčiau liaudies“. Juk toli gražu ne visos potencialios „haute couture“ šedevrų pirkėjos gali dėvėti dietų iškankintų supermodelių demonstruojamus drabužius.
Ši problema itin svarbi Amerikoje, kur žmonių nutukimas jau įgauna nacionalinės nelaimės mastus. Todėl į kovą su jos padariniais įsijungė ir JAV kino kūrėjai. Vieni savo filmais agituoja už sveiką gyvenimo būdą ir įtikinėja, kad dėl visko kalti beprotiškų pelnų besivaikantys greito maitinimo magnatai („Super didelis aš“), o kiti labiau susirūpinę dvasine nutukusių tautiečių sveikata. Jie bando kaip įmanydami įtikinti viršsvorio kamuojamus ir dėl to labai stresuojančius žmones, kad gero žmogaus ir turi būti daug.
Šiai nesudėtingai, bet pozityviai filosofijai skirta ir muzikinė komedija „Lakas plaukams“.
Tai dar 1988 m. sukurtos komedijos perdirbinys. Tik šį kartą komiškam paradui vadovauja ne „kičo karaliumi“ dažnai tituluojamas Johnas Watersas, bet garsus choreografas Adamas Shankmanas. O pagrindinį vaidmenį sukūrė Johnas Travolta. Tokio jo tikrai dar nematėme!
Vaidinti miuzikluose, šokti ir dainuoti Johnui Travoltai ne naujiena. Jis tobulai tai darė dar žalioje jaunystėje. Net susilaukė triumfo valandos, kai ekranuose vienas po kito pasirodė „disko“ stiliaus muzikinės melodramos „Šeštadienio vakaro karštinė“ (1977 m) ir „Briliantinas“ (1977 m.). O uždegantis Johno Travoltos ir Umos Thurman šokis Quentino Tarantino „Kriminaliniame skaitale“, be jokios abejonės, tapo chrestomatiniu modernios choreografijos pavyzdžiu.
Daug dainuoja ir šoka aktorius ir „Lake plaukams“. Bet jei palyginsime liekną Johno Travoltos figūrą karjeros pradžioje ir jo išvaizdą naujame miuzikle, itin jautrius aktoriaus gerbėjus gali ištikti šokas. Johno Travoltos „Lake plaukams“ tiek „daug“, kad žiūrovas kartais pamiršta apie filmo siužetą ir bando įspėti, kokiu būdu aktoriui pavyko pasiekti tokios kondicijos.
Bet tai dar pusė bėdos. Antroji kultūrinio šoko priežastis susijusi su tuo, kad Johnas Travolta vaidina… moterį. Vaidina taip, kad Amerikos gėjai ragino „Laką plaukams“ boikotuoti. Iš šio sumanymo, žinoma, išėjo šnipštas. Tokios akcijos tik prisideda prie filmų reklamos. (G.J.)
1. „MULEN RUŽAS“ (Moulin Rouge!, 2001)
Vyresnės kartos žiūrovai tikrai dar pamena režisieriaus Johno Hustono „Mulen Ružą“ (Moulin Rouge, 1952), kuriame atgijo spalvinga prancūzų dailininko Henri Toulouse‘o-Lautrec‘o biografija ir jo nepaprastai ekspresyvių paveikslų pasaulis. Matėme ir žaismingą Jeano Renoiro filmą „Prancūziškas kankanas“ (French Cancan, 1955), kuriame legendinis Jeanas Gabinas sodriai vaidino „Raudonojo malūno“ įkūrėją Anri Danglarą, ne tik atidariusį šlovingą kabaretą, bet ir sugebėjusį prikelti naujam gyvenimui prancūzų paniekintą kankaną (premjeros dieną, kaip pamename, minia šturmavo naująjį barą su tokiu įkarščiu, su kuriuo anksčiau buvo imama Bastilija!)
Triukšmingo karnavalo apstu ir Bazo Luhrmanno „Mulen Ruže“. Kiek anksčiau daug triukšmo pridariusioje W. Shakespeare‘o „Romeo + Džiuljeta“ režisierius įrodė, kad gali ne tik radikaliai modernizuoti klasikinį veikalą, bet ir padaryti kur kas daugiau – meno objektu paversti visų keikiamą kičą. Kičo ir prasto skonio apstu ir „Mulen Ruže“, bet jis taip vykusiai įkomponuotas į labai originalų stilių, kad jokių pretenzijų autoriui reikšti nesinori. Atvirkščiai, norisi karštai ploti ir garsiais pritarimo šūksniais reikšti pasitenkinimą. O tokio senamadiško santykio su kinu jau senokai nebuvo.
Dar pačioje pradžioje pirmi visai ramios muzikos taktai staiga lyg pašėlę sprogsta beprotiško prancūziško kankano salvėmis. O poetui Kristianui (Ewanas McGregoras) po kelių absento taurelių apsireiškia žavinga Žalioji fėja (ją suvaidino dainininkė Kylie Minogue), lengvai plasnojanti virš Paryžiaus stogų ir kviečianti į Mulen Ružą pratęsti bohemiškos pramogos.
Ir šou, kaip sakoma, prasideda! Nuo spalvų net mirga akyse, o niekaip nenurimstančios kino kameros piruetai užliūliuoja labiau už pasiskraidymą sūpuoklėse. Šioje nevaržomos linksmybės fiestoje į vieną didelio šventinio pyrago tešlą sumaišyti keli labai pikantiški “įdarai”- išmintingas mitas apie Orfėją (kompozitoriaus Jacques Offenbacho klasikinės muzikos „padaže“) ir graudi „Damos su kamelijomis“ istorija, ornamentuota prieškario amerikietiškų melodramų „nėriniais“ bei šiems laikams jau nebūdingais sentimentais, kuriuos dar galima aptikti tik senoje geroje operetėje.
„Mulen Ružas“ ir yra operetė, kurioje tarp autorių sufantazuotų personažų šmirinėja linksmoji Henri Toulouse‘o-Lautrec‘o (Johnas Leguizamo) dvasia, filmo autoriams labiau svarbi kaip autentiškas veiksmo vietos simbolis. O štai muzikinis fonas primena ryškių spalvų kilimą, kuriame puikiai dera absoliučiai „asimetriškos“ kompozicijos. Romantiškos „Bohemos“ melodijos lengvai pereina į aistringą tango, Nicole Kidman ne prasčiau už Marilyn Monroe dainuoja apie geriausius merginos draugus deimantus, o “senukas” Offenbachas tampa dvidešimto amžiaus roko klasikų (nuo Johno Lennono iki Stingo) bičiuliu.
Kas pasakė, kad postmodernizmas jau negali pagimdyti nieko originalaus? (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Rusnė Jasilionytė