Tik ką „Netflix” platformoje TOP10 žiūrimiausių filmų Lietuvoje sąrašą papildė vokiečių epinis antikarinis filmas „Vakarų fronte nieko naujo” (angl. All Quiet on the Western Front, vok. Im Westen nichts Neues, 2022). Edwardo Bergerio režisuotas filmas paremtas 1929 metais Ericho Marijos Remarko parašytu to paties pavadinimo romanu. Jame galima išvysti puikiai savo pagrindinius vaidmenis atlikusius aktorius Danieli Bruhlį, Felixą Kammererį, Albrechtą Schuchą, Moritzą Klausą ir Aaroną Hilmerį.
Ar šis kūrinys patiks žiūrovui, priklauso nuo to, ar žiūrovas tikisi tikslios knygos adaptacijos, ar paprasčiausiai pamatyti filmą pirmojo pasaulinio karo tema. Šie lūkesčiai, ko gero, daro didelę įtaką pozicijai, kurią pasirinks ir kino kritikas, peržiūrėjęs šį kūrinį. Istorija pasakojama septyniolikmečio Pauliaus Baumerio, nusprendusio kovoti už savo šalį Pirmajame pasauliniame kare,akimis Sprendimą eiti savanoriu jaunuolis priėma skatinamas propagandos apie karą ir šlovę, kuri lauks kariams sugrįžus namo. Taigi, siužetas leidžia pažvelgti į Didįjį karą ir iš paprasto vokiečių kareivio pusės, ką retai matome medijose.
Jau nuo pat filmo pradžios žiūrovas yra nukeliamas į chaotišką mūšio lauką, kuriame sekame kario, kuris tuojau pat žūva, paskutiniąsias akimirkas – nesėkmingą priešo linijų apkasų puolimą. Šia brutalia įžangine scena nustatomas filmo tonas, kuris mus lydi visą likusį filmą – slegiantis karo beprasmiškumo suvokimas. Įspūdį sustiprina pastarojo kario uniformos kelias į kito kario rankas, naujajam savininkui net nenutuokiant, jog su ja dar visai neseniai žuvo karys. Jau kūrinio pradžioje galima suprasti, kad kino kūrėjai nesiruošia nuolaidžiauti žiūrovui ir privers įsilieti į žiaurią karo realybę.
Beje, viso filmo metu matome pagrindinio veikėjo kontrastingą virsmą iš propaganda įtikėjusio, karą vertinančio kaip nuotykį jaunuolio į cinišką, viltį beveik praradusį vyrą. Šis pokytis vyksta palaipsniui – su kiekviena bendražygio mirtimi Paulius jaučia vis daugiau apmaudo, taigi, net ir mažiau pastabūs žiūrovai šio motyvo nepražiopsos.
Tiesa, tie, kurie skaitė knygą ir nusivylė šiuo filmu, taip jautėsi pagrįstai – daugybė svarbių scenų liko tik knygos puslapiuose (Pauliaus Baumerio grįžimas namo, susidūrimas su visuomenes dalimi, kuri nepatyrė fronto žiaurumų), o dalis panaudotų buvo taip iškraipytos arba nenuosekliai išmėtytos, kad neteko prasmės. Žinoma, galima išvysti ir keletą linktelėjimų romanui – kai kuriose scenose galima išgirsti netgi cituojamų eilučių.
Panašu, kad „Vakarų fronte nieko naujo” ekranizacija siekiama pakartoti 2019 metais išleisto karo filmo „1917” sėkmę ir galbūt tai lėmė faktą, kad kūrinyje itin koncentruojamasi į įvykius fronto linijose, atsisakant daugumos romantizuotų ir su civilių gyvenimu bei vidiniais kario išgyvenimais susijusių detalių, esančių knygoje. Kitaip tariant – mažiau kalbų, daugiau darbų.