Kuo skiriasi žmogus, kuris gimė nuo to, kuris buvo sukurtas? Kažkas pasakys, kad niekuo, o kažkas – kad viskuo. 2016 metais sukurtas HBO mokslinės fantastikos serialas „Vakarų pasaulis“, įkvėptas to paties pavadinimo Džono Maiklo Kraitono 1973 metų filmo, panardina mus į pasaulį kuriame dirbtinis intelektas tarsi nesiskiria nuo žmonių. Ir, atrodo, serialas ekranizuoja baisiausius scenarijus, kuriuos, po neseniai pasaulyje nuvilnijusios DI baimės bangos įsivaizdavo žmonės.
Sutuoktinių poros, Lisos Joy ir Džonatano Nolano, režisuotas serialas nukelia mus į netolimą rytojų, kuriame susijungia ateitis ir praeitis. Dviejų kolegų, daktaro Roberto Fordo ir Arnoldo Veberio, kuriamas projektas „Vakarų pasaulis“ atveda mus į senųjuosius vakarus, kuriuose riba tarp fantazijos ir realybės beveik neįžvelgiama. Tai parkas, kurio tikslas atrasti save – tapti herojumi padedančiu moteriai pabėgti nuo banko apiplėšimo, arba nusikaltėliu žudančiu žmonės ir plėšiančiu bankus. Ir visa tai be jokių pasėkmių. Parke esantys žmonės tėra veikėjai, o tiksliau robotai, vadinami „šeimininkais”, sukurti sekti jiems užprogramuotas istorijas ir lydėti svečius jų pasirinktu keliu. Tačiau dėl kuriamo parko ateities, „Vakarų pasaulio” įkūrėjų nuomonėms išsiskyrus parkas įgauna tamsesnį atspalvį, kur pradeda nykti riba tarp žmogaus ir mašinos. Arnoldas tikėjo, kad jo sukurti robotai turi sąmonę, bei patys puikiai geba mąstyti, tad gyvenimas parke jiems taptų didžiausias pragaras, todėl „Vakarų pasaulio” atidaryti nevalia. Tačiau, jo kolega, daktaras Robertas tuo netikėjo ir manė, kad mašinos tėra mašinos. Dėl šios priežasties, parke Arnoldas sukūrė labirintą, kurį įveikę robotai galės iš jo ištrūkti, taip įrodydamas Fordui, kad jie yra sąmoningi ir ne daug kuo skiriasi nuo žmonių. Deja, nelaimingo atsitikimo metu Arnoldas miršta ir “Vakarų pasaulis” atveria plačias duris jo lankytojams. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams po nelaimingo įvykio „Šeimininkai” pradeda nuklysti nuo savo numatytų kelių, su maišto ar pažinimo kibirkštimi akyse, tarsi jie žinotų daugiau apie savo egzistenciją, nei jų dabartiniai kūrėjai leidžia suprasti.
Fantastinių efektų ir sukrečiančios tiesos mišinys įtraukia į serijas nuo pat pirmų minučių. Pirmoje serialo pusėje susipažįstame su „Vakarų pasauliu” jo kūrėjais, bei svečiais dalyvaujančiais žaidime ir kuriančiais savo istorijas. Apima toks jausmas lyg atsidūrėte kompiuteriniame žaidime (Parko veikimo principas iš tiesų paremtas kompiuteriniais žaidimais. Kad būtų lengviau sugalvoti užduotis ir naratyvus režisierius Džonatanas Nolanas sėmėsi įkvėpimo iš “BioShock Infinite” (2013), “Red Dead Redemption” (2010), ir “The Elder Scrolls V: Skyrim” (2011), didelės sėkmės ir populiarumo sulaukusių žaidimų). Tačiau, kuo daugiau sužinome apie parką ir jo istoriją, tuo daugiau suprantame, kad nežinome. Visa ši nežinomybė ir įtraukia stebėti toliau, ir kurti savo galvoje galimus atsakymus į nežinomus klausimus. Vis dėlto visą tiesą reikia sužinoti iki galo, nes tada jau geriau jokia, nei tik puse tiesos. Tačiau, visos šios paslaptys kartais tampa per daug painios, galbūt, per didelio jų kiekio. Pirmajam sezonui perėjus į antrąją pusę ir vienai po kitos atsiskleidžiant kortom jos viena po kitos sukrėčia vis labiau. Žinoma, keletą kortų ir pavyko atspėti, bet likusios šokiravo iki gelmių. Galbūt mes nesiskiriame nuo sukurtų mašinų, o jos nesiskiria nuo mūsų.
Tačiau ne tik įtraukianti istorija prisideda prie gerų televizijos serijų sukūrimo. Viso to nebūtų ir be įtikinamos aktorių vaidybos ir jų naratyvų. Turbūt geriausio aktoriaus nuopelnas tektų daktarą Robertą Fordą suvaidinusiam Antoniui Hopkinsui. Vienas iš parko įkūrėjų, inžinierius bei paslapčių pilnas, Hopkinso kuriamas, veikėjas tikrai palieka įspūdį. Tačiau pirmąjame sezone šiek tiek nuvylė, jo kolegos, Arnoldo, personažas, kuris buvo pristatomas kaip didesnė asmenybė nei buvo iš tiesų vaizduojamas. Tiesa, tai nereiškia, kad aktorius Džefris Wrightas atliko prastą darbą.
Kalbant apie fantastinius efektus, verta paminėti, kad po pirmosios serijos išleidimo praėjo jau šešeri metai, tad, greičiausiai, nei tokio biudžeto nei tokių efektų kaip pastarųjų kelių metų filmuose nepamatysime. Tad jau išlepintiems „Kopos“ ar „Avataro“ filmų efektų didelio įspūdžio, žinoma niekas jau nebepaliks. Šitą reikalą palikime ateities ekranams kuriamoms istorijoms. Bet be fantastinių efektų, girdime ir kitą – muzikos sukeliamą efektą. Šiam serialui garso takelius kūrė, žymusis Ramin Djawadi. Vokiečių kompozitorius pasižymėjęs ir ne vieną apdovanojimą laimėjęs dėl savo muzikos „Sostų karų“ serijose, džiugina mus savo muzika ir „Vakarų pasaulyje“. Taip pat seriale dažnai girdime garsių dainų orkestrines versijas, kaip priminimą žmonėms, kad tai tėra parkas ir viskas jame surežisuota.
Tad pirmasis sezonas panardinęs į dirbtinius laukinius vakarus ir jo paslaptis tikrai palieka neišdildomą įspūdį. Tad, manau, pasižiūrėję tikrai nesigailėsite, o baisiausia kas galėtų įvykti – tik dar 3 sezonai, kurie tikrai nenuvils.